2013 Liepos 08

Nors ir iš lėto lietuviai pamažu tampa tikrais europiečiais

veidas.lt


Nepaisant devynerius metus trunkančios narystės Europos Sąjungoje, lietuviai iki šiol dažnai laikomi netapę tikrais europiečiais. Kitaip tariant, formaliai mes žinoma esame europiečiai, tačiau Lietuvoje labai dažnai nėra vadovaujamasi europinėmis vertybėmis.

Esame Europos Sąjungoje, bet dar netapome europiečiais. Tai dažnai kartojama frazė, kuria siekiama parodyti, jog Lietuva dar nėra brandi bendrijos narė. Tarptautinėse institucijose pripažįstama, kad mūsų valstybei pavyko įgyvendinti pagrindinius tikslus, iškilusius po Sovietų Sąjungos griūties: sukurti funkcionuojančią demokratinę valstybę, kurioje būtų vadovaujamasi teisės viršenybės principais, ir įdiegti laisvosios rinkos koncepcija paremtą ekonomikos modelį. Akivaizdu, kad formaliajame lygmenyje vadinamųjų europinių normų perėmimas, pritaikant teisės aktus prie tarptautinio reguliavimo, įvyko. Be to, per nepriklausomybės dvidešimtmetį išaugo ekonomika, atsivėrė sienos darbo rinkos, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui, sėkmingai įsilieta į ES politikos krypčių kūrimo procesą. Kitaip tariant, Lietuva sėkmingai perėmė naujas žaidimo taisykles.
Nepaisant to, vertinant daugelį rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, o kai kuriais aspektais nusileidžia ir panašiomis aplinkybėmis iš už geležinės uždangos iškilusioms kaimynėms. Kitaip tariant, nors Lietuva per nepriklausomybės dvidešimtmetį pažengė labai toli ir kartu su Latvija bei Estija buvo tituluojama „Baltijos tigre“, pastaroji finansų krizė atskleidė, kad Estija Lietuvą aplenkė gana stipriai. Ši mūsų sesė, pritaikiusi prof. Zenono Norkaus apibrėžtą „šoko terapiją“, sugebėjo greičiau perimti europietiškas idėjas ir reformuoti daugelį valstybės valdymo sričių.
Vertinant Lietuvos europietiškumą ir ypač kylančias problemas neretai teigiama, kad kliūtimi visapusiškai šalies pažangai tampa tradicinių vertybių akcentavimas ir nenoras atsiverti Vakaruose dominuojančioms idėjoms. Kitaip tariant, europiečiais tapsime tik tada, kai perimsime ne tik ekonomines ar socialines, bet ir kultūrines, vertybines taisykles, tolerancijos sampratą ar šeimos modelį. Bet ar būtent tai ir yra europietiškumo matas?

Akivaizdi ekonominė pažanga

Lietuva tapo Europos politinės šeimos dalimi ta prasme, jog priėmė ir adaptavo vakarietiškas taisykles verslo ir bendrai finansų sektoriuje, tapo atvira užsienio investicijoms (akivaizdžiausi to pavyzdžiai – didžiųjų Skandinavijos bankų ar telekomunikacijos įmonių atėjimas į Lietuvą). 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, tiesioginės užsienio investicijos išaugo pusantro karto, o lyginant 2003-2007 m. laikotarpį, iki krizės pradžios, investicijų srautas išaugo beveik tris kartus. Statistikos departamento duomenimis, TUI iš Europos Sąjungos šalių 2003-aisias metais sudarė 10,48 mlrd. Lt, tuo tarpu 2012-aisias – jau 32,14 mlrd. Lt, o 1997-aisiais TUI tesiekė 2 mlrd. Lt. Lyginant su bendru TUI Lietuvoje, ES šalių investicijos sudaro tris ketvirtadalius viso investicijų srauto.
Be abejo, iš ES valstybių į Lietuvą ateinančios kompanijos „atsineša“ ir vakarietiškas žaidimo taisykles, todėl tai tik prisidėjo prie vakarietiškos verslo aplinkos kūrimo. Švedijos prekybos ir investicijų tarybos „Business Sweden“ atliktame tyrime konstatuojama, jog Baltijos šalys yra iš esmės geras regionas verslo plėtrai. Tarp įvardijamų pranašumų: kvalifikuoti darbuotojai, sąlyginai žemi veiklos kaštai, geros mokesčių sistemos ir geografinė padėtis.
Anot tyrimą atlikusios tarybos vadovo Rytų Europai ir Turkijai Manto Zalatoriaus, nors atitinkamai 46 proc. ir 21 proc. respondentų Lietuvoje ir Estijoje įvardijo, kad egzistuoja korupcija, per pastaruosius trejus metus tiesiogiai su ja susidūrė atitinkamai 15 ir 5 proc. apklaustųjų. Dažnai Estijos buvimas žingsniu priekyje aiškinamas tuo, jog didelę įtaką turi mentališkai, kultūriškai ir net lingvistiškai artima kaimynė Suomija: sukauptos Suomijos TUI Estijoje sudaro net 23 proc. visų Estijos TUI. Nors per pastaruosius metus Švedija Lietuvoje savo investicijų dalį ženkliai padidino, tai per mažas laikotarpis, kad tokį žingsnį būtų galima įvertinti kaip įsitvirtinimą.
Nepaisant to, „Danske bank“ vyresniosios analitikės Baltijos šalims Violetos Klyvienės teigimu, įvairiais skaičiavimas pripažįstama, jog ES finansinė nauda Lietuvai yra akivaizdi ir dėl finansinės paramos Lietuvos BVP augo 2 proc. sparčiau nei prognozuota. O anot prof. Ramūno Vilpišausko, nors Estija daugeliu rodiklių lenkia Lietuvą, abejojama, ar šis skirtumas yra esminis.

