2014 Kovo 06

Mokslas ir tikėjimas: naujasis įvadas

veidas.lt


Kovo mėnesį pasirodys nauja vertinga knyga – Johno Haughto “Mokslas ir tikėjimas: naujasis įvadas”. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Religijos yra pagrindinis būdas, kuriuo žmonės tradiciškai bandė atrasti pasaulyje vykstančių reiškinių prasmę. Tačiau kokią prasmę tikintieji šiandien gali surasti naujame pasakojime apie kosmosą? Ar šis pasakojimas apskritai turi kokią nors religinę prasmę? Daugelis nuoširdžiai ieškančių žmonių naujame moksliniame pasakojime apie visatą nemato jokios ypatingos prasmės ar išskirtinės reikšmės. Vieni tarp gamtos mokslų ir religinių tiesų įžvelgia neišsprendžiamą prieštarą. Kiti, tradicinio tikėjimo, šį pasakojimą laiko nepriimtinu ir trikdančiu, todėl atmeta kosmologiją ir evoliucinę biologiją dėl to, kad jos pasaulį vaizduoja kitokį, nei rašoma šventosiose knygose. Dar kiti tikintieji sutinka, kad naujasis pasakojimas apie visatą yra įdomus ir teisingas, tačiau laiko jį teologiškai nenuosekliu. Ir pagaliau yra į teologiją besigilinančių žmonių, kurie naujajame pasakojime mato galimybę naujai apmąstyti Dievą, žmogaus likimą ir tai, kas yra pati visata.
Tačiau ar mokslas suderinamas su tikėjimu? Ar jis nepaneigia Dievo kaip asmens? Ar po Čarlzo Darvino įmanoma nuoširdžiai tikėti dieviškąja apvaizda? Ar iš tiesų vyksta stebuklai? Visata buvo sukurta ar „tiesiog atsirado“? Ar gyvybė neprilyginama vien cheminėms reakcijoms? Ar protas yra daugiau nei smegenys? Ar mokslas gali paaiškinti moralę ir ar negalime būti geri be Dievo? Ar žmonės yra ypatingi neaprėpiamoje visatoje? Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Ar visata turi tikslą? Kokią teologinę reikšmę suteiktume, jei apskritai galėtume suteikti, aptikę protingų būtybių už Žemės ribų?
Šioje knygoje pateikiami trys skirtingi būdai, kaip susidurdami su mokslo iššūkiu žmonės atsako į ką tik išvardytus klausimus. Pirmuoju atveju teigiama, kad gamtos mokslai ir religinis tikėjimas vienas kitą atmeta. Tai konflikto pozicija. Tarp šios pozicijos atstovų yra dvi grupės: skeptikai, įsitikinę, kad gamtos mokslai visas religines tiesas pavertė neįtikinamomis, ir tikintieji, nepriimantys kai kurių mokslinių idėjų, kaip antai Didžiojo sprogimo kosmologijos ir biologinės evoliucijos.
Šioje knygoje kalbant apie konfliktą rašoma vien apie mokslininkus skeptikus, teigiančius, jog moksliniai metodai ir atradimai tikėjimą ir teologiją paverčia atgyvena. Tarp konflikto pozicijos atstovų yra vadinamieji naujieji ateistai: Richard Dawkins, Daniel Dennett, Sam Harris ir Christopher Hitchens. Neseniai pasirodžiusios populiarios naujųjų ateistų publikacijos kone ryškiausiai išreiškia įsitikinimą, kad šiuolaikiniu mokslu besiremiantiems protingiems žmonėms Dievo suvokimas neįsivaizduojamas. Kadangi naujųjų ateistų balsas yra labiausiai girdimas šiandienos kultūriniuose ir intelektiniuose pokalbiuose, konflikto poziciją šiuose puslapiuose labiausiai, nors ne išskirtinai, išreiškia būtent jie. Jų priešpriešą „tikėjimui“ neabejodami galėtume pavadinti „neapykanta“, o dauguma mokslininkų skeptikų nepritaria naujųjų ateistų pagiežai ir bjaurėjimuisi tikėjimu Dievu. Tačiau su naujaisiais ateistais paprastai juos vienija besąlygiškas įsitikinimas, kad į tiesą žmogaus protą atvesti gali tik mokslas.
Antrajame atsakyme į pateiktus klausimus teigiama, kad mokslas ir tikėjimas yra susiję su skirtingais tikrovės lygmenimis ir dimensijomis. Pagal šį požiūrį mokslas ir teologija kelia visiškai skirtingus klausimus, todėl nėra jokios prasmės statyti juos į vieną tarpusavyje besivaržančiųjų gretą. Vadovaujantis vadinamąja kontrasto nuostata, tarp gamtos mokslų ir tikėjimo bei teologijos teiginių negali būti jokio konflikto. Kontrastas išryškina, kad tikėjimas ir mokslas nesivaržo dėl bendro tikslo, todėl ir negali konfliktuoti vienas su kitu. Galbūt ir jūs esate linkę pritarti šiam požiūriui. Jei taip, jūs ne vieninteliai.
Trečiasis požiūris yra sąveika. Kitaip jį būtų galima pavadinti „santarve“, „bendradarbiavimu“, „sąryšiu“ ar „dialogu“. Sąveika atitinka kontrasto požiūrį, kad religinis tikėjimas ir gamtos mokslai yra skirtingi būdai pasauliui suprasti, tačiau sykiu stengiasi įrodyti, jog jie neišvengiamai tarpusavyje susiję. Sąveikos požiūris šią sąsają skatina. Jo tikslas yra pasiekti tokią sintezę, kai ir mokslas, ir tikėjimas, išlaikydami savo tapatybę, artimai bendradarbiauja vienas su kitu, išvien siekdami supratimo ir tiesos. Vadovaujantis sąveikos požiūriu, mokslo atradimai yra svarbūs tikėjimui. Kitaip tariant, moksliniai atradimai gali reikšmingai pakeisti mūsų mąstymą apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Šio požiūrio iššūkis – kai mokslas ir tikėjimas nesuplakami į viena, jie sukuria turtingesnį tikrovės vaizdą nei tas, kurį atskleidžia kiekvienas atskirai. (…)

