2015 Gruodžio 18

Pabėgėlių dramos – tikros ir tariamos

veidas.lt

BFL

Šią savaitę į Lietuvą atvyko pirmoji pabėgėlių šeima iš Irako. Lietuva iš viso yra įsipareigojusi priimti 1105 karo pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų šalių. Šie skaičiai, kaip ir pats pabėgėlių atvykimo faktas, išmokų dydžiai, apgyvendinimo vieta, integracijos ir kitos galimos problemos, dirbtinai kausto lietuvių dėmesį jau kone metus. Tačiau nuo karų ar nelaimių į mūsų šalį atklystantys užsieniečiai, kaip ir šiuolaikinius pabėgėlius primenantys istorijos negandų ir vėtrų blaškyti tautiečiai, nėra jokia naujiena mūsų istorijoje.

Dovaidas PABIRŽIS

Uzbekistano sostinę Taškentą 1966-ųjų ba­lan­džio 26-ąją supurtė siaubingas že­mės drebėjimas, kurio epicentre, 3–8 kilometrų gylyje po žeme, seisminiai smūgiai siekė 7,5 balo pagal Richterio skalę. Didžiulė dalis miesto, ypač senesnė, buvo visiškai su­griauta, be pastogės liko 300 tūkst. žmonių.

Taškentas Šiauliuose

Šiauliuose gyvenančiam 51-ų Jevgenijui tuo metu buvo pusantrų metukų. Jo šeima iš Taškento patraukė į Šiaulius ir apsigyveno tuometėje Pirmūnų (šiandien – Rasos) gatvėje. Į du čia naujai pastatytus namus tuomet atvyko ne viena pabėgėlių iš Uzbekistano šeima. Tiks­lų skaičių dabar nustatyti jau sudėtinga, bet netrukus ir visas Šiaulių rajonas buvo pramintas Taškentu.

„Kai mes atvažiavome iš Taškento, čia viskas buvo labai puiku. Kiek atsimenu, žmonės buvo linksmi, draugiški, prie mūsų namo stovi darželis, jį lankiau. Taškente gyveno ne tik uzbekai, bet ir ukrainiečių, rusų. Kai daugelio jų namai sugriuvo, žmonėms stengėsi padėti Ukraina, Lietuva, kitos Baltijos šalys“, – pasakoja Jevgenijus.

Pasak jo, praėjus kuriam laikui, kai Taš­ken­to atstatymas įsibėgėjo, daugelis pamažu grįžo na­mo ar išsikraustė kitur. Tačiau jo šeima nu­spren­dė pasilikti Lietuvoje, nes čia gyveno ir gi­minės iš tėvo pusės

„Esu dėkingas Lietuvai, kad gyvenu čia, – sako Jevgenijus. – Kai atvažiavau, dar buvo laikas, kai žmoniškai nė vienos kalbos nemokėjau, paskui ėjau į lietuvišką lopšelį, į rusų mokyklą. Anais laikais visi vieni kitus pažinojome: kažkas pykstasi, kažkas džiaugiasi, bet ne­bu­vo jokių pykčių. Šventės, vestuvės, Nau­jie­ji metai – visas kiemas kartu švęsdavo. Šiandien aplinkybės šiek tiek pasikeitė, žmonės truputį rimtesni.“

Lietuvos uzbekų bendrijos „Pachtakor“ pirmininkė Kuisin-oi Zujienė pasakoja, kad uzbekai yra sėsli tauta ir po žemės drebėjimo į kitas šalis vyko negausiai, o ir tie, kurie pasitraukė, vos atstačius sostinę netrukus sugrįžo namo. Tačiau masiškai persikraustė rusų kariškiai ir kitų tautybių žmonės.

Šiauliuose pabėgėlių iš Uzbekistano jiems skir­tuose namuose Rasos gatvėje beveik neliko. 20 numeriu pažymėtame name iki šiol gy­ve­na tik dvi iš Taškento atvykusios šeimos, o 22-ajame tokių žmonių nebeliko nė vieno. Ta­čiau, kaip pasakojo 20-ojo namo pirmininkė Ri­manta Juškienė, jai neseniai teko dalyvauti vie­no kaimyno laidotuvėse, į kurias susirinko ne­mažai iš Uzbekistano atvykusių ir Šiauliuose iki šiol gy­ve­nančių žmonių, – ši bendruomenė iki šiol yra labai vieninga ir gerai pažįsta vieni kitus.

