2015 Vasario 13

Norvegija: pamotė ar motina mūsų emigrantų vaikams?

veidas.lt

 

Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protestai. Jau antra savaitė tautiečiams protą temdo septynmečio berniuko drama, kurioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenka Norvegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiai slapta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotą sūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besirutuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomonę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekada nebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Barnevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuo šeimas žudančio monstro iki gestapo. Norvegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gyvena jausdami nuolatinę įtampą, pakurstydami vieni kitus gąsdinimais, neva „Barnevernet“ vaikus atiminėja ir atiduoda globėjams (netgi lesbiečių poroms!) dėl tokių niekų, kaip neužrištas šalikas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kartą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrąžinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anksčiau jau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyvendinti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gabrieliaus drama tik sustiprino tautiečių nerimą: svarstymai, gal jau metas palikti Norvegijoje susikurtą gerovę ir traukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus. Lietuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyje bėga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, kuriuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų apsaugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leščinskienė užsitikrino tarptautinę paramą – praėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilniečiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vilniuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kvietė rinktis prie Norvegijos ambasados Lietuvoje pastato. Protestuotojai linkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir reikalavo imtis priemonių grąžinant septynmetį lietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gabrielius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijos ambasadų Londone bei Dubline, ir prie Stortingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas galėtų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuožmiausi vaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taip nėra. Viešai skelbiama „Barnevernet“ statistika rodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šios tarnybos socialinės rizikos grupę šiuo metu yra įtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę devyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti su kitomis emigrantų bendruomenėmis Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių sergėtojams kelia kone mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėta apie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lietuvoje bei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Tačiau informacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais atvejais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavusi nė viena mūsų šalies institucija. Vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, „Barnevernet“ neatskleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebimomis šeimomis ir jų vaikus. Laikomasi aukščiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pateikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, – „Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.

Tad priežastys, dėl kurių konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasi radikalių priemonių, paprastai prasilenkia su tikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nukentėjusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtindamos, kad buvo nubaustos dėl niekų.

Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomas fizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiai išnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, vartoja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams kyla gerokai daugiau neaiškumų. Klausimai, į kuriuos jie ieško atsakymų, stulbina: arba norvegai kuria utopinę visuomenę su taisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti, arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultūra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu ir garantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia išsiskirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepriklausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – patys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti didelių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis. Tik problemų išvengti jiems paprasčiau, nes šiandien auga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvo priimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę amžiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kad beržinė košė vaikams sveika, nors anksčiau ir šioje šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaime suprantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu su Olandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaip matyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. O štai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvos gyvenančiai žurnalistei, rašančiai švietimo temomis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kad mūsų emigrantus reikia supažindinti su vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoksliu. Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruomenę Tionsbergo kurorte Pietų Norvegijoje bei jos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržų krašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kauniečių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimos su vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškai nusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasės specialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir daugiau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, o dabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kai kurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįstamų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10 metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės portretą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifikuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spaudą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiek tiek pramokusios kalbą eina į slaugos namus, privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yra įkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su statybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tionsbergas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės, didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tai netapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Vis dėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegų pilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti, kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai neteisūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie negali burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko, prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas. Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mums toli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiems nesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiai apie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikia labai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tikina pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosius metus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėšimais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lietuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentalitetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kad kas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą. Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itin lietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodami dėl darbų ir uždarbių. Taisyklė, kad žmogus žmogui – vilkas, čia pagrindinė. Jų laisvalaikis – žemo lygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią į šią šalį stebino norvegų vaikai – labai savarankiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėjami, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantys pajūryje… Mažieji lietuviai prieš juos atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Barnevernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie tai galvoja. Tos šeimos, kurios atvyko neseniai ir nespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Jos įpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi diržo, jei neklausysi“… Mūsų auklėjamas, deja, paremtas muštro pedagogika, ypač vidutiniame statistiniame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emigruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vaikai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė, kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pati valstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejų auklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kirkilaitė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idealios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruojasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribės laisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, ir švietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva priprasti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti: nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negali prieštarauti ir pan. Net tarp savo keturių sienų jie turi galvoti, ką sako ir kaip elgiasi su savo vaiku. Norvegai įpratę, kaip mes sakytume, skųsti – jie raportuoja valdžiai, švietimo įstaigoms, ką kaimynai daro ne taip, – neduok Dieve, išgirs triukšmą, pamatys mėlynę ar įbrėžimą.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekami vieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmais mėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliams leidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami su tvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu, kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau informacijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudarytos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Darželyje buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateiti kartu su sūnumi. Bet jis tuo metu, per vasaros atostogas, buvo pas savo senelius Ispanijoje. Motina buvo labai išsigandusi, kad atsidurs „Barnevernet“ akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbio įsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kad jis ten ne dėl to, jog tėvai norėjo jo atsikratyti, ir problemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibaiminusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvai nežino, kaip pedagogai sureaguos esant vienai ar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią, niekada jokioms institucijoms neužkliuvusią moterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketina auginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodo kaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su norvegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Be jokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokai labiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lietuviška. Taip, kartais ten pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiek pas mus našlaičių, kiek šeimose apleistų, smurtą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykų apskritai nėra. Laimės, pilnatvės požiūriu vaikams ten tikrai geriau. Bet Lietuvoje – lengviau tėvams“, – ironizuoja J.Kirkilaitė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, auginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikalbėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Norvegijoje gyvenantys lietuviai atsisakė kalbėti ir pakeistais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leistų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vaikų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavo viena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema parodė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautis dėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių sistemos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę ir lietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos reportaže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na, kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina, kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Suprantu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi, jog vieningai palaikome savus, bet gal reikia turėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“, – pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolika metų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįsto vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps viena iš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kurios nori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šį reikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai ir valstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Norvegijos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieškoma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikyta išimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jo nuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė pranešimas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių spekuliacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusi įvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir su norvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti ir vienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumės užaugino ir į mokslus išleido Norvegijoje. Nė iš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantys vaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtų akylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovės sargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu, Norvegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vaikų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė ir valstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lietuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau dar ir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusioje istorijoje vienas pagrindinių linksniuojamų argumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilietis. „Veido“ kalbintos pašnekovės nukerta: vienintelis argumentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuo ir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos? Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegai nereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui, žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jau būtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana paprastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams: rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros, negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausia tikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, į gautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yra pagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei praleisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai gali būti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas. Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fantazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesį su vaikais bendruomeniškoje Norvegijoje netrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusių kaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogus medikui pasako, kad namie dažni barniai, kad kenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalo pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yra aukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekį apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakoja pašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta. Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yra linkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tai netoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jei namie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką keliamas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būti skriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apie tai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei namie smurtaujama – apie tai sužinos policija. Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia nori padėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienintelis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dramene mokytoja dirbanti Indra, į Norvegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos pašnekovės paaiškina, kad Lietuvoje visuomenės linčiuojama „Barnevernet“ negali pateikti savo istorijos versijos, nes susilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temos eskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Norvegijoje saisto ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pedagogė Indra yra viena iš tų žmonių, kurie Norvegijoje vaiko teisių sergėtojams turi pranešti apie bet kokias abejones dėl vaiko gerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mokyklos direktorių. Tada mokykla, kaip institucija, privalo pranešti apie galimus pažeidimus vaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiai tai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugos tarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skundą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas niekuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandoma susisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima ir tiriama. O to pranešimo priežastys gali būti įvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiūrimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosi su vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojo autobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nuraminti, o tada iškart eiti pas direktorių. Suprantama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje, nepaisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramene gyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvės tikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikų iš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebėjimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaiką laikiniems globėjams daroma viskas, kad tik patys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką. Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskutinė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegai nepripažįsta jokių diskusijų. „Jei nustatomi tokie atvejai, vaikas paimamas iškart. Jei, pavyzdžiui, pats vaikas pasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prievartaujamas, jis paimamas tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai – išimtys, priežastys turi būti labai rimtos. Vis dėlto net ir šiais blogiausiais atvejais įvykis tiriamas, apklausiami tėvai, aplinkiniai, mokytojai“, – paaiškina Dramene gyvenanti pedagogė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yra laikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo. Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemų, tai nėra pats blogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gydymas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrąžinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasakoja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui artimi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjo užmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai ar mokytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globėjais, jie gauna kompensacijas, bet globodami vaiką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šeimas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau nei kiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų, kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kompensacija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl jos dydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taikoma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijonieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijomis nuramina Indra. – Tai nėra atostogos, o darbas visą parą, nes laiko sau turi tik tada, kai vaikas būna kitur, pavyzdžiui, susitinka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai perėmus jo globą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tikrąja šeima. Tokie susitikimai neorganizuojami tik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeima daugiausiai gali priimti du vaikus, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos. Supraskite, jie negali prisirišti prie vaiko, nes jis bet kada gali grįžti pas tikruosius tėvus. Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globėjus pakliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emocinių sutrikimų.“

