2012 Rugpjūčio 10

Naujos partijos: tarp svajonių ir realybės

veidas.lt


Artėjant Seimo rinkimams daugėja mėginimų steigti naujas politines partijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai racionali taktika, norint būti išrinktiems – Lietuvos rinkėjai yra palyginti atviri naujovėms. Tačiau tiek daug naujų politinių jėgų, kiek galima suskaičiuoti šiuo metu, 141 vietą turintis Seimas tikrai nesutalpins.

Rinkimų elgesio tyrėjai sutaria, kad naujų partijų sėkmei reikalinga sąlyga – silpnai su elektoratu susieta partinė sistema. Ispanijos regioninius rinkimus tyręs Ignacio Lago teigia: jeigu rinkėjai pasižymi stipriu prisirišimu prie tam tikrų partijų, politikų ar ideologinių etikečių, naujoms partijoms prasimušti yra sudėtinga. Tačiau atviras, menku partiniu prieraišumu ir ideologiniu neapibrėžtumu pasižymintis elektoratas, kurio tik nedidelė dalis yra partijų nariai – partinės sistemos naujokų rojaus žemė.
Lietuva kaip tik tokią žemę ir primena. Tiek mūsų šalies, tiek užsienio tyrėjai pabrėžia, kad rinkėjų elgsenos kaita čia yra gana aukšto lygio – tai, be abejo, signalizuoja apie atvirą elektoratą. Remiantis 2008 m. Europos vertybių tyrimo apklausa, nepasitikėjimą partijomis Lietuvoje aiškiai išreiškia daugiau nei keturi penktadaliai gyventojų, o savo pozicijos ideologinėje kairės-dešinės skalėje nenurodo net 39,9 proc.
Iš Vilniaus universiteto doc. Ainės Ramonaitės tyrimų aiškėja, kad bendras partijų narystės lygis šalyje nesiekia 3 proc., o lojalumu partijoms pasižymi tik apie ketvirtadalis elektorato.
Sprendžiant iš šių duomenų akivaizdu, kad Lietuvos elektoratas yra pakankamai atviras politinėms naujovėms. O kaip šiame kontekste sekėsi naujai įsteigtoms partijoms?

Lietuvos patirtis
Norintiems įsteigti naują partiją pavyzdžiu tampa dvi ryškiausios sėkmės istorijos: Naujosios sąjungos (NS) ir Darbo partijos (DP). Tiesa, abi istorijos yra sėkmingos tik su išlygomis. Nors per pirmus rinkimus šios partijos pagal daugiamandatėje apygardoje gautus balsus užėmė atitinkamai antrą (NS, 2000 m.) ir pirmą (DP, 2004 m.) vietas , paskui joms sekėsi sunkiau.
Artūro Paulausko vedama NS 2004 m. į Seimą sugebėjo patekti tik su socialdemokratų pagalba (abi partijos daugiamandatėje apygardoje pristatė bendrą koalicinį sąrašą). 2008 m. vieni socialliberalai jau 5 proc. ribos neperžengė, o vienmandatėse apygardose į Seimą pateko vienintelis Valerijus Simulik. Po 2008 m. rinkimų atrodė, kad ir DP žvaigždė leidžiasi (gauta tik dešimt mandatų), tačiau pastaruoju metu padidėjęs Viktoro Uspaskicho populiarumas ir kartu partijos reitingai demonstruoja, kad iš naujoko šis projektas tapo ilgalaikiu Lietuvos partinės sistemos žaidėju.
Kiti naujų partijų sėkmės pavyzdžiai įkvėpia mažiau. Tautos prisikėlimo partija (TPP) gana fragmentuotuose 2008 m. Seimo rinkimuose finišavo antra pagal balsus daugiamandatėje apygardoje. Tačiau jau 2009 m. apklausose buvo sunku rasti norinčijų už ją balsuoti, o 2011 m. savivaldos rinkimuose surinkti tik 0,115 proc. balsų.
Po apkaltos nuo prezidento posto nušalinto Rolando Pakso įkurta partija “Tvarka ir teisingumas” (TT, iš pradžių – Liberalų demokratų partija) stabiliai patenka į Seimą, surinkdama apie 12 proc. balsų ir pagal tai užimdama trečią ar ketvirtą vietą. Tačiau nuo pat susikūrimo ji tapo partinės sistemos “bjauriuoju ančiuku” – į valdančiąsias koalicijas jų niekas nekvietė.
Reikėtų pabrėžti, kad nesėkmių būta gerokai daugiau nei sėkmės atvejų. Dar 1996 m. rinkėjams daugiamandatėje apygardoje buvo pateiktas įspūdingas 24 partijų sąrašas (jame buvo itin egzotiškų pavadinimų – pavyzdžiui, Lietuvos gyvenimo logikos partija), tačiau 5 proc. ribą peržengė tik penkios. Nors vėlesniuose rinkimuose partijų skaičius mažėjo, sudužusių vilčių buvo užtektinai: 5 proc. neperžengė nuo konservatorių atskilusi Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, socialdemokratus palikusi “Socialdemokratija 2000″, Algirdo Paleckio vadovaujamas “Frontas”, Pilietinės demokratijos partija ir daug kitų politinių jėgų.