Emocijų nesukėlė

Šiaulių miesto garbės pilietis, tuomet Me­cha­nizacijos valdyboje dirbęs Zenonas Eimutis Sabalys prisimena, kad jokių ypatingų emocijų atvykėliai iš Uzbekijos tuomet nesukėlė. Ne­pa­sitenkinimas kilo tik dėl to, kad butų tuo metu laukę šiauliečiai turėjo laukti dar ilgiau, tačiau kultūrinių ar socialinių problemų nekilo.

„Ir jie rusiškai kalbėjo, ir mes mokėjome, tad susišnekėdavome, kažkokių ypatingų istorijų negirdėjau. Tačiau jie ilgai ten ir negyveno, po metų ar dvejų pradėjo grįžti, kai Taškentą atstatė, dalyvavo ten ir Lietuvos statybininkai. Po kelerių metų galbūt vienas kitas ir liko, bet tikrai nedaug“, – sako inžinierius.

Kaimynystėje gyvenantis šiaulietis Algirdas Juozapas Račys taip pat jokių problemų, susijusių su atvykėliais iš Uzbekistano, neprisimena. Pasak jo, pabėgėliams atsikrausčius šie du na­mai dar nebuvo galutinai įrengti, trūko ka­na­lizacijos ir vandens. Tačiau atvykėliai vis tiek buvo patenkinti. „Nei mes su jais susidraugavom, nei jie kam nors ką blogo darė. Žmonės nebuvo skandalingi ar triukšmingi, tikrai nieko ypatingo nebuvo“, – prisimena pašnekovas.

Šiaulių kraštotyrininkas, architektas Vilius Puronas prideda, kad dauguma iš Taškento atvykusių gyventojų vis dėlto niekaip į miesto gyvenimą neįsitraukė ir integracija nevyko – savo gimtinei sentimentų turintys uzbekai netrukus sugrįžo į tėvynę, o pasiliko tik atvykėliai rusai. Pasak jo, tam tikro buitinio erzelio būta, lietuviai kalbėjo, esą mažai dar rusų buvo, tai naujų privežė.

Vis dėlto tam tikrą pėdsaką šiauliečių sąmonėje šis procesas tikriausiai turėjo palikti, nes ir šiandien pasiteiravus, kur galima atrasti Taš­ken­tą, daugelis šiauliečių atsakytų: „Prie „Mildos“. Taip vadinosi čia netoliese veikęs res­toranas.

Z.E.Sabalys paaiškina, kad šiauliečiai mėgo rajonus vadinti tolimų ir egzotiškų kraštų pavadinimais. Priešais Taškentą buvo Besarabija, nors ten tikrai nebuvo žmonių iš Moldovos, o pats tolimiausias taškas nuo centro, sekant SSRS žemėlapio logika, buvo pramintas Sa­cha­linu. Iki šiol Šiauliuose nuskamba ir Kau­ka­zo rajono pavadinimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs istorikas Alvydas Nikžentaitis, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti bene labiausiai iš visų Lietuvos miestų, jie kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, dėl gatvėvardžių ar pavadinimų daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų.

Spitako tragedijos atgarsiai Lietuvoje

1988-ųjų gruodį kitas siaubingas žemės drebėjimas sukrėtė Armėniją. Katastofos epicentre, Spitako mieste, seisminiai smūgiai siekė 7,2 balo pagal Richterio skalę. Žuvo 25 tūkst. žmonių, daugiau nei pusė milijono neteko pastogės. Ir šiandien Spitako kapinės atrodo didesnės nei pats miestas, o ant daugelio antkapių pavaizduotas laikrodis, rodantis 11 val. 41 min.

