"Veido" archyvas

Išgirdus žodį „hiperaktyvus“, mūsų vaizduotė nupiešia nenustygstantį padaužą, keliantį daug   triukšmo ir rūpesčių.  Ar tikrai taip?

Nors kai kurie specialistai hiperaktyvumą vadina sutrikimu, kiti laikosi nuomonės, kad tai yra tiesiog tam tikras vaikų tipas. Vaikų, kurie tiesiog dažnai elgiasi ne taip, kaip iš jų tikimasi.

Taip – hiperaktyvumą išties dažnai lydi elgesio, bendravimo ir mokymosi sutrikimai. Bet kita vertus, dažnai hiperaktyviu pavadinamas ir kūrybingas, energingas ir labiau entuziastingas mažylis nei kiti.

Hiperaktyvumo požymiai intensyvėja nuo gimimo iki 3 – 4 metų, bet gali sumažėti vaikui sulaukus 10-12 metų. Šiuo amžiaus periodu vaikas išmoksta labiau save kontroliuoti, todėl tam tikra prasme  hiperaktyvumas gali būti „išaugamas“. Kai kuriems vaikams, deja,  elgesio problemos lieka  visą gyvenimą. Jiems gali pasireikšti depresija, dirglumas, dėmesio sutrikimai, asocialus elgesys.

Kūdikių hiperaktyvumas

Kai kurie tėvai savo mažylio hiperaktyvumo užuomazgas pastebi jau pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, o kartais tai galima įtarti dar iki gimimo. Jei nėščia mama jaučia daug stiprių vaisiaus judesių – galimas dalykas, kad ji nešioja hiperaktyvų kūdikį.

Hiperaktyvių berniukų pasitaiko tris kartus dažniau nei mergaičių. Beje, statistikos duomenimis, tarp jų – didelė dalis šviesiaplaukių ir mėlynakių.

Ankstyvieji požymiai:

• dažnas verkimas, klykimas;

• kolikos, maitinimo problemos (valgo neramiai, verkia valgydamas);

• nesėkmingi bandymai nuraminti (čiulptuku, glostymu);

• glamonių atsisakymas (įsitempia, lošiasi atgal paimtas ant rankų);

• gausus seilėtekis, troškulys;

• galvos lingavimas, supimasis lovytėje.

! Tačiau pirmaisiais gyvenimo metais daugelis kūdikių yra pakankamai aktyvūs, smalsūs ir stengiasi ištirti kuo daugiau aplinkos. Tai tikrai nereiškia, kad visiems jiems reikia diagnozuoti hiperaktyvumą.

Augdami – blogėja?

Vaikui augant gali išryškėti destruktyvus elgesys. Tokio vaiko visur pilna, jis nuolat skuba, bet yra nevikrus. Šis vaikas gali neturėti draugų, nes nesugeba prisitaikyti prie grupės ir dažnai būna agresyvus. Ne tik patys vaikai, bet ir jų artimieji susiduria su įvairiomis problemomis. Mamos jaučiasi vienišos ir socialiai apribotos, nes jų vaikai visur kelia sumaištį. Darželyje jais skundžiasi auklėtojos, mokykloje – mokytojos, o į svečius jų niekas nenori kviesti…

Požymiai, būdingi vyresniam hiperaktyviam vaikui:

• nerangumas, dažnas griuvimas, jiems tiesiogine prasme daiktai krenta iš rankų;

• impulsyvumas, trukdymas kitiems;

• nepaklusnumas, įžūlumas, atsikalbinėjimas;

• pykčio priepuoliai;

• nuolatinis judėjimas, įkyrus aplinkoje esančių daiktų čiupinėjimas;

• noras daug kalbėti, įsiterpti į kitų pokalbius;

• dėmesio koncentracijos trūkumas;

• nepaisant normalaus arba aukšto ĮQ- mokymosi  problemos;

• blogas apetitas, miego sutrikimai;

• agresija, nukreipta į kitus ir į save (plaukų rovimas, odos žnaibymas).