Paklausa – dar ne viskas
Perfrazuojant vieną populiarią reklamą derėtų pasakyti, kad naujų partijų sėkmei “paklausa nėra viskas – pasiūla yra viskas”. Kitaip tariant, net ir egzistuojant pakankamai atviram elektoratui rinkimų rezultatų nestabilumas bus mažas, jeigu naujų partijų pasiūla nekokybiška. Svarbiausi yra šie elementai: įtikinamos, visuomenei aktualios idėjos ir stiprūs, charizmatiški lyderiai.
Galima paminėti, kad iš aptartų sėkmės pavyzdžių reikšmingomis liko tik tos partijos, kurių lyderiai – R.Paksas ir V.Uspaskichas – sugebėjo išlaikyti savo populiarumą. A.Paulauskui ir Arūnui Valinskui iššvaisčius savo populiarumą, ir jų partijos reitinguose greitai nusmuko žemyn. Kita vertus, naujos partijos, kurios charizmatiško lyderio nesugebėjo rasti net ir vieniems rinkimams, apskritai negali pasigirti laimėjimais, kad ir trumpalaikiais.
Prieš šiuos Seimo rinkimus besisteigiančioms partijoms stiprių politinių figūrų trūksta. Kristina Brazauskienė, Vladimiras Romanovas vargiai gali save vadinti visuomenės pasitikėjimą užsitarnavusiomis asmenybėmis.
“Lietuvos sąrašą” buriantis Darius Kuolys žinomas intelektualams. Tačiau tokių rinkėjų yra nedaug, o ir Garliavos istorija populiarumo partijai šiame elektorato segmente neprideda. Neringa Venckienė spinduliuoja pasitikėjimu, žiniasklaidoje sudaromas įspūdis, kad Lietuva yra suskaldyta rezonansinės mergaitės istorijos: tačiau realybėje į “violetinius” mitingus žmonių ateina mažai, o ir apklausose žmonės buvusios teisėjos nevertina kaip stiprios politinės figūros.
Pagaliau, Artūras Zuokas jau nebėra spindintis riteris iš spindinčio Vilniaus: nuo jo tapimo meru po 2011 m. savivaldos rinkimų stebuklų čia nebūta. Be to, dabartinio sostinės mero populiarumą smukdo “abonento” istorija.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir kokia būtų silpnai ideologiškai struktūruota Lietuvos partinė sistema, tačiau partijos pagrindines ideologines etiketes, bent jau retoriškai, išlaiko: jau seniai turime konservatorius, krikščionis demokratus, liberalus, socialdemokratus. Taigi erdvės naujai ideologijai lyg ir nėra daug. Kitas kelias – tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje pastebima tendencija, kai pagrindinė naujų partijų idėja (ne ideologija) yra savęs pateikimas kaip alternatyva senajai, sugedusiai, korumpuotai partinei sistemai ir politikų elitui. Tokia retorika padėjo laimėti NS, DP ir iš dalies TPP.
Prieš “sugedusią partinę sistemą” nukreipta kampanija turi pranašumą rinkimuose, tačiau vėliau partija atsiduria savotiškuose spąstuose. Kadangi viena vyriausybės sudaryti dažniausiai negali, ji arba lieka opozicijoje (“Tvarka ir teisingumas”), arba eina į koalicijas su tomis pačiomis senosiomis politinėmis jėgomis.
Pastarasis veiksmas Lietuvoje yra norma: nuo 2000 m. po trejų rinkimų iš eilės jį atliko NS, DP ir TPP. Taigi rinkėjas tarsi apgaunamas – nors jis balsavo už naujuosius, “nesugedusius”, tačiau po rinkimų šie puola į savo kritikos objektų glėbį. Ar ilgai rinkėjas bus naivus ir rinksis vis naujus gelbėtojus? Anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai prieš politinį elitą nukreipta retorika išsisemia.
Kokios idėjos dar įmanomos politikos naujokams? Galima atstovauti problemoms, kurių iškyla postmodernioje visuomenėje: pavyzdžiui, ekologijos (žalieji), intelektinės nuosavybės teisių (piratų partijos). Bet tokios partijos konkuruoja dėl balsų to elektorato segmento, kuris Lietuvoje ir taip nedidelis: liberaliai ir progresyviai nusiteikęs jaunimas, vidurinės klasės miesto gyventojai. Į jį besiorientuojančiai Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijai bus labai sunku, nes čia balsų sieks ir A.Zuoko “Taip”, ir abi liberalų partijos.

