2012 Lapkričio 26

Ar Tikėjimo metai sumažins tikėjimo krizę

veidas.lt


Popiežius Benediktas XVI inicijavo Tikėjimo metus, kurie tęsis iki 2013 m. lapkričio 24 d. Vatikanas viliasi, kad tikintiesiems tai bus paskata atnaujinti tikėjimą, o netikintiesiems – galimybė pažinti Dievą ir suvokti, jog netikint gyventi daug sunkiau nei tikint.

Skirtingi sociologiniai tyrimai liudija, kad daugybę žmonių, taip pat ir Lietuvos gyventojų, yra apėmusi tikėjimo krizė. Štai 2008 m. tarptautinės sociologinės apklausos rengėjų paklausti, ar religija užima svarbią vietą jų gyvenime, net 52 proc. lietuvių atsakė “ne”.
Vis didėjančią prarają tarp didesnės visuomenės dalies ir Katalikų bažnyčios patvirtina ir pernai interneto portalo “Delfi” užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai, rodantys, kad net 69 proc. lietuvių nusivylę šiandieninės Bažnyčios požiūriu į kontracepciją, skyrybas, antrą santuoką bei kunigų celibatą. Praktikuojančiais katalikais, reguliariai besilankančiais pamaldose, save laiko vos 18,9 proc. lietuvių, o 60,2 proc. respondentų pamaldose lankosi tik ypatingomis progomis (paprastai per šv. Kalėdas ir šv. Velykas).
„Visuomenėje išplitęs mąstymas, kad žmogus turi atrasti savo laimę geisdamas bei tenkindamas norus ir atsižadėdamas „iš šalies primestų“ moralinių apribojimų. Iš pradžių reliatyvizmu redukavus krikščionybę iki taisyklių ir papročių sąrašo, o vėliau atsižadėjus to, ko iš esmės nepažįstama, kuriamas realybės neatitinkantis tikinčio žmogaus įvaizdis ir pagaliau jis atmetamas“, – taip apklausų rezultatus komentuoja vyskupas Gintaras Grušas.
Katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktorius Darius Chmieliauskas priduria, kad tikėjimo krizę iš dalies lėmė ilgas ateizacijos laikotarpis, per kurį Dievo paveikslas buvo stipriai iškreiptas. „Tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje jaučiama baimė Dievo, kurio praktiškai nepažįstame ir kurį įsivaizduojame kažkokį kitokį, negu jis iš tiesų yra. Tokį, kokį ateizmo vadovėliai piešia ar žiniasklaida pristato. Iš tiesų Dievas yra mylintis Tėvas, ir tai krikščionims puikiai žinoma. Baubu jis tampa tik tiems, kurie jo nepažįsta“, – komentuoja D.Chmieliauskas ir priduria, kad stereotipai apie baudžiantį, laisvę ribojantį Dievą yra visiškas jo vaizdo iškraipymas.
„Šiaip jau tikėjimas sunkiai priimamas ten, kur garbinami nūdienos stabai – daiktai, pinigai, seksas, alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Mes tarsi einame per tamsią naktį, kur labai mažai žiburių“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ.

Problemos tarp tikinčiųjų

Vis dėlto tikintieji pripažįsta, kad ir jie iš dalies kalti dėl smarkaus tikinčiųjų sumažėjimo Europoje. Kaip vieną tokios krizės priežasčių teologijos ir teisės magistras Vygantas Malinauskas įvardija pačių tikinčiųjų nesugebėjimą argumentuotai pateikti tikėjimo tiesų. „Bažnyčioje visais laikais būdavo ir šiuo metu yra intelektualų, kurie gali giliai ir pagrįstai pristatyti tikėjimą, tačiau jų nepakanka (beje, net ir mokslo pasaulyje galima paminėti garsių žmonių, kurie tapo tikintys būdami jau brandaus amžiaus). Ilgainiui tarp tikinčiųjų tapo gana populiarus požiūris, kad tikėjimas yra ne proto, o širdies ar jausmų dalykas, todėl gilintis į kažkokius tik protu suvokiamus argumentus arba kaip nors kritiškai vertinti faktus, kurie kelia iššūkį tikėjimui arba parodo jo pagrįstumą, visiškai nebūtina. Ir tai gana didelė mūsų laikų problema, kurios negalima ignoruoti”, – mano V.Malinauskas.
Dar viena problema, kad iškrikusį požiūrį į tikėjimą ar visišką religinį infantilumą tėvai perduoda savo vaikams, stipriai sujaukdami jų protą, jausmus bei vertybes. Jei tėvas savo dešimtmetę dukrą, kuri sekmadieniais eina į bažnyčią, vadina davatka, jei jis savo vaikams skelbia netikįs, kad Jėzus Kristus prisikėlė, o motina priduria laikraštyje skaičiusi, kad tarp kunigų esama daug pedofilų, tada bus didelis stebuklas, jei vaikas taps giliai tikinčiu žmogumi ar bent adekvačiai nusimanys apie tikėjimo reikalus.
Kiti tikinčiųjų mažėjimo veiksniai, kuriuos savo laiške „Tikėjimo vartai“ įvardija popiežius Benediktas XVI, yra pačių tikinčiųjų džiaugsmingo ir įtikinamesnio liudijimo bei užsidegimo perduodant tikėjimą trūkumas. Tam pritaria ir S.Tamkevičius, kurio žodžiais, jei tikintis žmogus yra liūdnas, tai jis tikrai prastas Evangelijos liudytojas. “Kam gali būti įdomūs žmonės, kurie nespinduliuoja tikru džiaugsmu?“ – klausia arkivyskupas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Man labai įdomu, kad tikėjimas iš karto daugeliui (kad ir šiame straipsnyje) asocijuojasi su religija. Kodėl taip yra? Juk tikėjimo formų yra daugybė – pradedant tikėjimu, kad rytoj bus gera diena ir tu ne mirsi, baigiant tikėjimu “Didžiojo sprogimo teorija”. Gal kas galėtų į tai atsakyti?