Mokslo versijos – nuo genų iki cukraus

Šiandien dar nėra pakankamai aiškios hiperaktyvumo priežastys, bet manoma, kad jam atsirasti gali turėti įtakos genetiniai faktoriai, įtakojantys smegenis gaminti nepakankamą tam tikrų cheminių medžiagų (neurotransmiterių) kiekį. Dėl pastarųjų trūkumo sutrinka darnus nervų sistemos veiklos funkcionavimas, todėl vaiko elgesys pasikeičia.

Manoma, kad hiperaktyvumo atsiradimą taip pat lemia žalingi mamos įpročiai (rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas) nėštumo metu. Vis garsiau šiandien kalbama ir apie  maisto priedų (konservantų, dažiklių, aromato/skonio stipriklių) bei aplinkos teršalų įtaką. Dėl gausėjančio automobilių skaičiaus ir jų išmetamųjų dujų aplinkoje didėja švino kiekis. Remiantis kai kurių studijų duomenimis, švinas ir kiti sunkieji  metalai (varis, kadmis ir aliuminis) taip pat lemia vaikų  hiperaktyvumą. Kadmis patenka į vaiko aplinką rūkančių tėvų dėka, aliuminis – kad ir kepant maistą aliuminio folijoje!

Kiti tyrėjai dviem trečdaliams hiperaktyvių  vaikų randa cinko, magnio ir vitamino B6 trūkumą, todėl siūlo teoriją, kad  šių medžiagų deficitas irgi gali būti hiperaktyvumo priežastis. Dar kitų specialistų duomenimis kaltas gali būti rafinuotas cukrus, kuris, jų nuomone, įtakoja riebiųjų rūgščių bei neurotransmiterių lygį smegenyse, tokiu būdu lemdamas hiperaktyvaus vaiko elgesį.

Gydymas pradedamas nuo… mitybos!

Remiantis teorija, kad vaiko hiperaktyvumas gali būti susijęs su maistu, rekomenduojama pereiti prie natūralių maisto produktų be konservantų (tai aktualu ir maitinančiai mamai). Kūdikiui maistą reikėtų gaminti namie, mažas porcijas galima užšaldyti. Naują maisto produktą kūdikiui reikėtų įvesti palaipsniui, per keturias – septynias dienas, stebint ar nepasireiškia maisto alergija (mat atlikta eilė tyrimų, kuriuose nurodoma, kad alergiški vaikai žymai dažniau būna hiperaktyvūs).  Rekomenduojama, kad maiste būtų pakankamas nepakeičiamų riebiųjų rūgščių kiekis.

Šių rūgščių yra žuvų taukuose, nakvišų aliejuje. Kai kurie vaikų specialistai rekomenduoja gydymui B grupės vitaminus, vitaminus C ir E, cinką, magnį, kalcį. Dauguma šių medžiagų yra reikalingos pilnaverčiam nervų sistemos funkcionavimui. Nors nėra galutinai patvirtintų duomenų apie cukraus žalą, bet kai kurie specialistai rekomenduoja pašalinti jį iš raciono – tai reiškia, neduoti vaikui gerti net sulčių, nes jose yra daug cukraus.

Ar reikia vaistų?

Apie gydymą vaistais kol kas nėra vieningos nuomonės. Šiuo metu Lietuvoje hiperaktyvumui gydyti yra įregistruotas vaistas „Strattera“ (reguliuoja smegenų neuromediatorių gamybą, nestimuliuoja), o pagal vardinį receptą išrašomas vaistas „Ritalin“ (psichostimuliuojantis vaistas, veikiantis panašiai, kaip narkotikai – didina nervų sistemos aktyvumą.

Taip, skamba paradoksaliai, bet hiperaktyviam vaikui reikia smegenų aktyvinimo, nes tuomet padidėja budrumas, sumažėja nuovargis, stiprėja dėmesio koncentracija, pagerėja elgesys).

