2015 Liepos 14

Artimo meilės pamoka Lietuvos katalikams – 19 Irako krikščionių

veidas.lt

BFL

Akistata. Liepos 3 dieną Vilniaus oro uoste nusileido 15 pabėgėlių krikščionių iš Irako atskraidinęs lėktuvas. Trys šeimos iš karo draskomos šalies bandys kurti savo gyvenimą Lietuvoje, o mes, juos priimantys, – susitvarkyti su savo baimėmis.

Likus dienai iki irakiečių atskraidinimo, sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas monsinjoras Edvardas Rydzikas dar buvo paskendęs pasiruošimo rūpesčiuose. Didžiausia problema klebonui tapo rasti arabų kalbą bent kiek mokantį savanorį. Mat iki paskutinių dienų nebuvo aišku, ar bent vienas iš atvykstančių irakiečių kalba angliškai, ar moka tik gimtąją arabų kalbą.

Monsinjoro vadovaujami tikintieji įsipareigojo pasirūpinti šešių asmenų irakiečių šeima. Dairytasi buto, kurį parapija būtų nuomojusi savo lėšomis, bet galiausiai nutarta, kad svečiams patogiausia bus šalia bažnyčios esančiame pastate. Nedideliame namelyje dar neseniai gyveno Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai, po remonto jis stovėjo tuščias.

„Susibūrė nemažai mūsų parapijos savanorių – vieni lovas kloja, paveikslus kabina, kiti išvažiavo į turgų daržovių pirkti. Žmonės pasirengę padėti viskuo, ko tik prireiks. Bendradarbiaujame ir su Vilniaus arkikatedros bei Bernardinų parapijomis, budėsime pasikeisdami kas savaitę. Buitiniai, organizaciniai dalykai negąsdina, neramu tik dėl bendravimo. Mes akyse jų nematę, nieko apie juos nežinome, o dar tas kalbos barjeras. Kažkas pasiūlė naudotis „Google“ vertimo programa, bet tai ne išeitis: išbandėme – ji verčia labai netiksliai. Galime net nesuprasti, ko jie pageidauja, kaip jaučiasi. Katalikų parapijos dar niekada neturėjo tokio iššūkio“, – nuo „Veido“ jaudulio neslėpė E.Rydzikas.

Kunigui palengvėjo, kai paskutinėmis dienomis prieš atvykstant svečiams jis susipažino su arabiškai šiek tiek mokančiu Danijos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių centre savanoriavusiu lietuviu. Artimųjų Rytų ekspertas Mantas Pūslys yra keliavęs po Siriją, Libaną, kurį laiką gyvenęs Palestinos Vakarų Krante, dabar trumpam sugrįžęs į Lietuvą.

Jeigu kils reikalas, jis padės Šv. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems bent jau užmegzti ryšį su irakiečiais. Mantas mokosi klasikinės arabų kalbos, bet yra labai daug jos dialektų – arabiškai kalbama net 22 šalyse. Lietuvoje yra keli dėstytojai, privačiai mokantys arabų kalbos, tačiau susidomėjimas nedidelis.

„Tikiuosi, jog Lietuvoje įsikūrus vienai kitai pabėgėlių šeimai ir atsiradus galimybei realiai susidurti su tuo pasauliu pamatysime, kad jie yra tokie pat žmonės kaip mes, nori tų pačių dalykų – ramiai, saugiai gyventi ir aprūpinti savo šeimas. Gal tai padės lietuviams pakeisti ir požiūrį į žmones iš arabų pasaulio“, – svarstė M.Pūslys.

Dekanatas, kuriam priklauso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, – vienas iš keturių, prisidedančių prie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ iniciatyvos priimti irakiečių šeimas miesto parapijų bendruomenėse. Irakiečių šeimą su trimis mažamečiais vaikais įsipareigojo priimti Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos tikintieji, išnuomoję ir įrengę trijų kambarių butą. O vilniečiai iš Kalvarijos Šv. Kryžiaus atradimo parapijos irakiečius apgyvendins savo namuose. Iš Irako į Lietuvą perkeliamoms šeimoms buvo skirtos visose Vilniaus bažnyčiose keturis sekmadienius rinktos tikinčiųjų aukos.

