2013 Rugsėjo 15

Pabaigos jausmas

veidas.lt


2011-aisiais knyga “Pabaigos jausmas” išrinkta geriausiu metų romanu anglų kalba, ir tuo beveik viskas pasakyta. “Veidas” siūlo šio netrukus lietuvių kalba pasirodysiančio kūrinio ištrauką, kuri padės apsispręsti, ar tai jūsų knyga.

Vieną savaitgalį per atostogas buvau pakviestas susitikti su jos tėvais. Jie gyveno Kente, prie Orpingtono linijos, viename iš priemiesčių, kurie pačią paskutinę minutę liovėsi lieję ant žolės betoną ir nuo tos akimirkos išdidžiai savinosi kaimo vietovės statusą. Važiuodamas traukiniu iš Čaringo Kryžkelės geležinkelio stoties, nerimavau, kad mano lagaminas – vienintelis, kokį turėjau – toks milžiniškas, jog aš su juo atrodau kaip koks įsilaužėlis. Kai stotyje Veronika supažindino mane su tėvu, jis atidarė bagažinę, paėmė iš manęs lagaminą ir nusijuokė.
– Ar tik neketinate persikraustyti, jaunuoli?
Jis buvo stambus, įmitęs ir raudono veido. Jo storžieviškumas mane pritrenkė. Ar tik ne alaus kvapas nuo jo sklinda? Vidury baltos dienos? Kaip toks žmogus galėjo užauginti tokią elfų padermės dukrą?
Savo „Humber Super Snipe“ jis vairavo priekaištingai dūsaudamas dėl kitų vairuotojų daromų klaidų. Aš sėdėjau galinėje sėdynėje, vienas. Kartais jis kažką rodydavo, greičiausiai man, nors buvo neaišku, ar aš turiu į tai ką nors atsakyti. „Šv. Mykolo bažnyčia, Viktorijos akmuo ir plytos, labai padėjo restauracija.“ „O čia mūsiškis „Café Royal“ – voila!“ „Dešinėje – garsioji vyninė, ano meto fachverkas.“ Žvilgtelėjau į Veronikos profilį, tuščiai tikėdamasis pagalbos. Jie gyveno atskirame raudonų plytų čerpėmis dengtame name, į kurį vedė žvyro takelis. Ponas Fordas atidarė priekines duris ir nežinia į ką kreipdamasis sušuko:
– Vaikinas atvyko mėnesiui!
Į akį krito blausus tamsių baldų ir kažkokio egzotiško kambarinio augalo lapų blizgesys. Veronikos tėvas, tarsi paklusdamas kažkokiems pasenusiems svetingumo dėsniams, čiupo mano lagaminą, vaidindamas, kad jis labai daug sveria, užvilko į kambarėlį palėpėje ir metė ant lovos. Paskui mostelėjo ranka į nedidelę įmontuotą praustuvę.
– Naktį, jeigu reikės, siusiok čia.
Aš linktelėjau. Nesupratau, ar jis draugiškas vyras, ar laiko mane žemesnės klasės šunsnukiu.