Kaip pasakoja buvęs Lietuvos armėnų bendrijos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas, kvotų priimti pabėgėlius sovietinėms respublikoms tuomet numatyta nebuvo, nes Maskvos valdžia ne itin troško, kad Baltijos valstybės užsikrėstų „armėnišku ekstremizmu“. Likus ke­lioms savaitėms iki žemės drebėjimo Ar­mė­nijos Aukščiausioji Taryba paskelbė armėnų genocido pripažinimą, svarstė daugelį tuo metu nediskutuotinų klausimų, kilo pirmosios kibirkštys santykiuose su Azerbaidžanu. Je­re­vane jau buvo tikimasi atsakomojo politinio smū­gio iš Maskvos, kai šalį sukrėtė žemės drebėjimas.

„Niekas niekada nesurado fakto, jog būtų oficialiai skelbta, kad mes sutinkame priimti konkretų skaičių žmonių, nebuvo nieko aiškiai užfiksuota, kad kažkas yra atsakingas už konkretaus plano vykdymą“, – pasakoja R.Aru­tiunianas.

Pagalbą pabėgėliams ėmėsi organizuoti pro­fsąjungos. Nuspręsta, kad Lietuvoje bus priglausta apie 1,2 tūkst. armėnų. Iš pradžių pagelbėjo didžiosios gamyklos – armėnai buvo įdarbinti „Elfos“, Kuro aparatūros ir kituose fabrikuose.

„Mūsų komercijos direktorius buvo armėnas, dalis atvykėlių čia dirbo. Tuo metu buvo darbo jėgos stygius, cechuose daug laisvų vietų, įmonėje iš viso dirbo 5,5 tūkst. žmonių, iš kurių apie šimtą armėnų dirbo nuolat. Šiandien sprendžiame problemą, kur tūkstantį pabėgėlių įtalpinti, bet tuo metu „Elfoje“ mes iš Baltarusijos po 800 žmonių kiekvieną dieną veždavomės į darbą. Armėnai – draugiška tauta, apsistodavo šeimose, įsidarbinti sunkumų nebuvo“, – sako 1977–1992 m. „Elfos“ planavimo-ekonomikos skyriaus viršininko pareigas ėjęs Valentinas Stadalnykas.

R.Arutiunianas prisimena, kad po mėnesio armėnai buvo apgyvendinti Palangos „Ne­rin­gos“ ir „Gintaro“ poilsio namuose. Tuo metu ke­lialapiai į šiuos namus buvo skirstomi per profsąjungas, o žiemą jie būdavo apytuščiai, todėl ir nuspręsta pabėgėlius laikinai apgyventi čia. Palangoje buvo įkurta ir armėniška mokykla, kurioje daugelis mokinių išbuvo iki pavasario ir pabaigė mokslo metus.

Tuometis Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, specialios apgyvendinimo komisijos vadovas Feliksas Užpelkis sako, kad tuo metu žmonės armėnų atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai, dauguma pabėgėlius priėmė su užuojauta, stengėsi pagelbėti. Pa­šne­ko­vas neprisimena nė vieno teisminio ginčo ar konflikto, kilusio tarp vietinių ir atvykėlių.

„Galbūt pasitaikydavo, kad vaikai apsižodžiuodavo ar pasakydavo ką nors negražaus, bet labai jau menki tie dalykėliai buvo. Visur pabėgėliai buvo priimti draugiškai, o ir patys elgėsi draugiškai. Galbūt todėl, kad jie buvo apgyvendinti ne pas žmones, o valstybiniuose namuose, o žmonės tikėjosi, kad jie grįš į tėvynę“, – svarsto F.Užpelkis.

Tokį įspūdį susidarė ir buvęs Palangos vykdo­mojo komiteto pirmininkas Danius Puo­džius, prisimenantis tik oficialią sutikimo ceremoniją ir atvykusių žmonių pasveikinimą. Prieštaravimų iš palangiškių pusės D.Puodžius taip pat negirdėjo, jų problemos neužkrovė ir ant miesto, nes visas aprūpinimas buvo tiekiamas per poilsio namus.

Kiti „Veido“ kalbinti vyresnės kartos palangiškiai prisiminė tik vieną epizodą, kai policija tyrė mįslingą armėnės merginos kūdikio gimimo istoriją.

