2012 Rugsėjo 29

O televizijos nebus?

veidas.lt


Šią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje rengiama diskusija apie kultūros temų nušvietimą televizijoje. “Veidas” domisi, ką apie tai mąsto rašytojai.

„O televizijos nebus?“ – praėjusį pirmadienį nusivylęs klausė pumpėniškis, Pasvalio ligoninės rentgeno kabinetą „palaistęs“ nuodingais chemikalais. Po to piktadarys nepuolė bėgti – stovėjo koridoriuje netoliese, stebėdamas sutrikusius medikus ir laukdamas policininkų su žurnalistais. Žmogelis tikėjosi tapti dienos žinių „žvaigžde“, bet neišdegė: kameros ligoninėje pasirodė tuomet, kai jis jau buvo išvežtas daboklėn.
Ta pačią nusivylimo intonaciją: „O televizijos nebus?..“ – tenka girdėti ir iš kultūros renginių organizatorių, taip pat siejančių ambicingas viltis su TV kameromis. Netgi apima kvaila nuojauta, jog gyvai stebėti renginio susirinkę žiūrovai jiems tebuvo reikalingi kaip fonas – kad nesimatytų išdavikiškai tuščių kėdžių. Gal kultūrinis vyksmas šiais laikais tik filmuojamas beįgyja išliekamąją vertę?
Apie visa tai ketvirtadienį ir penktadienį kultūros žmonės kviečiami pasikalbėti Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?“ Joje pakviesti dalyvauti Lenkijos televizijos kultūros kanalo „TVP kultura“ muzikos programų vadovas Robertas Kamykas, Estijos nacionalinės televizijos savaitinio kultūros žurnalo „OP!“ vyriausiasis redaktorius Joonas Hellerma, Slovėnijos nacionalinės televizijos kanalo „RTV Slovenia“ kultūros ir meno programų vyriausiasis redaktorius Andražas Poschlas, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto docentė, Rusų kultūros tyrimų instituto vedančioji tyrėja Jekaterina Lapina-Kratasiuk ir kiti svečiai. Vaidas Jauniškis savo pranešime įrodinės, kad kultūra gali būti įdomi ekrane, Nerijus Milerius klaus, ar TV laidos objektyviai atspindi kultūros būvį, o Jonas Banys mėgins pagrįsti teiginį, jog nemokšiškas kultūros brukimas į televiziją kenkia ir televizijai, ir kultūrai.
„Veidas“ pasidomėjo, ką apie literatūros sklaidą per televiziją mąsto Lietuvos rašytojai.

Gintaras Grajauskas: „Šokinėjantis rašytojas manęs nesužavėtų“

„Kategoriškai formuluojant – nuo tokios televizijos, kokia yra dabar, padoriau būtų laikytis nuošalyje. Į dabartines lietuviškas televizijas žvelgiu skeptiškai. Netgi vertinant reklamos specialisto žvilgsniu – tie, kurie žiūri laidas apie „olialia pupytes“, nėra knygų skaitytojai. Ir jei „pupyčių“ fone jie pamatys kokį rašytoją – dėl to nepradės pirkti knygų. Nebent autoriui norisi vienadienio populiarumo – kad gatvėje kažkas, neskaitęs jo kūrinių, priėjęs pasakytų: „O, tu rašytojas, mačiau tave per “teliką“. Man to nereikėjo – jaunystėje gavau „vakcinos“ dozę, grodamas roko grupėje „Kontrabanda“. Žvaigždžių ligos simptomais persirgau anksti ir likau jiems atsparus“, – tvirtina poetas, prozininkas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas.
Tačiau priduria, kad televizija savaime nėra kažkoks prigimtinis blogis, – viskas priklauso nuo to, kas laidas rengia ir kuriose iš jų būsi nusiteikęs dalyvauti. „Rašytojas, šokinėjantis šokių projekte, manęs nesužavėtų, tačiau rašytojo balsas kultūrinėse ar bendresnio pobūdžio visuomeninėse laidose galėtų būti įdomus. Į tokias laidas galima ir reikia eiti“, – neabejoja pašnekovas.
Ar Lietuvoje būtų įmanomos kultūrinės diskusijos? „Nebent Lietuvos televizijoje, nes komercinės tokio projekto niekada neįsileis. Reitingai juk vertinami kiekybiškai, o ne kokybiškai. Tas šimtas žiūrovų, kuriam tokia laida būtų įdomi, priklausytų finansiškai pajėgesniam viduriniam sluoksniui, tačiau televizijos verčiau renkasi 10 tūkst. mažesnės perkamosios galios atstovų. Tai puikiai matyti iš laidose reklamuojamų prekių asortimento: moteriški tamponai, dantų pasta ir “šnapsas”. Daugiau nieko toks žiūrovas ir nepajėgus įpirkti“, – ironizuoja G.Grajauskas.

