2011 Rugpjūčio 03

Nuo ko priklauso savivaldybių žavesys ir skurdas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kai kuriose savivaldybėse, net po papildomų finansinių injekcijų, gyvenimas blogėja ir jos nuo pirmūnių atsilieka jau keletą kartų.

Akmenės rajono savivaldybėje 11,9 proc. gyventojų gyvena iš socialinių pašalpų. Tai dukart daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis 25 proc. didesnis nei šalies vidurkis.

Savivaldybė įtraukta į keturiolikos probleminių šalies teritorijų sąrašą. “Naujai besikuriančių įmonių mažiau nei užsidarančių. Valstybė prioritetą teikia monopoliniam, o ne smulkiajam verslui, o mažesniuose miestuose juk dažniausiai steigiasi nedidelės įmonės”, – situaciją vertina Akmenės verslininkas Rimantas Kraujutis. Įmonės “Aras” savininkas ir vadovas pasakoja, kad žmonių išteklių nutekėjimas iš Akmenės didžiulis: jaunimo vizija – vykti į Vilnių ar kitą didmiestį, o grįžti niekas nenori. Tad “Aras” pasiuntė mokytis vieną jaunuolį, skirdamas jam įmonės stipendiją.
O juk kadaise ne Akmenė būdavo dotuojama iš valstybės biudžeto, bet atvirkščiai. Dabar čia kuriamas 26,2 ha pramoninis parkas, vienas iš aštuonių tokių Lietuvoje. Jau skirtas žemės plotas, tiesiami inžineriniai tinklai, kuriama infrastruktūra. Tačiau kol kas įmonės nesiveržia čia kurtis.

Akmenė patenka ir tarp negyvybingiausio verslo savivaldybių. Agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimais, tokių Lietuvoje 18,3 proc. Tai ne tik pliki skaičiai – gyvenimo lygis šiose savivaldybėse skiriasi kelis kartus. Štai versliose kaimiškosiose savivaldybėse materialinės investicijos (skaičiuojant vienam gyventojui) 2,1 karto didesnės, o vidutinis darbo užmokestis didesnis 11 proc.

Žinoma, Akmenė pagal BVP vienam gyventojui negali prilygti Vilniui, tačiau atotrūkį tarp regionų svarbu mažinti. Agrarinės ekonomikos instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. Dalia Vidickienė akcentuoja neabejotinus to pranašumus: juk iš ten, kur nėra darbo vietų ar menkesni atlyginimai, žmonės išvažiuoja – jei ne į užsienį, tai į didmiesčius. Provincija tuštėja, o didesniuose miestuose tenka leisti didžiulius pinigus infrastruktūrai kurti, nors provincijoje merdėja pustuščiai gyvenamieji namai, darželiai, mokyklos, gydymo įstaigos.

Tad nuo ko labiausiai priklauso savivaldybių žavesys ar skurdas?

Vietos valdžia: vienur – vedliai, kitur – autsaideriai

Neabejotinai ryškiausias atgimimo pavyzdys – Druskininkai, kurių klestėjimo režisieriumi laikomas ketvirtą kadenciją meru išrinktas Ričardas Malinauskas. Tačiau, paradoksas, klestėjimo sinonimu tapusių Druskininkų savivaldybė – tarp problemiškų. Nors priskyrimo problemiškoms kriterijai – didesnis nei vidutinis nedarbo, socialinių pašalpų gavėjų skaičius – būdingi ne patiems Druskininkams, bet savivaldybei priklausančioms Viečiūnų, Leipalingio seniūnijoms, tačiau tikslinius pinigus šiam atotrūkiui mažinti “valgo” ir patys Druskininkai.

Regioninės politikos ekspertus stebina ir Mažeikių, kurie pagal pajamas vienam gyventojui lenkia daug savivaldybių, priskyrimas prie probleminių. Skaičiuojant pagal Europoje priimtą verslo gyvybingumo vertinimo metodiką – lyginant naujai įsisteigusių ir užsidariusių įmonių skaičių – tiek Druskininkų, tiek ir Mažeikių rajono savivaldybės – prie lyderiaujančiųjų. Iš keturiolikos probleminių, tik keturios (Akmenės, Lazdijų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų) menko verslumo. Tad, D.Vidickienės manymu, kriterijai, kam skirti pinigus, turėtų būti įvairesni.