Praėjusį penktadienį iš Stambulo į Vilnių atskrido trys šeimos – penkiolika žmonių. Mirtinų grėsmių iš savo šalies išginti irakiečiai kurį laiką glaudėsi Turkijoje. Vilniuje rengtasi priimti keturias šeimas, tačiau viena jų prieš pat kelionę pateko į avariją ir šiuo metu gydosi ligoninėje, tad prie pirmo „Caritas“ organizuoto reiso į Lietuvą prisidėti negalėjo.

Šios keturios šeimos kreipėsi į Turkijoje esantį Lietuvos konsulatą, kuris tarėsi su Lietuvos institucijomis ir Katalikų bažnyčia. Kunigai kreipėsi į visus geros valios žmones, prašydami ne tik prisidėti pinigais, bet ir susitikti su pabėgėliais, kartu praleisti laisvalaikį, pasikviesti į svečius, padėti pažinti Vilnių, taip padedant susipažinti su mūsų šalies kultūra ir tradicijomis.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas E.Rydzikas irakiečius kvies dalyvauti ir mišiose. Visi į Vilnių atvykę pabėgėliai – krikščionys, Chaldėjų rito (katalikų) bažnyčios nariai, patyrę persekiojimus ir grėsmę gyvybei dėl savo tikėjimo.

„Prisidėdami prie šios misijos pirmiausia vadovaujamės žmogiškąja pozicija ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kam jos reikia. Niekur Šventajame Rašte nėra pasakyta, kad turime padėti tik krikščionims“, – primena E.Rydzikas. Tai, kokį tikėjimą išpažįsta Lietuvą saugiam gyvenimui pasirinkę irakiečiai, kunigo tikinimu, neturėję jokios įtakos nei jo paties, nei parapijos tikinčiųjų apsisprendimui juos priimti.

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat teigia, kad pabėgėlių religija nėra svarbi: „Mes buvome kalbėję ir su užsienio reikalų ministru, kad negalima atskirti krikščionių ir musulmonų. Kam reikia pagalbos, tuos reikės ir gelbėti. Šiuo konkrečiu atveju visos yra krikščionių šeimos.“

Katalikų bažnyčios iniciatyva pakviesti pabėgėlius nuolat gyventi Lietuvoje tikriausiai atskleis ir tai, kiek esame subrendę akistatai su galinga migracijos banga, užliejusia Europą.

Tiesa, irakiečiai nėra pirmieji Lietuvoje atsidūrę pabėgėliai iš Artimųjų Rytų. Pernai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia į Lietuvą buvo pakvietusi keliasdešimt Sirijoje persekiojamų krikščionių. Tačiau Pietų Europoje kilus imigrantų krizei atsirado naujas pretekstas reikštis įvairioms nuomonėms, svarstymams, ar pabėgėlių problemos – apskritai Lietuvos reikalas.

Europos Komisijos siūlymas ES narėms solidariai pasidalyti naštą, tenkančią dėl pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos, ir Lietuvai numatyta privaloma pabėgėlių kvota sulaukė tiek politikų, tiek dalies visuomenės nepritarimo. Tik arkivyskupas G.Grušas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gedulo ir vilties dienai skirtose šv. Mišiose ragino nepamiršti, kad pabėgėliai taip pat yra žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos: „Drąsiai žvelkime į tuos, kurių daugelis nenori matyti, – tarp tokių, deja, ir pabėgėliai. Kiek mūsų tautiečių praėjusiame amžiuje buvo priglausti pasaulio platybėse? Sibire su ištremtaisiais vietiniai dalijosi namų kampu, paskutiniu duonos kąsniu, bėgantiems nuo tremties ir karo baisybių pastogę suteikė pabėgėlių stovyklos Vakarų Europoje, keliaujančių priglausti tuomet nepabijojo JAV ūkininkai. Šiandienos pabėgėliai iš Sirijos, Irako, kitų šalių yra ne skaičiai, o žmonės, šeimos, kurioms reikia mūsų pagalbos, kaip kažkada jos reikėjo mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams.“