    Kita vertus, ar ta tikėjimo krizė labai jau neigiamas dalykas, kokį čia vaizduoja teologijos atstovai? Internete galima užtikti labai daug pasisakymų (nesu tikras, kad tie asmenys atitinka tos tikrosios krikščioniškosios religijos dogmas) nukreiptų į neišpažįstančių jokių religijų asmenų diskriminavimą. “Tu netikintis? Tai tu lochas gi. Degsi Pragare, blet” ir panašiai. Tai kyla klausimas, jei jau pakantumo nerodo tie, kurie šiaip jau turėtų rodyti jį, kodėl taip vadinami ateistai turėtų jį rodyti religiją išpažįstantiems?

    Šiaip jai nesu prieš religiją išpažįstančius, ar “ateistus”. Man vienodai jie. Netrukdo gyventi anei ką. Kartais smagu netgi virtualioje erdvėje padiskutuoti su tikrai apsiskaičiusiu žmogumi apie tikėjimo tiesas ir kartais prieiti netgi šiek tiek bendros nuomonės dėl kai kurių dalykų.

    Bet, “yz drūgoj storonyj”, Vatikano pozicija ties kontracepcija bei pedofilija (palikim ramybėj kunigų celibatą. Čia kiekvieno asmens individualus reikalas) yra gluminanti. 1. Ką daryti išprievartautoms moterims tokiu atveju, jeigu jos yra gimusios, tarkim, Maltoj, kuri yra grynai krikščioniška, o abortai draudžiami? Nejau jie mano, kad visos moterys nori po išprievartavimo 9 mėnesius nešioti prievartautojo kūdikį ir po to žiūrėdamos į savo vaiką prisiminti kaip jis buvo pradėtas? 2. O kaip dėl kunigų pedofilijos? Kažko tvirtos pozicijos nesigirdi, tik: “Taip, tai yra labai blogai. “We’re looking in to it. Nothing to see here, move along”.

    Kol šie dalykai pasitaisys, liksiu gan skeptiškas kai kurių religijų atžvilgiu ir ne todėl, kad netikėčiau į kažką aukštesnį, tiesiog, kad šiais laikais religija yra ganėtinai iškreipta, jei ne komercianalizuota.

  2. Daiva Daiva rašo:

    Tikintis žmogus neturi teisės liūdėti?? Nes liūdesys rodo jo menką tikėjimą?… Tokie garbių kunigų išmąstymai ir atitolina žmones nuo tikėjimo, nes jis absoliučiai neadekvatus realybei. Jei atsitiko nelaimė – liūdėti yra normalu. Ir jeigu kunigai tokį žmogų laiko prastu Evangelijos liudytoju – tai blogas mokymas. Visuomet laikiau save tikinčia, kol pastaraisiais metais nepradėjo sklisti iš sakyklų pareiškimai, leidžiantys man suprasti, kokia aš prasta Evangelijos liudytoja: praktikuoju jogą (sako, kad tai velnio apsėstieji tuo užsiima), mėgstu seksą ir pinigus (garbinu stabus), kartais būnu liūdna (nors tai normali sveikų žmonių emocija esant nelengvoms situacijoms) ir t.t. Žinoma, nustojau vaikščioti į bažnyčią. Peršamas bažnyčioje tikėjimas man dažnai prasilenkia su Dievu, kurį žinau, suvokiu, jaučiu.
    Skaitant straipsnį dar kilo klausimas – kodėl seksas priskiriamas prie narkotikų ir kitų stabų? Kai seksas yra reguliarus, jis netampa narkotiku (čia gal visgi celibato iškankintiems kunigams jis tampa pavojingas kaip narkotikai). Žodžiu, visa, kas gamtos duota ir normalu, dažnai bažnyčia pateikia baisiai iškreiptu pavidalu. Bent jau mane tai ir atitolino nuo bažnyčios. Bet ne nuo Dievo.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...