Kita vertus, kas jau kas, o Druskininkai moka pinigus investuoti ten, kur galima sukurti pridėtinę nevienadienę naudą. Kiti merai, nors ir pabumbėdami apie pirmąsias bazines investicijas Druskininkų mero bendrapartiečių socialdemokratų laikais, kelia kepurę prieš R.Malinausko gebėjimus pramušti miestui pinigų ir projektų. O štai Mažeikiai, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Regioninės politikos departamento direktoriaus Arūno Plikšnio pateiktais duomenimis, sugebėjo panaudoti vos 6,5 proc. savivaldybei tekusių papildomų fondo lėšų. Tad kai kam ir papildomos finansinės injekcijos, daugiausia gaunamos iš ES, daug naudos neduoda.

“Regionų centrai, tokie kaip Alytus, Utena, Telšiai, Zarasai per kelerius metus gauna investicijų dešimtis milijonų ir juos puikiai panaudoja. O kai kurios probleminės teritorijos, nors jau penkti ES finansavimo etapo metai, vos kruta: Joniškis kol kas panaudojo 0,94 proc., o Pasvalys vos 0,25 proc.”, – kritikuoja A.Plikšnys. Užtruko projektų rengimas, tačiau tai vis tiek nepakankami ir nepalyginami su kitomis savivaldybėmis tempai ir 2013 m. Europos Komisija gali imtis sankcijų, jei tų pinigų nepanaudosime. Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas pripažįsta, kad kai kurie projektai vėluoja, bet dabar darbų jau pradėta daug.

Žinoma, regionų sėkmė priklauso ir nuo objektyvių priežasčių: daugiausia probleminių teritorijų – atokiau nuo didesnių centrų, pasienyje. Štai Zarasų rajono meras Arnoldas Abramavičius sako, kad dalis rajono – pasienis su Latvija, tad iš to galima gauti daugiau naudos, o kita pusė – prie Baltarusijos, tačiau rajono teritorijoje nėra sienos praėjimo punkto, tad tai kaip ir uždara zona. Vis dėlto Zarasai verčiasi neprastai ir nėra probleminė teritorija. Tiesa, ir jiems teko kąsnelis papildomo finansavimo – iš Ignalinos atominės elektrinės uždarymo programos.

O štai Tauragės geografinė pozicija – pranašumas: netoli Klaipėdos uostas, yra geležinkelis. Tačiau istoriškai Tauragė buvo vienas iš labiausiai nukentėjusių centrų, kai atkūrus nepriklausomybę sugriuvo sovietiniais metais čia išvystyta pramonė. Prireikė nemažai metų atgimti. “Labai daug priklauso nuo savivaldybės gebėjimo ir noro matyti regioną strategiškai, su perspektyva į ateitį. Mes turime strateginį plėtros planą, efektyviai naudojame biudžeto lėšas – nesame išnaudoję skolinimosi rezervų. Rengiame daug projektų gauti europinį finansavimą. Gera parama – lėšos iš regioninių ekonominių centrų plėtros programos, skirtos septynioms savivaldybėms, buvusioms apskričių centrais”, – vardija meras Pranas Petrošius. Įdomu, kad Tauragėje gyvena ir abu jo sūnūs. “Vieną, traumatologą, parsikviečiau iš Kauno, nes įtikinau, kad Tauragė turi ateitį”, – neabejoja meras.

Beje, skaičiuojant, kiek kuri savivaldybė gerovę kuria skolų sąskaita, be didžiųjų miestų, “pirmauja” problemiškieji Mažeikių (4,2 mln. Lt) ir Švenčionių (3,3 mln. Lt) rajonai.