Kornelijus Platelis: „Nebūtina primygtinai save reklamuoti“

Poetas Kornelijus Platelis pastebi, kad šiandien populiariausia ir kone vienintelė kalbėjimo apie literatūrą televizijoje forma – knygų reklama: taip leidyklos, parašiusios gerokai sureikšmintas anotacijas, bando knygas parduoti. O juk literatūrai nebūtina taip primityviai save reklamuoti.
„Pasigendu literatūrinių diskusijų – tokių, kokias, tarkim, Vokietijoje puikiai veda Marcelis Reich-Ranickis. Ir rusai turi savų kritikos korifėjų. Jeigu ekrane atsirastų šmaikštūs rašytojų pokalbiai apie gyvenimą, apie literatūrą, apie atskiras knygas – jie sulauktų ir TV prodiuserių, ir žiūrovų dėmesio. Matyt, ir mes patys kalti, kad „nepatraukiame“, nesugebame įdomiai padaryti. Tačiau vien todėl, kad primityviausiu būdu vaikomasi reitingų, neverta nurašyti televizijos kaip reiškinio: ji gali būti ir vienokia, ir kitokia“, – optimistiškai vertina „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius.

Andrius Jakučiūnas: „Populiariajai literatūrai palaikymo nereikia“

„Rašytojo misija – pateikti kokybišką literatūros produktą. Jo vaidmuo, mano įsivaizdavimu, tuo ir baigiasi. Kažkur savo knygas nešti, kažkam brukti – nebe jo reikalas. Negalime būti visų galų specialistai, besirūpinantys dar ir literatūros sklaida“, – svarsto prozininkas Andrius Jakučiūnas.
Tai, kad LRT kultūros kanalas, kurio biudžetas buvo nurėžtas, filmuoja Rašytojų klubo renginius ir vėliau juo rodo, Andriaus manymu, – pigiausia ir primityviausia išeitis. Ji visai neskatina domėtis literatūra – užpildomas eteris, ir tiek. Išsilavinusi visuomenės dalis skaitys knygas, nepaisant to, bus literatūrinių laidų televizijose, ar nebus.
„Populiariajai literatūrai apskritai jokio palaikymo nereikia – ji pati išsikovoja sau dėmesio ir puikiai gyvuoja rinkos sąlygomis. Pagalbos reikia tik elitinei prozai ir, žinoma, poezijai, kurios tiražai labai maži“, – tvirtina A.Jakučiūnas, nepamiršdamas pridurti, kad dirbtinis dėmesys, per prievartą kemšama informacija gali išprovokuoti ir atstūmimo reakciją.
Antra vertus, neverta gėdytis knygų reklamos. „Tai greičiau iš sovietmečio atsinešta samprata, kad knyga – šventa ir jos pardavinėti negalima. Viską galima parduoti, tiesiog kūriniai, kurie stimuliuoja kultūrą, retai būna noriai perkami“, – primena rašytojas.