Prieš atvykstant irakiečiams į Vilnių G.Grušas ragino rasti drąsos pasirūpinti tais, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo, kenčia karo baisumus, nes pabėgėliai nėra statistika: „Tai žmonės, kurie kasdien patiria grėsmę gyvybei.“
Jungtinių Tautų ataskaitoje apie padėtį Irake sakoma, kad Irako „Islamo valstybės“ kovotojai sistemingai ir dideliu mastu rengė tiesiogiai prieš civilius nukreiptus išpuolius, egzekucijas, žudymus, grobimus, žagino ir naudojo kitokį lytinį bei fizinį smurtą prieš moteris ir vaikus, prievarta verbavo vaikus ir juos panaudojo kaip savižudžius sprogdintojus. Nuo metų pradžios Irake žuvo arba buvo sužaloti, tarp jų nužudyti be teismo, apie 700 vaikų. Ypač didelę grėsmę išgyvena Irako krikščionys ir kitų religinių mažumų atstovai.

Kalbėdamas apie žmonių nuotaikas migrantų klausimu G.Grušas priminė, kad neretai visi migrantai yra sutapatinami su teroristais, o juk pabėgėliais tampa tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, bėgančių nuo mirties. Arkivyskupas pripažino, kad pavojai yra realūs, bet imamasi teisėtos savisaugos – atvykstantys žmonės VSD tikrinami, ar nėra susiję su teroristinėmis grupuotėmis.

Į Vilnių atvykusius irakiečius bus stengiamasi integruoti į visuomenę, jie bus mokomi lietuvių kalbos. Bažnyčia bendradarbiauja su Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijomis. Tikimasi, kad pabėgėliams Lietuva taps antrąja tėvyne. Toks pat tikslas buvo formuluojamas ir priimant Lietuvoje karo pabėgėlius iš Sirijos. Tačiau iš 39 sirų krikščionių, kuriuos į Lietuvą 2014-ųjų pradžioje pakvietė ir priėmė evangelikai liuteronai, mūsų šalyje jau neliko nė vieno.

Pasisakymai prieš pabėgėlių priėmimą Lietuvoje dažnai grindžiami ir tuo, kad mūsų šalis jiems reikalinga tik kaip tarpinė stotelė į turtingąsias Europos valstybes, taip sutapatinant karo pabėgėlius su ekonominiais migrantais.

„Sirai buvo kviečiami kaip mūsų svečiai, jie turėjo svečių vizas metams. Jeigu žmogus iš savo šalies išvyksta be ketinimo dirbti, iš svečio darbuotoju jis negali pavirsti, tam būtų reikėję išankstinio darbdavio kvietimo. Ne visur Europoje taip yra, bet Lietuvoje tiems žmonėms buvo užkirsti keliai įsidarbinti, leisti vaikus į mokyklą, taigi ir kurti savo šeimų ateitį. Septyni sirai – įvairių sričių gydytojai, kirpėjai – jau pirmą atvykimo dieną sulaukė pasiūlymų dirbti, tačiau negalėjo tuo pasinaudoti. Įstatymai neleido mums padėti daugiau, tegalėjome jiems padėti apsigydyti karo žaizdas, palengvinti integraciją, bet ne susirasti darbą“, – sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Jis išreiškė viltį, kad dabar atvykstantiems irakiečiams padėti bus paprasčiau, nes jų statusas Lietuvoje – jau ne svečių, o pabėgėlių.

Sirai buvo apgyvendinti liuteronų šeimose. Daug dėmesio buvo skiriama jų sveikatai, kai kuriems ji buvo smarkiai pašlijusi, paūmėjusios ligos. Be to, buvo organizuojami intensyvūs anglų kalbos kursai, svečiai buvo įtraukti į bendruomenės renginius, kviečiami į vasaros stovyklas. Pasak M.Sabučio, vieni ilgiau, kiti trumpiau Lietuvoje pabuvę sirai dabar gyvena kitose Europos šalyse, Kanadoje, Turkijoje. Jie pasinaudojo šeimos susijungimo programomis ir išvyko pas anksčiau ten įsitvirtinusius giminaičius.