Rinkimų sistema riboja galimybes
Reikėtų neužmiršti ir rinkimų sistemos įtakos. Akivaizdu, kad nedidelį rinkimų slenkstį turinčioje proporcinėje sistemoje naujoms partijoms lengviau. Pavyzdžiui, viena nelabai stabilių Vakarų partinių sistemų veikia Nyderlanduose – čia taikoma tik 0,67 proc. balsų riba. Kita vertus, didelis slenkstis (pavyzdžiui, 10 proc. Turkijoje) tarnauja kaip efektyvi užkarda gautus balsus verčiant Parlamento vietomis. Be to, kaip pastebi Konstanzo universiteto (Vokietija) prof. Peteris Selbas, didesnis rinkimų slenkstis gali apskritai naujas partijas atbaidyti kelti savo sąrašus.
Lietuvos daugiamandatėje apygardoje taikomą 5 proc. ribą daugiausiai partijų peržengė per praeitus, 2008 m. Seimo rinkimus – septynios. Remiantis apklausomis, šiuo metu dėl jo gali būti ramios keturios partijos (Tėvynės sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, TT, DP). Net jeigu liberalų partijos nesusijungs, bent viena jų turėtų peršokti ribą. Netoli jos yra ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuriai praėjusiuose rinkimuose pritrūko tik 0,21 proc. Kadangi lenkų tautinės mažumos interesai šiuo metu yra itin sureikšminti, šios partijos rėmėjai tikrai gausiai balsuos.
Taigi lieka pirma ir antra vietos. Reikėtų pabrėžti, kad konkuruoja ne tik naujokų miriadai, tačiau ir vilties neprarandančios, vis naujus pavadinimus “besimatuojančios” jėgos: dar vienas Gedimino Vagnoriaus bandymas eiti su Krikščionių partija, valstiečiai, tautininkai, jaunalietuviai ir kiti. Visiškai įmanoma 1996 m. rinkimų situacija: esant tokiai gausiai pasiūlai, balsai tarp marginalų ir naujokų išsibarstys. Niekas jų išsvajotos 5 proc. ribos taip ir nepasieks, o iš to laimės stipriausios politinės jėgos.
Naujokų viltims išsipildyti visada yra atviros vienmandatės apygardos, kuriose renkama 71 iš 141 Seimo nario. Tačiau net ir didžiausios viltys bei ambicijos (ryškiausia čia N.Venckienė, kuri neabejoja turinti “bilietą į Seimą”) gali sudužti, susidūrusios su vienmandačių apygardų specifika: dažnoje jų linkstama balsuoti už tuos pačius kandidatus.
Galiausiai, net jeigu naujokai ir laimės kelias vietas: kas iš to? Ir anksčiau naujų partijų atstovams pavykdavo švęsti pergalę vienoje kitoje vienmandatėje apygardoje. Tačiau akivaizdu, kad turint kelias vietas Parlamente kalnų nuversti neįmanoma. Be to, Seimo statutas nurodo, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip septyni Seimo nariai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...