2010 Rugpjūčio 21

Rasa Dičpetrienė

Turime laiko rasti ir sau, ir vaikams

veidas.lt

"Veido" archyvas

Rasa įsitikinusi, kad būti tėvais mokomės visą gyvenimą

Visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė  Rasa Dičpetrienė gerai žino, kiek reikia pastangų rūpinantis kitų vaikų problemomis ir  kaip kartais nelengva rasti laiko saviesiems. Bet ji ne iš tų, kurios gyvenime renkasi ramų užutėkį, nors veikiausiai būtų galėjusi sau tai leisti. Auginant du sūnus nestinga Rasai ir auklėjimo rebusų. Bet gyvenimas šią moterį jau išmokė priimti ne tik iššūkius, bet ir padėti kitiems.

Būti kitiems ir būti sau

Vaikų gelbėtoja… Taip užrašiau savo kalendoriuje prie sutartos susitikimo datos. Tikėjausi, kad teks bendrauti su  reiklia ir kritikos tėvams negailinčia moterimi, žinančia visus atsakymus, kaip auklėti vaikus… Bet pradėjus kalbėtis su Rasa netrukus tapo aišku, kodėl jai pavyksta įgyvendinti daugelį idėjų, kodėl žmonės sutinka talkinti jos inicijuotuose projektuose. Nes tuo, ką ši moteris daro, ji gyvena ir tiki neskaičiuodama nei laiko, nei pastangų. O mėgindama rasti sprendimą, išsakydama savo poziciją, Rasa geba abejoti ir taip įtraukia bei uždega visus su ja bendraujančius. Savęs ji nelinkusi sureikšminti. Moteris tikina, kad tai sieja visus, kurie dirba ar talkina šiai visuomeninei organizacijai sprendžiant vaikų problemas. O jų – nors vežimu vežk. Bet ne tik dėl jų reikia sukti galvą. Besirūpinant vaikų bėdomis dar tenka galvoti, kaip dirbant šioje organizacijoje nelikti su visais be stogo virš galvos. Gerai, kad atsirado kas priglaudžia, bet ir vėl  neramu: ar ilgam?

"Veido" archyvas

Kelionės padeda į viską pažvelgti kitu žvilgsniu ir pamiršti rūpesčius

Gerumo girnos

Ir sukti gerumo girnas ne taip paprasta. Gal dar pamenate šiemet vykusią paramos akciją Haičio vaikams, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, kai per mėnesį Lietuvoje buvo paaukota pusę milijono litų (per ekonominę krizę!)?  Ne paslaptis: norint, kad žmonės aukotų – reikia atverti jų širdis, kad būtum išgirstas – reikia, kad tavo idėja patikėtų, o kad gerumo malūnas imtų suktis – būtinas ir daugelio žmonių triūsas. Rasos idėja tąkart suvienijo ir sutelkė daugelį. Ir per kelias dienas gimęs skirtas šiai akcijai videofilmas, kurį be jokio užmokesčio rodė bene visos Lietuvos televizijos, sulaukė atsako. “Tai parodė, kad mūsų žmonėms rūpi net už tūkstančių kilometrų esančių vaikų likimas. Tiesdami gerumo kelius į pasaulį, tiesiame juos ir savo šalyje,” – teigia Rasa.

Vaiko ateitį programuoja šeima

Bene labiausiai moterį džiugina tai, kad pavyko įgyvendinti projektą “Augink atsakingai”. Rasos nuomone, vaiko auklėjimas tiesiogiai priklauso nuo tėvų požiūrio į tėvystę. “Štai Lietuvoje labai opi patyčių problema. Tyrimai rodo, kad vieni iš kitų vaikai pradeda tyčiotis dar pradinėse klasėse. Ne paslaptis, kad toks elgesys kartais tampa ir vaikų savižudybių priežastis. Gvildendami šį klausimą išsiaiškinome, kad ieškant atsakymų nereikia apsiriboti tik tuo, kas vyksta dabar. Juk vaikai užauga ir savo susikurtus elgesio modelius atsineša į savo šeimas. Veikiausiai tas, kuris vaikystėje skriaudė kitus, taip pat elgsis ir su savo vaikais ar artimaisiais. Tuo tarpu mokykloje kentėjusįjį nuo patyčių visą gyvenimą gali lydėti nepilnavertiškumo, nepasitikėjimo savimi jausmas, neretai virstantis agresija. Todėl sprendžiant patyčių problemą buvo prieita prie išvados, kad reikėtų orientuotis ne tik į vaikus, bet ir į jų tėvus. Nes nuo pastarųjų elgesio itin priklauso vaiko požiūris į kitus žmones. Juk šeimoje mes mokomės gyventi, išmokstame save priimti ir vertinti,” – sako Rasa Dičpetrienė, įsitikinusi, kad užuot, mokant tėvus, kritikavus ar vardijus jų klaidas, verta parodyti, kad daug galima pasiekti kalbantis su vaiku, aiškinant, kuo daugiau bendraujant su juo.