Lietuvos liuteronai, net ir sirams išvykus, jaučia atlikę prasmingą misiją – pabėgėliai čia gavo svarų bagažą tolesniam gyvenimui vakarietiškame pasaulyje. Drauge jie paliko dovaną lietuviams – supratimą, kad žmones siejančių dalykų yra gerokai daugiau, nei juos skiriančių.

„Prieš sirams atvykstant buvo daug baimės. Atrodė, visiškai kita kultūra, svetimi žmonės, bijojome nežinodami, kaip reikės elgtis. Nežinojome ir kaip reaguos mūsų visuomenė, ar nebus kokių išpuolių. Juk priėmėme juos ne tik Vilniuje, bet ir mažuose miesteliuose, kur apskritai svetimšaliai retai teužsuka. Pasirodė, kad bijojome visiškai be reikalo. Sulaukėme labai daug geranoriškumo. Iš niekur neprašėme lėšų, tačiau visko pakako. Žmonės aukojo pinigus, savanoriškai padėjo įvairiais darbais, tarkim, medikai rūpinosi diabetu sergančia sire, išgelbėjo ją nuo kojų amputavimo. Nepažįstami ūkininkai, važiuodami pro šalį, įmesdavo per tvorą maišą bulvių ar kopūstų“, – pasakojo M.Sabutis.

Lietuvių priešiškumo nėra patyręs ir mūsų šalyje nuo 2008 m. gyvenantis siras Bahaa Alarbiedas. Na, nebent pirmaisiais metais būta nesusipratimų, kai puikų vakarietišką išsilavinimą bei kelerius metus praktikos Vokietijoje ir Šveicarijoje turintis burnos chirurgas negalėjo gauti darbo. B.Alarbiedas dėl to nepyksta: natūralu, kad kitaip atrodantis ir kalbantis užsienietis gali kelti nepasitikėjimą. Siras suprato, jog gydymo įstaigų vadovai parodydavo jam duris bijodami, kad kitokios odos spalvos gydytojas atbaidys pacientus. Gauti darbą pavyko tik po pusantrų metų ir tik padedant pažįstamiems.

Dabar 36 metų B.Alarbiedas žmonos gimtinėje jaučiasi labai gerai. Jis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, labai gerai kalba lietuviškai, nors mokėsi jos tik „gyvai“ – lankyti kalbos kursų niekada nebuvo laiko. Po kelerių metų darbo samdomu gydytoju siras Tauragėje atidarė nuosavą odontologijos kliniką, sukūrė darbo vietas keliolikai lietuvių, pats joje užsiima burnos chirurgo praktika. Norintys patekti į B.Alarbiedo kėdę turi užsirašyti gerokai iš anksto, nors jo darbo diena trunka iki vėlaus vakaro. Paskui dar laukia beveik valandos kelionė namo – į vienkiemį Raseinių rajone pas žmoną Dianą, šešerių metų sūnų Dilaną, ketverių dukrą Dilarą ir prieš 10 mėnesių gimusią jaunėlę Diną. Kartu gyvena ir žmonos tėvai.

B.Alarbiedas su iš Kauno kilusia Diana Majevskaja susipažino 2004 m. Prancūzijoje, kur jis studijavo. Paskui abu keleriems metams įsikūrė Vokietijoje, nes gydytojo diplomą gavęs siras čia gavo paskyrimą į rezidentūrą. Kai atėjo laikas kurti šeimą ir planuoti vaikus, nutarė keltis į Lietuvą.