Pašnekovė iš Oslo svarsto, kad panašių problemų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas geriausia vaikams, atsiranda kone dėl vienintelės priežasties: jei atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas. Vėliau, prasidėjus ginčams, skersai kelio susitarimui ir deryboms, kaip pastebi ji, gali stoti ir kalbos barjeras. Esą lietuviai dažnai naudojasi vertėjais, kaip atstovais ar advokatais. Tokiu atveju, užuot tiksliai pateikus faktus, prasideda jų interpretacija.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje, nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet bendruomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jei pasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę, turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikyti prie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgsta slidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvis nėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtumų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai skiriamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautų skiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima tiesiog iš principo ignoruoti norvegų keliamus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus „psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi išvengti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai viena lietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda po lietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį, žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvo paprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl bendraklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiekti namie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiek įdeda jį pietums…

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besiliejančios emocijos lyg ir neleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų interesams. Deja, mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lietuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuotinių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią. „Turiu tik vieną prašymą; jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmonių galėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ – klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvos žmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja į Norvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastangas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istoriją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epicentre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visa Lietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net nelabai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje situacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipuliacijų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jaučiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labai abejoju, kad kas nors teikia jai psichologinę pagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji ir jos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendu mūsų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda – tokia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos, bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę sistemą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yra Lietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situaciją patekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iškalbingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savivaldybei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tarnybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jis buvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga… vaikų globos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos?

Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijoje nėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globos namų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų, Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose, kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, auga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų. Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čia panašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kad vaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje, mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas, jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių, metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tik pačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresia pavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas mušamas, psichologiškai žeminamas, apskritai nešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net ir šeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiai rizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmėmis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosaka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduria visiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais santykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taip atsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes tai vadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nes vaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“, – skirtumus aiškina R.Dičpetrienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Vaiko teisių konvencija, viena ar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi pranešimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi su vaiku. Įtarimų gali kilti bet kam – socialinei darbuotojai, medikei, darželio auklėtojai, mokytojai, kunigui, kaimynams… Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimoje, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokie yra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromas trijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas. Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtis negerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai perduodamas į profesionaliai parengtą globėjų šeimą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vienintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kai tik ji bus pasirengusi.

Ir Norvegijoje būna atvejų, kai vaikas yra paimamas tą pačią akimirką, bet jie labai reti. Lietuvoje, priešingai, beveik visi paėmimai yra drastiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikų šiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos stebėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

 

Aktualusis komentaras

Dainius Pūras: „Sąmokslo teorijos klaidina patiklius žmones“

Apie tai, kaip itin jautrios vaikų, šeimos temos tampa įrankiu propagandiniame kare šmeižiant Vakarų valstybes, „Veidui“ pasakoja vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvo pavadinti vaiko teisių apsaugos principai ir praktikos, kurias rekomenduoja Jungtinės Tautos ir kurias nuosekliai įgyvendina dauguma pasaulio ir Europos valstybių.

Jau pats terminas yra klaidingas. Nors iš tikrųjų terminas „juvenile justice“ (angl.)  reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai, kaip reikia spręsti nusikalsti linkusių paauglių problemas, šioje sąmokslo teorijoje juvenaline justicija vadinamas visas kompleksas šiuolaikinių būdų veiksmingai ginti vaiko teises.

Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, ši teorija remiasi nepatikrintomis ir subjektyviai bei tendencingai pateiktomis istorijomis apie tai, kaip esą Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse griaunamas šeimos institutas. Kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kuria ir skleidžia istorijas apie tai, kad Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse vaikai skatinami nepaklusti tėvams, kad dėl menkiausios smulkmenos „grobiami“ atvykėlių iš Rytų Europos vaikai. Taip pat ši sąmokslo teorija klaidina patiklius žmones, netinkamai informuodama apie rekomendacijas lytinio švietimo srityje (prisiminkime Lietuvoje sukeltą ažiotažą dėl „Estrelos“ projekto, kai žmonės buvo klaidinami, esą  vaikai nuo mažumės bus verčiami  masturbuotis).

Bet dažniausiai šiais išpuoliais stengiamasi ginti vadinamųjų normalių šeimų teisę auklėti vaikus be jokios valstybės institucijų galimybės įsikišti esant įtarimui dėl prievartos prieš vaikus ar nepriežiūros. Laikomasi požiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvai taiko augindami ir auklėdami vaikus, yra tinkami. Šio judėjimo atstovai nepaaiškina, kas ir kokiu būdu turėtų surūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia prižiūrėti, ir tas, kurių negalima prižiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikai dažnai patiria akivaizdų smurtą ir nepriežiūrą, ir kai matomos žiaurios pasekmės, jau patys kovotojai prieš bet kokią vaiko teisių priežiūros galimybę piktinasi, kad nieko nebuvo daroma.

Šie kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kartais informuoja apie tikrus faktus, kai užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos padaro klaidą. Tačiau tos išimtys iš taisyklių pristatomos kaip taisyklės, ir visuomenė nekorektiškai dezinformuojama, esą Šiaurės ir Vakarų Europoje yra labai prastai su šeimų ir vaikų gerove. Tačiau daug objektyvių rodiklių rodo, kad kaip tik tose valstybėse vaikų ir šeimų gerovės rodikliai yra itin aukšti, o tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar juo labiau Rusija, jie prasti. Šitų  įrodymų kovotojai prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija“, komentuoti nenori.

Kovos prieš „juvenalinę justiciją“ tikrieji autoriai nėra žinomi, kaip tai dažnai būna su sąmokslo teorijomis apie geriausių gyvenimo kokybės standartų pasiekusias  liberalios demokratijos valstybes.

Aš apie visas šias negrabiai sukurtas juodąsias technologijas pirmą kartą išgirdau 2010–2011 m., būdamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Tuo metu komitetas siūlė Ukrainai nuosekliai įgyvendinti JT rekomendacijas vaiko teisių srityje, atsisakyti sovietinio požiūrio į vaikų globą, nuolatinio vaikų globos įstaigų protegavimo ir diegti naujas bendruomenines paslaugas šeimoms stiprinti, mokyti šeimas tinkamai ir be prievartos auklėti vaikus, kartu stiprinant vaiko teisių apsaugą.

Tuo metu UNICEF kvietimu nuvykęs į Ukrainą padėti šiai valstybei įgyvendinti rekomendacijas, iš ukrainiečių sužinojau apie nežinia kieno sukeltą panikos dėl „juvenalinės justicijos“ bangą ir kad Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rekomendacijos skirtos „mūsų vaikams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsų šeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąsdinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau, 2012–2013 m.

 

Instrukcija, kaip nemušti vaiko

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikyti prie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norvegijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuose skelbiamos tėvų elgesio su vaikais atmintinės. Štai ~norvegija.org~ pateikia dažniausiai užduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti ant jo?

Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinis smurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūs galite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba nevažiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins ir pasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valanda laiko. Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasirodytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėti riksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybos darbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kur auklėjimas prasilenkia su smurtavimu.

„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namų ruošoje?“

Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko ir nuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, kol tai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį, susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokykloje pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo, nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti mašina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreipti vaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę į savo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos užkrauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra.

„Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pas draugus?“

Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet su sąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galima ir kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svarbiausia yra vaiko saugumas, miegas ir pan. Jei švenčiate pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšite taksi su miegančiais vaikais ant rankų.

„Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitais drabužiais?“

Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė iš pat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželio darbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei drabužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat nepraustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“

Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklauso nuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną, jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turite būti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevartos alkoholio ir pan.“

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...