2010 Lapkričio 13

Psichologija

Nebarkime judriųjų “motoriukų”

veidas.lt

"Veido" archyvas

Pirmyn – atgal, kairėn – dešinėn, aukštyn – žemyn… Ir iš naujo!

Neneigsime, hiperaktyvus vaikas – šiokia tokia našta tėvams. Pernelyg aktyvus, chaotiškas mažylių elgesys tėveliams dažniausiai sukelia papildomą nerimą, baimę, trukdo laisvai jaustis visuomenėje. Tačiau nereikia per daug įsibaiminti – juk visada daugiau žinome apie tai, kas mums nenaudinga, o apie tai, kas nuramintų ar parodytų, jog situacija normali, – informacijos dažniausiai pritrūksta.

Hiperaktyvumo sutrikimą turinčių vaikučių tėvelių skundai dažniausiai labai panašūs: vaikai, tarsi gyvi kamuoliukai, negali nustygti vienoje vietoje, kai turėtų būti susikaupę – blaškosi, nenurimsta, bėgioja, būna labai impulsyvūs, neklauso nei tėvelių, nei auklėtojų, pertraukinėja kalbančiuosius. Jiems niekaip nepavyksta sukoncentruoti dėmesio, jie neužbaigia pradėtų darbų, labai dažnai pameta daiktus, nesilaiko tvarkos. Tai sukelia daugybę problemų šeimoje: dažnai pažeidžiami ne tik tėvelių ir jų atžalų, bet ir pačių sutuoktinių santykiai. Ką tada daryti? Atsakymas vienareikšmis: nereikia kovoti su pasekmėmis, o geriau ieškoti priežasčių. Tik tada viskas  sugrįš į reikiamas vėžes.

It paspaustas mygtukas

Hiperaktyvų sindromą turintys vaikai perdėtai stipriai išgyvena bet kokio pobūdžio emocijas, todėl vos tik sureagavę į skleidžiamus impulsus, jie “veikia” iškart – nedelsdami. Proto suvokimas išlieka antroje vietoje: daugiau klausomasi savo emocijų, norų, realizuojami vidiniai poreikiai.

Stebint šiuos vaikučius, atrodo, jog jie nuolat, be perstojo juda. Didžiausių rūpesčių kyla tada, kai rimties ir drausmės nesilaikoma tuomet, kai ji būtina: autobuse, gydytojo kabinete, vaikų darželyje, renginukuose ir t.t. Tai sukelia neigiamą aplinkinių, dažniausiai suaugusių žmonių, reakciją. Galbūt tai mūsų pačių tėvelių kaltė, jog vis bandome vaikams primesti savo elgesio taisykles, įpročius? Kas žino. Kaltė tai ar ne, tačiau bet kuriuo atveju atsižvelgti į vaiko poreikius, stebėti juos – mūsų pareiga, kurią turime prisiimti.

Didžiausios bėdos

  • Lėkiau, griuvau, užsigavau… Tokie vaikai jau nuo mažumės skiriasi savo temperamentu, todėl jų tėveliams, kitiems šeimos nariams iškyla daug daugiau bėdų dėl tvarkos, poilsio, ramybės namuose. Objektyviausia problema – kai dėl savo nekontroliuojamo elgesio jie dažniau nei kiti vaikai patiria įvairiausių traumų, susižalojimų, patys tarsi pritraukia nelaimių. Tokį elgesį  lemia negalvojimas apie galimas pasekmes, todėl su vaikučiu būtina kalbėtis, draugiškai jam paaiškinti, kas yra gerai, o ko daryti negalima, kas gali nutikti.
  • Įdomu tik dvi minutes! Viena ryškiausių hiperaktyvių vaikų bėdų – sunkus dėmesio sutelkimas ir jo išlaikymas. Jie nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio vienam dalykui,  nuolat “šokinėja” ir ieško kažko naujo, įdomaus. O ir atradus, kas sudomina, dažniausiai greit viskas vėl kartojasi iš pradžių: nauja veikla greitai atsibosta, o dėmesys keliauja kitur. Atitinkamai atsiranda rūpesčių, susijusių su mokymosi, ugdymo procesais, todėl tokie vaikai dažniau sunkiau ir prasčiau mokosi.
  • Išaugama, bet ne visada… Paauglystėje hiperaktyvumo sutrikimas dažniausiai išsivysto į normalų žmogaus aktyvumą, pradedama geriau mokytis. Tačiau dažnai pasitaiko ir kardinaliai priešingų atvejų, kai vaikas ima maištauti, asocialiai elgtis, vartoti alkoholį, narkotikus, atsiranda naujų bendravimo trikčių. Žinoma, dėl viso to galima kaltinti tiesiog blogą vaiko elgesį ir jį patį, tačiau dažniausiai net vaikui suaugus šių problemų išlieka dėl pačių tėvų elgesio.