Ar verslas laikomas partneriu

Žinoma, savivaldybių žavesį ar skurdą lemia ne tik gebėjimas išsimušti “valdiškų” lėšų, bet ir vietos verslo sėkmė. “Verslo plėtra daug priklauso ir nuo asmenybių savivaldybėse, ir kaip tvarkosi savivaldybių administracijos, aišku, ir nuo pačių gyventojų mentaliteto”, – teigia Laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas. Savivaldybių kompetencijoje viena svarbiausių verslui sričių – teritorijų planavimas, vietos valdžia turi teisę koreguoti nekilnojamojo turto, žemės, valstybinės žemės nuomos mokesčių tarifus, verslo liudijimų kainą, nustatyti įvairias rinkliavas. Savivaldybių kompetencijoje – infrastruktūros vystymas. “Svarbu ir tai, kaip savivaldybė žiūri į verslą – kaip į investuotoją, kuris sutvarkys infrastruktūrą ir dar suteiks darbo vietų, ar kaip į triukšmo ir taršos šaltinį”, – sako V.Žukauskas.

Štai Tauragės rajono meras P.Petrošius sako, kad jiems pavyko įtikinti Pietų Korėjos verslininkus, esą Tauragė – viena geriausių vietų kurti verslą, ir šie čia numatę didžiules investicijas į pažangios technologijos LED šviestuvų gamybą.

Išeitis – stambūs regionai ir geri merai

Šiaip ar taip, kol kas atotrūkis tarp kai kurių Lietuvos regionų tik didėja. Merai siūlo peržiūrėti biudžeto formavimo, ES lėšų skirstymo politiką. D.Vidickienės manymu, skiriant lėšas regioninei politikai reiktų paieškoti daugiau objektyvių kriterijų. Kita vertus, dabar Vakaruose jau įsigali naujos tendencijos – ne šelpti atsiliekančiuosius, o padėti stiprinti pranašius.

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo katedros prof. dr. Kostas Žymantas Svetikas tvirtina, kad tai, ką vadiname regionine politika, tėra gaisrų gesinimas. Tam, kad nedidėtų teritoriniai netolygumai, regionus reikia stambinti. Lietuvoje jų turėtų būti kokie keturi, pavyzdžiui, Danija plėtoja penkis. “Niekad Akmenė nepagamins ir nesukurs BVP tiek, kiek Šiauliai, niekada ten nebus universiteto. Tad apie didesnį miestą reikia kurti integruotas teritorijas, su juo susijusias nuolatiniais verslo ir mokslo ryšiais, infrastruktūra”, – siūlo K.Ž.Svetikas.

Žinoma, savivaldybių sėkmei reikia ne tik protingos regioninės politikos, bet ir protingų rinkėjų savivaldos rinkimuose. Efektyviau dirba savivaldybės, turinčios stipresnę daugumą ir energingą merą.

Lietuvos regionai pagal verslo gyvybingumą

Gyvybingo verslo (ūkio subjektų padaugėjo per 4 proc.) – 41,7 proc.
Mažiau gyvybingo (ūkio subjektų padaugėjo 1–4 proc.) – 40 proc.
Negyvybingo (ūkio subjektų padaugėjo mažiau nei 1 proc.) – 18,3 proc.

Klasifikavimo kriterijus – verslo aktyvumas, matuojamas naujai įsisteigusių ir užsidariusių įmonių skaičiumi (2010 m. pradžioje).

Šaltinis: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Socialinės pašalpos gavėjai (dalis nuo visų gyventojų, proc., 2010 m.)

1.    Neringa    0,9
2.    Vilnius    1,9
3.    Kauno r.    2,7
4-5.    Kaunas    3
4-5.    Klaipėda    3

Lietuvos vidurkis    5,4

55-57.    Kelmės r.    10
55-57.    Lazdijų r.    10
55-57.    Mažeikų r.    10
58-59.    Joniškio r.    10,2
58-59.    Šalčininkų r.    10,2
60.    Akmenės r.    11,9

Šaltinis: VRM

Registruotas nedarbas (2011 m. liepos 1 d., proc.)

1.    Neringa    3,4
2.    Palanga    6,4
3.    Elektrėnai    8
4.    Birštonas    8,4
5.    Kėdainių r.    8,5

Lietuvos vidurkis    11,3

56.    Mažeikių r.    16,6
57.    Alytaus r.    16,7
58.    Anykščių r.    17
59.    Zarasų r.    17,9
60.    Ignalinos r.    19

Šaltinis: VRM

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...