Marius Burokas: „Jaunimui norisi patrauklesnės formos“

Poetas ir kritikas Marius Burokas tiki, kad knygas televizijoje galima pristatyti patraukliai, tačiau šiuo metu jis to pasigenda. „Girdėjau, kažką įdomaus mėgina kurti internetinė televizija „Penki TV“. Bet Rašytojų klube įrašytų literatūros vakarų transliacijos ar šiaip kalbančios galvos manęs nežavi – jaunimui reikėtų patrauklesnės, žaismingesnės formos. Leidyklos galėtų pasinaudoti užsienio patirtimi ir kurti knygų “treilerius”, panašius į tuos, kurie anonsuoja būsimą kino repertuarą, nes įprastai – su viršeliais ir kainomis – pristatomi siužetai pasimeta bendrame sraute tarp pieno ir moteriškų paketų reklamų“, – tvirtina jaunosios rašytojų kartos atstovas.
Ar rašytojui verta dalyvauti pramoginėse laidose? Mariaus nuomone, kiekvienas sprendžia pats. Tačiau šou – taip pat profesija, tad ta kryptimi sukantieji turėtų objektyviai save įvertinti, kad reklama nevirstų antireklama. Iškalbingų ir mokančių save pateikti autorių nėra daug, o potencialių literatūrinių laidų vedėjų – juo labiau.
„Standartinį klausimų rinkinuką – „kaip pradėjote rašytojo kelią?“, „kokie jūsų kūrybiniai planai?“ ir pan. – gali pateikti kiekvienas, tačiau toks siužetas bus nuobodus netgi rytinių žinių žiūrovams“, – įsitikinęs M.Burokas.

Saulius Žukas: „Kritika arba žinybinė, arba leidėjų nupirkta“

„Užsienio televizijose matome laidų, kuriose ekspertai periodiškai aptaria įdomiausias knygų pasaulio naujienas. Prieš gerą dešimtmetį ir mes su Ryčiu Zemkausku siūlėme panašią laidą, tačiau idėja nevirto kūnu, niša taip ir liko neužimta. O argi šiandien nebūtų įdomu išgirsti, kaip specialistai vertina, tarkim, neseniai pasirodžiusią Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istoriją“? Bet nėra Lietuvoje tokių TV laidų“, – konstatuoja literatūrologas ir leidėjas Saulius Žukas.
Tik ar atsirastų kam tokiose laidose diskutuoti? Juk ne visi rašytojai netgi literatūros vakaruose sugeba sudominti auditoriją, ką jau kalbėti apie nematomus TV žiūrovus… Pasak S.Žuko, tai jau kitas klausimas: „Literatų intelektualinės pajėgos išties belikusios kuklios, netgi jei lyginsime su kitomis humanitarinėmis sritimis – ypač tais pačiais istorikais. Be to, stokojame literatūrinių diskusijų kultūros įgūdžių.“
O kad vien reklaminėmis anotacijomis paremtų naujų knygų apžvalgų nepakanka, suvokia ir patys leidėjai. „Būtume pasiryžę netgi skirti premijas tiems, kurie mūsų leidžiamas knygas analizuotų kritiškai. Tik kaip tai iš šalies atrodytų: pats imi ir nusiperki sau kritiką… Tarp mūsų šnekant, kone visa belikusi literatūros kritika dabar arba žinybinė, arba leidėjų nupirkta“, – neslepia S.Žukas.

Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos programų direkcijos direktorius
Kultūrinės laidos Lietuvoje, kurioje daugiausiai žiūrovų susidomėję dainininko Radžio vedybomis, turi pačius mažiausius reitingus. Panaši situacija visame pasaulyje, tik didesnėse šalyse netgi kuklius reitingus turinti TV laida gali save išlaikyti. Lietuvoje – ne. Beje, daugiau apie kultūros laidų žiūrovus sužinosime šių metų pabaigoje, kai bus pereita prie skaitmeninės televizijos. Kol kas LRT kultūros kanalo auditorijos tyrimai nėra tokie išsamūs ir patikimi kaip, tarkim, LRT televizijos.
Bet nemanau, kad rašytojai galėtų skųstis dėmesio stoka. Kasmet įrengiame savo studiją Vilniaus knygų mugėje, iš kurios transliuotas laidas vėliau kartojame. Šįmet, Maironio metais, rodome Maironio kūrybos skaitymus. Rašytojai yra laukiami LRT kultūros laidų svečiai. Rengti periodinius grožinės literatūros naujienų aptarimus, kuriuose dalyvautų šį procesą stebintys literatūrologai, pastaraisiais metais pasiūlymų nesulaukėme.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...