“Blogą” elgesį gydo geras

Pakankamai sunku atskirti, kada vaikas yra tiesiog sveikai judrus, o kada – jau turintis elgesio ar emocinių trikčių. Dažniausiai tai pastebima lyginant su kitais tokio paties amžiaus vaikais ir stebint, kiek jo elgesys kelia rūpesčių jam pačiam bei aplinkiniams. Jei matyti, kad vaikas turi bėdų, – verta kreiptis į specialistus, padėsiančius nustatyti, ar tai tikrai hiperaktyvumo sindromas, kurį reikia gydyti.

Išvada paprasta: dėmesio stokos ir hiperakyvumo sindromas – tai liga, o ne išlepimo pasekmė. Vaikas nekaltas, kad turi bėdų! Pirmasis privalomas tėvelių žingsnis – įsisąmoninti tai. Pagrindinė suaugusiųjų užduotis – jautrumas ir dėmesingumas savo vaikui, kad ir kaip neigiamai jis elgtųsi. Kreipkitės pagalbos į specialistus, juk laukti kol vaikas “išaugs” šitą būseną net neverta: negydant tai įvyksta labai retai, o uždelsus gydyti gali išsivystyti rimtesnių neuropsichologinių ligų.

Be abejo, hiperaktyvus vaikas sukelia nemažai rūpesčių savo tėvams. Juos kamuoja aplinkinių spaudimas, mintys, kad jie nemoka auklėti savo atžalų. Isterijos, kada vaikas krinta ant žemės, verkia, šaukia, yra tiesiog maištas prieš aplinkinių nesupratimą ir negerbimą jo, kaip asmenybės, todėl bausmės čia nepadės. Palaukite ramiai, kol vaikas nusiramins, o po to pabandykite su juo apie tai, kas nutiko, pasikalbėti. Neleiskite, jog tai taptų įpročiu ir pajutęs “isterijos metodo” veiksmingumą vaikas pradėtų tuo toliau naudotis.

Bausmių kelias – slidus

Pernelyg emocionalus vaiko elgesys natūraliai lemia didesnę suaugusiųjų kontrolę, kuri dažniausiai tik be reikalo slopina vaiko asmenybę, sukelia dar didesnę agresiją, maištavimą, isterijas,  užsisklendimą savyje, nuoskaudas ar pyktį. Deja, kontroliuoti nėra paveiku, tai – tarsi bandyti sulaikyti tekančią upę –  juk ji vis tiek tekės…

Kur kas veiksmingiau – teigiamai skatinti bei motyvuoti. Vaikas pats turi norėti sutelkti dėmesį, užbaigti pradėtus darbus, išmokti tai, ką yra pradėjęs mokytis. Visa tai iš “reikia” turi pavirsti “noriu”, juk visi vaikai gan sunkiai suvokia pačio žodžio “reikia” prasmę: bendraukite su vaiku jam suprantamesne kalba.

Akcentuokite vaikui jo laimėjimus, pagirkite už juos. Vaikui nepasisekus, parodykite jog nieko baisaus neatsitiko, jog jis ir toliau taip pat stipriai mylimas, niekas nepasikeitė. Aptarkite kartu nesėkmės priežastis, priimkite kartu visą tai kaip naują pamoką.

Tėvus vaikas turi suvokti ir priimti kaip pagalbininkus, o ne diktatorius, kurių balsas yra vienintelis ir visa lemiantis. Parodykite pagarbą vaiko asmenybei – tai tikrai jam padės sutvirtėti.

Keletas patarimų

  • Jis netyčia… Tą reikia suvokti. Hiperaktyvus vaikas dažniausiai nesugeba savęs kontroliuoti, todėl viską jis daro netyčia, be jokių blogų tikslų kažką paerzinti ar supykdyti. Supraskite tai, nekaltinkite vaiko egoizmu ar kitomis blogomis savybėmis, kurios išties nėra jam būdingos. Pirmiausia patys pamąstykite, ar tinkamai suvokiate vaiko elgesį, – nesupratę ir nepelnytai pažeminę galite tik dar labiau pakenkti.
  • Ramybės ir dar kartą ramybės! Tokio “motoriuko” tėvams gydytojai paaiškina, jog būklė  pagerėja, jei su vaiku elgiamasi ramiai, nuosekliai ir geranoriškai. Be abejo, negalima vaikui visko leisti. Jis turi suprasti konkretaus elgesio taisykles, normas. Idealu, jei tokio mažylio aplinkoje nebus jį erzinančių daiktų, triukšmo – namuose turi tvyroti geranoriška, rami atmosfera.  Saugokite savo vaiką nuo pervargimo, padėkite jam susidaryti dienotvarkę, kartu laikykitės jos.
  • Išnaudokite vaiko energiją jo paties labui. Supažindinkite jį su nauja veikla, žaidimais, pabandykite sudominti sportu. Pasistenkite savo vaiko energiją nukreipti naudinga linkme – patys nustebsite pamatę, koks
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...