Gydymas vaistais nėra  plačiai taikomas ir dėl pakankamai aukštos vaistų kainos (vaistai nekompensuojami), ir dėl dažnai pasitaikančių pašalinių reiškinių (nuo galvos skausmų iki haliucinacijų).

Daugumai vaikų teigiamą efektą duoda psichoterapija.

Kaip „suvaldyti“ hiperaktyvų vaiką?

• Pasirūpinkite, kad mažylis turėtų namuose pakankamai veiklos: įsigykite sūpynes, laipynes, pasiūlykite piešti, lipdyti, gaminti papuošalus, spalvinti ir pan.

• Dažnai skaitykite pasakas, istorijas - tai vienas geriausių būdų priversti nekantruolį susikaupti. Tuo pačiu paskatinsite jo vaizduotės kūrybines galias.

• Kuo daugiau kalbėkite su juo, net ir užsiimdami savo įprasta namų ruoša.

• Paslėpkite kai kuriuos žaislus ar perdėkite juos į kitą vietą. Skatinkite vaiką sugalvoti naujų žaidimų su likusiais, o vėliau – „atraskite“ senus žaislus. Vaikas turės daugiau veiklos ir daugiau laiko bus užimtas.

• Kuo mažiau drauskite, nes uždraustos teritorijos traukia vaikus kaip magnetas. Jei matote, kad kyla pavojus vaiko (ir/arba jūsų) saugumui – švelniai nukreipkite mažylį kita linkme.

• Žaiskite aktyvius žaidimus kartu – mažieji tai be galo mėgsta. Taip „nušausite“ du zuikius: užimsite vaiką ir sustiprinsite tarpusavio ryšius.

• Suteikite mažyliui šiek tiek atsakomybės, paskirkite kokias nors pareigas ir įvertinkite pastangas.

• Įsigykite naminį gyvūnėlį - taip ne tik sumažinsite vaiko hiperaktyvumą, bet ir paskatinsite mokytis mylėti, užjausti ir rūpintis.

• Sukurkite ramią namų aplinką, nes vaikams sunku nusiraminti netvarkingoje aplinkoje. Viską sutvarkykite, kiek įmanoma sumažinkite dekoracijų. Klausykite ramios muzikos.

• Turėkite rutiną: kasdien tuo pačiu laiku kelkitės, valgykite, eikite miegoti ir pan. Tai labai svarbu, nes vaikas tuomet jaučiasi saugus.

• Turėkite namuose „ramybės salelę“. Tai gali būti palapinė iš apklotų, ramus kampelis ar tiesiog kėdė, kur vaikas galėtų pažaisti, papiešti, paspalvinti ar užsiimti kita ramia veikla. Paskatinkite vaiką nueiti ten, kai jis labai įsiaudrinęs ar sudirgęs, bet jokiu būdu netaikykite to kaip bausmės. Tai turi būti vieta, kur vaikas galėtų  pasistengti suvaldyti savo emocijas ar tiesiog pabūti vienas.

Kai efekto reikia greitai…

Šios priemonės rekomenduojamos esant pykčio priepuoliams ar ypač sudirgusiam vaikui:

• Kvėpavimas. Išmokykite vaiką giliai kvėpuoti (įkvėpti per nosį, iškvėpti per burną), kai jis tampa nekontroliuojamas. Gilus kvėpavimas – paprasčiausias būdas nuraminti kūną. Kvėpuokite kartu su vaiku.

• Vanduo. Paruoškite šiltą vonią su druska ar muilo putomis – tai sumažins įsiaudrinusio vaiko stresą. Galima netikėtai nuprausti veidą – veikia stulbinamai raminamai.

• Ritmas. Pasivaikščiokite su vaiku – ritmiškas žingsniavimas sugražina ritmą kūnui.

• Masažas. Pamasažuokite vaiką – šveniai patrinkite smilkinius, pečius, pakedenkite plaukus, tai irgi puikiai nuramina..