Veda noras keisti

Kai kam gali atrodyti, kad Rasos, baigusios Pedagoginį universitetą ir auginančios du sūnus, vyriausiajam Lukui – dvidešimt, o Antanui – treji, darbas panašus į kovą su vėjo malūnais. “Tai, ką dabar darau, man niekada nebuvo svetima, nes daugelis problemų man gerai pažįstamos. Juolab kad veik dešimtmetį šioje organizacijoje dirbau savanore. Rūpinausi pagalba skurstančioms šeimoms. Praverčia ir žinios, įgytos dirbant verslo srityje. Tiesa, buvo ir tokių, kurie stebėjosi, kad apsisprendžiau imtis šio darbo. Bet man labai norėjosi įgyvendinti savo idėjas. Neabejoju, kad mūsų darbas, nors ir pamažu, bet keičia visuomenę”, – teigia Rasa. Pasak pašnekovės, būtų itin paprasta, kad tėvams perskaičius specialistų patarimus ar paklausius paskaitų bei pradėjus su vaiku kitaip elgtis, viskas greitai pasikeistų. Tačiau kiekvieną sudėtingą klausimą, moters nuomone, būtina spręsti laiku, o ne atidėlioti ir tikėtis, kad vaikui užaugus viskas susitvarkys savaime. Tuo labiau kad neišspręstų problemų gyvenime ne mažėja, priešingai – jų tik kaupiasi.

"Veido" archyvas

Ramybės akimirka Juodkrantėje: kol Antanėlis dairosi, ko imtis, o šeimos numylėtinės Sirigė ir Šanelė žaidžia, galima ir knygą paskaityti

Vienatvė ir netikrumo jausmas

Paklausta, dėl ko  dažniausiai kenčia vaikai, Rasa  mano, kad daugelis labai skaudžiai išgyvena tėvų problemas: “Vaikams nesvetimas tėvų nerimas, jų netikrumas dėl ateities, baimė prarasti darbą. O į sunkumus tėvai žiūri skirtingai. Vieni užsidaro savyje, kiti išsilieja ant vaikų. Šiandien ir suaugusieji, ir vaikai kenčia nuo vienatvės. Tėvai, norėdami užtikrinti vaiko saugumą, itin daug dirba, o bendravimo su jais stygių neretai stengiasi kompensuoti madingais drabužiais, žaislais ir daiktais. Juk taip svarbu, kad vaikui nieko nestigtų, nes atrodo, jei neturės, tarkim, naujo mobiliojo telefono, jis nebus laimingas… Bet visa tai suteikdami mes iš vaikų atimame save, vis mažiau su jais bendraujame! O paskui stebimės, kodėl nesusikalbame, piktinamės, kad viską jiems perkame, o jie drasko akis…”

Ieškojimų kelyje

Rasa neslepia, jog sprendžiant kitų problemas tenka ieškoti atsakymo ir į savąsias. Štai tądien, jai vykstant į darbą, mažasis sūnus Antanas paprašė mamą įjungti laistyti skirtą žaislą. “Ir po minutės aš jau buvau visa šlapia. Negana to, apkabino mane žemėtomis rankomis. Toks tas tikrasis gyvenimas, – su šypsena atsidūsta ji. – Aišku, tai suerzina. Bet iš tiesų viskas priklauso nuo tavo reakcijos. Klaidų daro ne tik vaikai, klystame neretai ir mes. Nors esu sukaupusi nemažai žinių, kaip auklėti vaikus, bet nelaikau savęs idealia  mama…”