„Ilgai nesvarstėme, kurią šalį rinktis. Nors tuo metu Sirijoje dar buvo taika, nujaučiau, kad ji ilgai netruks. Taigi apie mano šalį net negalvojome. Norėjome, kad mūsų vaikai turėtų senelius, giminaičių, kalbėtų bent vieno iš mūsų kalba. Jei būtume likę Vokietijoje, visą gyvenimą būtume užsieniečiai tarp svetimų, o taip gyventi nesaugu. Tiesą sakant, Lietuvoje integruotis man buvo kur kas lengviau nei Prancūzijoje ar Vokietijoje. Sunku buvo tik mokytis lietuvių kalbos, bet čia iš karto pasijutau savas. Nes čia ir žmonos giminės, ir draugai. Tai labai geras jausmas“, – „Veidui“ pasakojo B.Alarbiedas.

Nerimą jam kelia tik jo giminaičių likimas Sirijoje. Šalies pietuose, maždaug už šimto kilometrų nuo sostinės Damasko, gyvena tėvai, du broliai ir dvi seserys su šeimomis. Šiame regione dar palyginti ramu, tačiau žmones užgulė ekonominiai nepritekliai. Nuo pilietinio karo pradžios kainos čia padidėjo 300–400 proc., kasdien dešimčiai valandų išjungiama elektra, nėra susisiekimo, trūksta būtiniausių maisto produktų, vaistų.

„Labai ilgiuosi savo giminaičių, šalies. Pastarąjį kartą Sirijoje buvau tik prieš dešimt metų, dabar važiuoti negaliu, nes mane iškart suimtų ir išsiųstų tarnauti į kariuomenę. Tėvus mačiau prieš dvejus metus, jie pusantro mėnesio pas mus viešėjo. Dabar išsiruošti į kelionę jiems jau būtų per sunku: nei ambasados nėra, nei skrydžių iš Damasko, dėl vizos tektų važiuoti į Libaną arba Iraną, o skristi per Stambulą. Nežinau, kada vėl juos pamatysiu. Dabar bendraujame tik internetu.

Sunku matyti, kaip mano šalyje viskas griūva, žmonės emigruoja – pirmiausia profesionalai. Liūdna, kai tokia graži, be galo turtingą istoriją turinti šalis virsta griuvėsiais. Mano didžiausia svajonė – kad žmonės Sirijoje vėl galėtų gyventi laimingai, bet kol kas neatrodo, jog ji galėtų išsipildyti“, – apgailestauja siras, ramybės uostą radęs Lietuvoje.

Savo sėkmės istoriją Lietuvoje kuria ir daugiau atvykėlių iš karo nuniokotos Sirijos. Pabėgėlis Azizas ir sostinės adresas Kalvarijų g. 66 jau kuris laikas kausto dėmesį feisbuke. Tiesa, pats Azizas vargu ar sugebėtų platinti žinią apie savo verslą naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis. Jis moka kepti picas, kebabus, virti gerą arbatą, bet neturi net feisbuko paskyros, tad ten už jį darbuojasi savanoriai lietuviai.

Piceriją nekokia reputacija garsėjančiame rajone prie Kalvarijų turgaus Azizas atidarė kartu su savo tautiečiu Pierre’u. Abu jie kilę iš to paties Hasako miesto, bet susitiko tik prašydami prieglobsčio Lietuvoje. Azizas, gyvenantis mūsų šalyje nuo 2005-ųjų, laisvai kalba lietuviškai. Iš Sirijos jiems teko bėgti palikus šeimas, draugus ir verslus. Lietuvoje jie tikisi pragyventi iš to, ką moka geriausiai, – siūlydami savo patiekalus. Feisbuke palaikoma žinia apie piceriją Kalvarijų g. 66 sirams pritraukia nemažai naujų klientų. O senieji grįžta patys, mat čia maistas skanus ir nebrangus, bendravimas malonus, o dar siūloma nemokamos kavos ar arbatos.

Lietuvoje penkiolikai sirų suteikta apsauga bei laikinas leidimas gyventi šalyje, dar keturi laukia Migracijos departamento sprendimo. Nuo jau penktus metus besitęsiančio Sirijos pilietinio karo pradžios iš Sirijos į užsienį pabėgo beveik keturi milijonai žmonių. Dar 12 milijonų tapo pabėgėliais savo gimtojoje šalyje. Mažiausiai pusė karo iš namų išvarytų sirų yra vaikai.

Jūratė Kiliulienė

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...