Veronikos brolį Džeką perkandau lengviau: vienas iš tų sveikų, sportuojančių jaunuolių, beveik iš visko besišaipantis ir erzinantis jaunesnę seserį. Su manimi jis elgėsi taip, lyg būčiau dėmesio nevertas objektas ir tikrai ne pirmasis, išstatytas jo apžiūrai. Veronikos motina, nekreipdama dėmesio į visus tuos aplinkui vykstančius žaidimėlius, pasiteiravo manęs apie mokslus ir ilgam dingo virtuvėje. Turbūt ji buvo keturiasdešimties su trupučiu, nors tada man atrodė jau nugyvenusi pusę amžiaus, kaip ir jos vyras. Ji buvo ne tokia kaip Veronika: veidas platesnis, plaukai surišti kaspinu virš aukštos kaktos, kiek didesnė nei vidutinio ūgio. Kažkuo panaši į menininkę, tačiau kuo tai reiškėsi – spalvingais šalikais, blaškumu, niūniuojamomis operų arijomis ar visais trimis dalykais – dabar po tiek laiko negaliu pasakyti.
Iš pradžių jaučiausi taip nejaukiai, kad visą savaitgalį mane kankino vidurių užkietėjimas: tą dalyką iš tiesų prisimenu geriausiai. Visa kita susideda iš įspūdžių ir neryškių prisiminimų, kuriuos tad galiu būti pakreipęs savo naudai. Pavyzdžiui, Veronika, pasikvietusi mane į svečius, iš pradžių tarsi nusišalino ir prisidėjo prie mane tyrinėjančios savo šeimos – nors iš dabarties taško negaliu pasakyti, ar taip buvo dėl to, kad nepasitikėjau savimi, ar kaip tik dėl to pradėjau nepasitikėti. Tą penktadienį vakarieniaujant buvo tikrinami mano visuomeniniai ir intelektiniai pasiekimai. Pasijutau tarytum stovėčiau per apklausą teisme. Paskui per televizorių žiūrėjome žinias ir padrikai aptarinėjome naujienas, kol atėjo laikas miegoti. Jeigu tai būtų vykę romane, šeimos galvai užsidarius miegamajame, jaunuoliai būtų susitikę kur nors ant laiptų ir karštai apsikabinę, bet mes to nepadarėme. Veronika net nepabučiavo manęs linkėdama labos nakties, neatsiprašinėjo dėl rankšluosčių, nesiteiravo, ar man ko netrūksta. Gal bijojo brolio pašaipų. Taigi aš nusirengiau, nusiprausiau, iš piktumo nusišlapinau į praustuvę, apsivilkau pižamą ir ilgai gulėjau nesumerkdamas akių.
Rytą nulipęs žemyn pusryčių, radau tik ponią Ford. Visi kiti buvo išėję pasivaikščioti, mat Veronika buvo visus įtikinusi, kad aš norėsiąs gerai išsimiegoti. Matyt, nesugebėjau gerai nuslėpti savo jausmų, nes jaučiau, kaip ponia Ford, kepdama kiaušinienę su kumpiu – ji tai darė nerūpestingai ir vieną trynį paleido, – stebi mane. Neturėjau patirties, kaip kalbėtis su merginų motinomis.
– Ar seniai čia gyvenate? – galų gale paklausiau, nors atsakymą ir taip žinojau.
Ji stabtelėjo, įsipylė sau į puodelį arbatos, įmušė keptuvėn dar vieną kiaušinį ir, atsirėmusi į lėkščių prikrautą bufetą, pasakė:
– Neleiskite Veronikai eiti per toli.
Nežinojau, ką atsakyti. Ar man dabar įsižeisti dėl tokio kišimosi į mūsų santykius, ar leistis į išpažintį ir „aptarinėti“ Veroniką? Todėl santūriai perklausiau:
– Ką jūs turite galvoje, ponia Ford?
Ji pasižiūrėjo į mane, nė kiek ne globėjiškai nusišypsojo ir tarė:
– Mes čia gyvename dešimt metų.
Taigi baigėsi tuo, kad su ja jaučiausi beveik taip pat nesmagiai kaip su kitais, nors aš jai tarsi ir patikau. Ji įdėjo man į lėkštę dar vieną kiaušinį, kurio aš neprašiau ir nenorėjau. Kiaušinio paleistu tryniu likučiai tebebuvo keptuvėje. Ji atsainiai suvertė juos į šiukšlių dėžę judamu dangčiu ir kone meste įmetė įkaitusią keptuvę į šlapią kriauklę. Vanduo nuo karščio sušnypštė, pakilo garai ir ji nusijuokė, tarsi džiaugdamasi sukėlusi šią nedidelę sumaištį.
Kai Veronika su vyrija grįžo, laukiau, kad mane egzaminuos toliau, gal net sugalvos kokius spąstus ar žaidimą. Tačiau jie tik mandagiai teiravosi, kaip išsimiegojau ir ar man buvo patogu. Turėjau pasijusti jų priimtas, tačiau man pasirodė, kad jie tiesiog pavargo nuo manęs ir kad likusį savaitgalį teks kaip nors iškentėti. Gal tai buvo paprasčiausia paranoja. Vis dėlto atsirado ir poslinkių į gera – Veronika tapo atvirai meilesnė. Kai gėrėme arbatą, ji laiminga uždėjo savo ranką ant manosios ir pakedeno man plaukus. Vieną akimirką ji pasisuko į brolį ir paklausė:
– Jis visai tiktų, ar ne?
Džekas mirktelėjo man. Aš jam nemirktelėjau. Jaučiausi taip, lyg būčiau pavogęs rankšluosčius ar purvinais batais užlipęs ant kilimo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. izabele izabele rašo:

    Manau kad nuo visų mano kažkada skaitytų budenbrokų, užburtųjų sielų, pusseserių Betų, žvaigždžių krentančių žemyn ir kitų verčiančių pravirkti knygų, šiuolaikinė literatūra skiriasi tuo, kad ją gana smagu ir lengva skaityti: net ir aukštos prabos dabartiniai rašytojai nevengia paįvairinti tekstą visokiais jumorais, humorais, sąmojais, ironijomis ir visokiais kitokiais gardumynais. Manau, kad tai labai palengvina rašymą. Ypač dabar labai madingas etiketo nesilaikymas…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...