Energetikos politika: kuo daugiau Europos, tuo geriau

Energetikos srityje Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos ir rusiškų žaidimo taisyklių. Tad neabejotinai vienas pagrindinių ir svarbiausių Lietuvos prioritetų – elektros bei dujų rinkos sukūrimas, kuris galbūt reikš alternatyvių šių energetikos išteklių šaltinių atsiradimą, o tai automatiškai lemtų mažesnes žaliavų kainas, padidintų Lietuvos konkurencingumą bei sumažintų priklausomybę nuo Rusijos įtakos, kuri tebėra pagrindinė šių žaliavų tiekėja. Tačiau politikos ekspertai pabrėžia, jog Lietuvos energetikos ūkio pertvarka iš principo nevyktų, jeigu Europos Komisija nebūtų patvirtinusi šiuo metu įgyvendinamo Trečiojo energetikos paketo, kuriuo numatoma išskaidyti vertikaliai integruotą monopolininką.
Pripažįstama tai, kad Latvija ir Estija už dujas, gaunamas iš „Gazprom“ moka mažiau, nes Trečiąjį energetikos paketą įgyvendina lėčiau – netiesioginių užuominų apie galimas nuolaidas mūsų šaliai atidedant paketo įgyvendinimą Lietuvai pernai užsiminė dujų giganto vadovai. Todėl šiuo aspektu Lietuvai yra itin naudinga perkelti problemą į ES lygmenį. Be jokios abejonės Lietuva derybose su Rusija negali būti lygiavertė, tačiau klausimą perkėlus į ES darbotvarkę ir derantis „vienu balsu“, pasiektas rezultatas gali viršyti lūkesčius. Dar daugiau, ES institucijų lygmenyje įtvirtinus kaip prioritetinius Lietuvai itin svarbius projektus, atsiveria galimybės jų įgyvendinimui siekti ES paramos.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog net ir ekonominės integracijos klausimais formulė „daugiau Europos Lietuvoje“ nebūtinai veikia vien tik pozityviai: ES institucijose kylančios iniciatyvos dėl mokesčių harmonizacijos ar bankų sąjungos gali itin neigiamai paveikti mažųjų valstybių ekonomikas bei sulėtinti potencialų jų augimą. Vis dėlto, normų perėmimo klausimas tampa dar aktualesnis kalbant apie europietiškąją tapatybę.

Kelias į europietišką tapatumą

Kai Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis praėjusio amžiaus pabaigoje skambiai pareiškė: „Norime, kad Europos Sąjunga virstų Jungtinėmis Europos valstybėmis“, buvo akivaizdu, jog šis tikslas neįgyvendinamas vien per pragmatinį ir ekonominį valstybių suartėjimą. Apskritai idėja ne tik apie ekonominę, bet ir politinę žemyno sąjungą gyva nuo pat integracijos proceso pradžios – ją dar 1950 m. išsakė Europos anglių ir plieno deklaraciją, iš esmės paklojusią pamatus integracijos procesui, paskelbęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas. Jis vylėsi, jog Senasis žemynas galiausiai sukurs federaciją ir tokiu būdu išspręs šimtmečius kamavusias problemas: užkirs kelią konfliktams, sukurs tautų bendrumą ir paskatins ekonominį augimą.
Dėl globalizacijos, atvirų sienų ir neregėtai išvystytų keliavimo galimybių, bendrų mokslo programų, tautų maišymosi bei kitų aplinkybių nacionalinės valstybės nebėra tokios svarbios bei išskirtinės, kaip anksčiau. Kitaip tariant, teigiama, jog kuriasi politiniam suvienijimui būtina europietiška tapatybė ir identitetas. Tai buvo realizuojama ir praktikoje: jau 1992 m. Mastrichto sutartyje minima europiečio pilietybė, kurią greta nacionalinės turi visų 27 šiuo metu ES valstybių piliečiai. Dėl to gyventojai laisvai keliauja po bendrijos šalis, gali kreiptis į bet kurios ES šalies atstovybę trečiosiose šalyse, dalyvauti įvairiose programose. Tapatybę stiprina ir bendri simboliai: ES vėliava, himnas, taip pat standartizuoti dokumentai.
Visgi jei ekonominė integracija per šiuos dešimtmečius vyko pakankamai sklandžiai, tai europietiškoji tapatybė vis dar susiduria su sunkumais. „Eurostat“ apklausų duomenimis, ES gyventojai save iki šiol tapatina su nacionalinėmis valstybėmis (38 proc.) arba pirmesne laiko nacionalinę, o ne europietišką tapatybę (49 proc.). Tuo metu išskirtinai europietišku identitetu vadovaujasi vos 3 proc. gyventojų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...