Liko trys armėnų šeimos

R.Arutiuniano teigimu, tam tikro palangiškių neigiamo nusistatymo pasitaikydavo: valdžios pa­rei­gūnai reikšdavo nepasitenkinimą dėl užimtų poil­sio namų ir mokyklos patalpų, armėnai su­lauk­davo finansinės paramos iš Sąjūdžio, o žmo­nės matydavo juos prekiaujant turguje ir tuo pik­tinosi. Buvo baiminamasi, kad aukštame „Ne­­rin­gos“ pastate gali kilti gaisras, kad armėnai už­ims poilsio namų vietas ir bus prastesnis vasaros se­zonas.

Tačiau bendras visuomenės dėmesio ir ažiotažo lygis tuo metu, palyginti su šiomis dienomis, buvo daug mažesnis. „Tada vyko daug įdomių dalykų, visuomenė buvo daug aktyvesnė, visapusiškesnė – juk buvo Sąjūdžio pradžia. Palangoje buvo platinami gandai, kad armėnai gaus čia butus ar ką kita, bet visa tai liko aplink Palangą. Armėnų bendrija labai dažnai čia važiavo, stengėsi pagelbėti, mes daug žinojome ir išgyvenome, bet iki Kauno ar Vilniaus tai nenukeliavo ir čia žmonės beveik nieko negirdėjo ir nežinojo“, – aiškina S.Arutiunianas.

Palanga tuo metu net neturėjo savo laikraščio, todėl armėnų pabėgėlių istorijos negalėjo sulaukti ir didelio žiniasklaidos dėmesio.

Dauguma armėnų Palangą paliko jau 1989-ųjų pavasarį, praleidę čia mažiau nei pusę metų. Ypač greitai išvyko pabėgėliai iš kaimų, nes jiems reikėjo pradėti pavasario darbus. Kiti į gimtinę sugrįžo kiek vėliau, laikinai Palangoje išsinuomojo būstą, įsidarbino. Pasak F.Už­pel­kio, nedarbo problemos tuo metu tikrai nebuvo, priešingai – darbo jėgos tuomet trūko. To­dėl rūpinamasi buvo tik besimokančiais vaikais bei daugiausia namie pasilikdavusiomis moterimis, o vyrai įsidarbino komunaliniame ūkyje, statybos treste, kai kurie jų dirbti kasdien vykdavo į Klaipėdą.

Maždaug per dvejus metus visi armėnai sugrįžo į tėvynę. R.Arutiuniano duomenimis, iš viso Palangoje ar kitur pasiliko daugiausia trys armėnų šeimos. Šiandien Lietuvos armėnų bendruomenę – apie 1,5 tūkst. žmonių – sudaro armėnai, į mūsų šalį atvykę kitu metu.

Armėnai yra ir dabartinės Europą krečiančios pabėgėlių krizės dalis. Apie 15 tūkst. Sirijos armėnų pabėgo į Armėniją. Kaip sako R.Arutiunianas, jei į Lietuvą atvyks Sirijos armėnų pabėgėlių šeimos, bendruomenė yra pasiryžusi prisidėti ir dalyvauti jų integracijos procese Lietuvoje.

Į Lietuvą traukė čečėnai

Jau atkūrus nepriklausomybę Lietuva susidūrė su nedidele karo pabėgėlių iš Čečėnijos banga. Savotiška politine tremtine galima pavadinti Baltijos čečėnų bendrijos vadovę Eminat Saijevą, kuri Džocharo Dudajevo vyriausybėje buvo užsienio reikalų viceministrė. 1994-aisiais atvykusi į Lietuvą atidaryti informacinio centro, ji sužinojo, kad tėvynėje prasidėjo karas – puolimą pradėjo Rusijos armija. Ministras jai pavedė likti Lietuvoje ir perduoti informaciją apie karą, vėliau ji buvo paskirta ir Čečėnijos atstove Lietuvoje. Iki šiol buvusi viceministrė gyvena Lietuvoje ir dalyvauja Čečėnijos egzilio vyriausybės, kuri susirenka 2–3 kartus per metus, veikloje.

Pirmojo Čečėnijos karo metu 1994–1996 m. į Lietuvą atvyko vos keletas karo pabėgėlių. Kur kas didesnė banga užplūdo 1999-aisiais ir vėliau, vykstant Antrajam Čečėnijos karui.