Kalbėdama apie kitų šeimų sunkumus, Rasa nevengia įvardyti ir savųjų. “Visai be reikalo kažkada baiminausi Luko paauglystės. Jis nė karto neparėjo išgėręs, neįsivėlė į muštynes, nebuvo grubus… Gal greičiau aš porą kartų buvau praradusi kantrybę. Ir tai buvo ne jo kaltė, o manyje susikaupusio streso ir aplinkos nestabilumo. Kai sukako šešiolika, pasiūliau vasarą susirasti darbo. Jis pusantro mėnesio dirbo viename iš prekybos sandėlių. Kitą vasarą  panoro kompiuterio. Pasakiau, kad negalėsiu jo nupirkti. Tąkart išvažiavo su drauge į Daniją skinti braškių. O nuo septyniolikos metų pažadėjau, kad netikrinsiu jo pažymių knygelės, suteikdama visišką atsakomybę. Buvo, kad nelankė pamokų, kai kuriuos dalykus mokėsi savarankiškai, o mane  graužė nerimas, – kalbėjo Rasa apie iš pirmosios santuokos sūnaus Luko kelius, prisipažindama, jog toks pasirinkimas daug kam kėlė abejonių, bet priimto sprendimo ji nepakeitė. Pernai Lukas baigė vidurinę ir buvo priimtas į vieną Danijos koledžų nemokamai studijuoti ekonomikos.

"Veido" archyvas

Pietų Korėjoje… Kitas įvaizdis: neskubėti, džiaugtis ir stebėti

“Bet patariau jam neskubėti, metus palaukti ir padirbėti bei pakeliauti, kad geriau apsispręstų, kuo nori būti. Tokia kažkada buvo mano neįgyvendinta svajonė… Ta mintis jam patiko. Ir jis su drauge išvyko į Škotiją, kur restorane dirbo padavėju po 10–12 valandų per parą, kartais be išeiginių. Saldu nebuvo. Dėl to labai graužiausi, nes galėjo mokytis, būtų baigęs vieną aukštosios mokyklos kursą, bet…”  – prisimena ji. Beje, grįžęs vaikinas, mamos paragintas, netrukus atsidūrė Australijoje. Tikėjosi, jog lengvai pavyks susirasti darbą, bet kol įsidarbino, prabėgo daugiau kaip mėnuo…  “Gyvenau kaip ant žarijų, grauždama save… Gerai, kad dar galėjome ryšį palaikyti per “Skype’ą”. Nors teko pabūti ir nevalgius – į namus jis neskubėjo grįžti. Ir dabar atsimenu vieną jo sakinį: “Mama, čia aš esu niekas. Čia iš naujo turiu surasti savo vietą pasaulyje.” Beje, darbą Lukas Aukso Krante surado, bet šiuo metu jis pagaliau vėl namie. Rasa neabejoja, kad tolesnius sprendimus dabar turi priimti tik jis pats…

Griežta dienotvarkė – sėkmės palydovė

Dabar moteris labiausiai reikalinga mažajam Antanui. Su mama jis norėtų būti visą parą. Rasa atsidūsta: sūnus dažnai mato ją skubančią ir pavargusią, o taip norėtų visada jam šypsotis ir būti geros nuotaikos. Kaip ji visur suspėja?

Gelbsti griežta dienotvarkė. Kad skubant į darbą rytas nevirstų maratonu, ji iš vakaro pasirūpina apranga. O sugrįžusi į namus stengiasi kuo daugiau būti su sūneliu, kuriam užmigus vėl kimba į darbą, kartais užsitęsiantį iki antros valandos nakties…

Svarbus vyro supratimas

“Žinau, kad toks gyvenimo tempas nėra gerai. Vyras – verslo konsultantas – taip pat prapuolęs darbe. Jo darbo diena trunka po septyniolika valandų. Kada bendraujame? Savaitgaliais. Tai – šventas laikas. Tiesa, kartais pagalvoju: o ką veikti, jeigu nedirbti? Bet atsipeikėti priverčia vaikai ir suvokimas, jog tai jau pavojinga stadija”, – šmaikštaudama prisipažįsta Rasa, pridurdama, kad jos gyvenime yra trys gėlės – sūnūs, darbas ir vyras. Beje, jam dažniausiai lieka mažiausiai laiko. Vis dėlto ji tikisi iš jo supratimo. “Po penkiolikos bendro gyvenimo metų, matyt, galima vienas kitą suprasti ir be žodžių. Žinau, kad turime rasti laiko sau. Tikiuosi, jog  pavyks,”  – šypsodamasi prasitaria žavi moteris.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rita Rita rašo:

    Idomi ir grazi moteris, turinti drasos aukleti vaikus pagal savo modeli.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...