Kas yra tikėjimas?

Užuot bandę susieti mokslą su visu sudėtingu religijų pasauliu – kas yra neįmanoma užduotis – dėmesį sutelksime į tas religines tradicijas, kuriose išpažįstamas tikėjimas į Dievą ir kuriose šis tikėjimas aiškinamas pasitelkiant būdą, vadinamą „teologija“. Tikėtina, kad dauguma skaitytojų turi tam tikrą supratimą apie gamtos mokslus, tačiau nežinia, ar ką nors išmano apie tikėjimą ir teologiją. Šioje knygoje žodžiai “tikėjimas” ir “teologija” reiškia teistinį tikėjimą ir mąstymą. „Teizmas“ – tai religinis tikėjimas į vieną asmeninį Dievą, susijusį su Abraomo religijomis – judaizmu, krikščionybe ir islamu. Šios tradicijos smarkiai skiriasi viena nuo kitos, tačiau visos yra monoteistinės, išpažįstančios tikėjimą tik į vieną Dievą. Kiekviena iš jų save kildina iš Abraomo, apie kurį sužinome iš Biblijos Pradžios knygos. Biblijos tyrinėtojai sutaria, kad žmogus, vardu Abramas (vėliau vadintas Abraomu), gyveno senovės Artimuosiuose Rytuose antrojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Judaizmas, krikščionybė ir islamas bendrai išpažįsta tikėjimą į Abraomo Dievą.
Būdingiausias Abraomo Dievo bruožas, kaip vaizduojama Biblijoje, dovanoti pažadą ir jį ištesėti. Galima pasikliauti šiuo Dievu, sukursiančiu naują ateitį net ir tada, kai žmogaus gyvenimas, regis, atsiduria aklavietėje. Taip pat sakoma, kad Abraomo Dievas, kurį senovės žydai vadino „Jahve“, o musulmonai „Alachu“, yra visatos kūrėjas ir valdovas. Teistiniai tikėjimai išpažįsta, kad Dievas gailestingai išgelbėja pražuvėlius, siekia teisingumo vargšams bei prispaustiesiems ir atleidžia paklydėliams. Ši bendra Dievo samprata kiekvienoje monoteistinėje tradicijoje turi savitų bruožų. Tačiau šioje knygoje apie Dievą kalbama bendrąja prasme, todėl visų trijų Abraomo tradicijų žmonės kiekviename knygos skyriuje nesunkiai ras bendrą kalbą. Ne vien krikščionims, bet ir žydams bei musulmonams yra itin svarbu, kad nuo pat modernaus pasaulio pradžios daugelis išsilavinusių žmonių kelia klausimą, ar tikėjimas į Abraomo Dievą suderinamas su gamtos mokslais. Galbūt ir jums retkarčiais kyla panaši dvejonė. Ar gamtos mokslai suderinami su tikėjimu į pažado, meilės, kūrimo, asmeniškumo ir atpirkimo Dievą, kurį išpažįsta ir garbina „Dievo religijos“? Žodis „tikėjimas“ toliau pateikiamose diskusijose taip pat reiškia teorinių bei filosofinių apmąstymų apie Dievą sistemą, sutartinai vadinamą „teologija“. Kaip manote, ar mokslo amžiuje lieka vietos įtikinamai teologijai? Knygoje glaustai pristatomi trys požiūriai, kuriuos įvertinsite svarstydami šį klausimą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...