Per kelerius metus iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios į Lietuvą atvykdavo bent po kelis šimtus čečėnų. Pabėgėliai pa­prastai pereidavo sieną su Baltarusija arba iš­lipdavo Vilniuje iš tranzitinių traukinių į Kaliningradą. Pasak E.Saijevos, būtent dėl šios galimybės čečėnai pasirinkdavo Lietuvos kryptį, nors pabėgėliai iš kaimų apie mūsų šalį dažnai net nebūdavo girdėję. Latvijoje ir Estijoje pabėgėlių iš Čečėnijos nebuvo.

Kaip sako Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Čečėnijos ir Ičkerijos informacinės ir kultūrinės atstovybės vadovas Algirdas Endriukaitis, po Pirmojo Čečėnijos karo į Lietuvą atvykdavo politikų, ministrų, jie iš Lietuvos sulaukdavo bent simbolinės pagalbos. Be to, ir antrasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Mas­cha­do­vas buvo tarnavęs Lie­tu­vo­je, todėl čečėnai nuomonę apie mūsų šalį turėjo. Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl jie rin­kosi Lietuvą.

Dažniausiai pabėgėliai iš Čečėnijos apsistodavo Kaune ir Jonavoje. E.Saijevos teigimu, pastarasis miestas buvo populiarus, nes yra netoli Rukl­os, be to, čia mažos nekilnojamojo turto kainos.

Po Pirmojo Čečėnijos karo Lietuva priėmė 25 čečėnų studentus, kurie Vilniaus universitete mokėsi medicinos ir teisės. Pasak A.Endriukaičio, kai kurie iš jų studijų nebaigė, tačiau ypatingų nusiskundimų iš universiteto nesulaukta. Šiandien Lietuvoje gyvena ir dirba du iš šių studentų.

Pabėgėlių iš Čečėnijos srautas yra visiškai nuslūgęs, o iš viso mūsų šalyje gyvena apie 60 čečėnų. Lietuvos prieglobsčio suteikimo politika jų atžvilgiu pasikeitė maždaug 2008-aisiais. Nuo tada Čečėnija traktuojama kaip saugi valstybė, kur karas nevyksta. Didžioji dalis čečėnų pabėgėlių, kurie nebuvo išsiųsti atgal į tėvynę, išvyko į Vakarų Europą – Prancūziją, Skandinavijos valstybes, Austriją.

Tačiau ši, nors iš pažiūros ir nedidelė karo pabėgėlių banga paliko šiokį tokį pėdsaką lietuvių sąmonėje. Per reguliariai atliekamas so­cio­logines apklausas, kai klausiama, kokių žmo­nių nenorėtumėte savo kaimynystėje, če­čė­nai visuomet yra tarp labiausiai nepageidaujamų.

„Manau, kad tai dėl Rusijos propagandos, ir Lietuvoje kai kurie laikraščiai nelabai gerai rašo arba perrašo iš Rusijos spaudos, kad čečėnai yra teroristai. Propaganda yra svarbus dalykas, ir čečėnams sunku gyventi su tokiomis etiketėmis, – aiškina E.Saijeva. – Daug konfliktų tarp rusų ir čečėnų kildavo Rukloje, galima sakyti, kovos iš Rusijos persimetė ir čia.“

XX amžiaus humanitarinės krizės

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje galima rasti ne vienos pabėgėlių krizės, kurių epicentre buvo ir patys lietuviai, pėdsakų.

Kaip „Veidui“ aiškino Stanfordo universiteto istorikas, pastaruosius dvejus metus tarptautiniam tyrimų projektui „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai XX amžiaus Lietuvoje“ vadovavęs dr. Tomas Balkelis, Lietuva išgyveno dvi dideles humanitarines krizes, kurias sukėlė pasauliniai karai.

Bet pagrindinis jų bruožas buvo ne žmonių antplūdis, o masinės priverstinės gyventojų migracijos arba perkėlimai. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos gubernijų pasitraukė ir buvo išvaryti maždaug pusė milijono gyventojų. Gyvendami tremtyje jie daug iškentėjo, o po karo tik apie du trečdalius grįžo į nuniokotą kraštą. Ši humanitarinė krizė palietė ne vien Lietuvą, bet ir visą buvusios Rusijos imperijos paribį – iš viso apie 5 mln. įvairių tautų pabėgėlių.

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios Lietuvos valstybės valdžia iš pradžių skatino masinį pabėgėlių grįžimą iš Rusijos, o ypač buvo kviečiami išsilavinę žmonės, kurių trūko kuriant valstybę.

„Bet vėliau tie, kurie buvo laikomi bolševikų simpatikais, buvo siunčiami atgal. O dideliam skaičiui Lietuvos žydų tiesiog nebuvo leista grįžti į savo gimtus namus Lietuvoje. Dešinioji spauda visuomenę gąsdino pabėgėlių atnešamomis užkrečiamomis ligomis. Panašus medicininis diskursas girdimas ir šiandien. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pabėgėliai buvo integruoti ir smarkiai prisidėjo prie valstybės kūrimo“, – sako istorikas.

Kita didelio masto pabėgėlių krizė kilo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai į Lietuvą atvyko apie 30 tūkst. nuo karo bėgančių Lenkijos piliečių, kuriems buvo teikiama valstybės ir tarptautinių pabėgėlių agentūrų pagalba. Tačiau, pasak T.Balkelio, pasinaudodama pabėgėlių krize, bandydama sulietuvinti 1939 m. rudenį atgautą Vilnių Lietuva nusprendė nesuteikti pilietybės daugiau nei 100 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų, todėl jie praktiškai buvo paversti pabėgėliais, nors oficialiai ir vadinti „ateiviais“.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje sukėlė dar skaudesnę humanitarinę krizę. T.Balkelio duomenimis, sovietų valdžia 1941–1958 m. priverstinai iškeldino apie 445 tūkst. Lietuvos gyventojų – lietuvių, vokiečių, lenkų. Dar apie 220 tūkst. buvo deportuoti arba įkalinti, tarp jų – apie 130 tūkst. tremtinių. Naciai iš Lietuvos darbams išvežė ir įkalino apie 100 tūkst. žmonių ir nužudė apie 200 tūkst. žydų. O ištuštėjus kraštui, trūkstant darbo jėgos, po karo į Lietuvą buvo perkelta nemažai rusų.

„Pasaulinių karų sukeltos krizės, kaip ir dabartinė, buvo tarptautinės, o jas, kaip ir dabartinę, sukėlė agresyvi valstybių politika. Žvelgiant vien į statistiką, dabartinė krizė yra kur kas mažesnė negu abi pokarinės, tačiau ji išgyvenama po ilgo taikos ir ramybės laikotarpio Europoje, todėl jos pasekmės europiečiams atrodo šokiruojančios ir netikėtos. Bet nepamirškime, kad ir pokariu į Europą nuolat atvykdavo pabėgėlių bangos: iš Vengrijos 1956-aisiais, vėliau iš Vietnamo ir Balkanų“,  – aiškina istorikas.

Pasak jo, tokio elemento, kaip „atvykėlio priglaudimas“, mūsų tautinėje tapatybėje apskritai beveik nėra. O tai savotiškas paradoksas, turint galvoje, kad lietuviai – viena labiausiai migruojančių Europos tautų.

T.Balkelis primena, kad lietuviai buvo aktyvūs ekonominiai migrantai iš carinių Lietuvos gubernijų, ką jau kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius.

„Galbūt tai susiję su mūsų ilgalaike istorija, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tikras įvairių tautybių ir religijų žmonių katilas. Tautinė valstybė atsirado vėlai ir labai sunkiai bei skausmingai dorojosi su šiuo daugiasluoksniu palikimu. Neturime pamiršti, kad dabartinis demografinis Lietuvos visuomenės veidas buvo suformuotas per ir po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir masinio lenkų iškeldinimo. Nedėkinga Lietuvos geopolitinė padėtis, nedraugiški kaimynai formavo mūsų mentalinį uždarumą visiems atvykėliams. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad vien istorija lemia dabartinę visuomenės elgseną. Lietuva nėra nesikeičiantis monolitas ir jos ateities veidą lems ne vien išorės jėgos, bet ir politikų bei pačios visuomenės pasirinkimai“, – įsitikinęs istorikas.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...