Shutterstock

Pinigai.  Po mėnesio Lietuvoje įsigaliosiantis naujas kompensuojamųjų vaistų kainynas nemažai daliai šalies gyventojų greičiausiai pateiks nemalonią staigmeną – padidėjusias priemokas už kompensuojamuosius vaistus. Skandalingiausia, kad priemokos didės pensininkams, kurie ir šiandien už vaistus primoka daugiausiai.

Tokį šalutinį efektą, kaip prognozuojama, sukels Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos priemonės, kuriomis siekiama tobulinti vaistų kompensavimo ir kainodaros tvarką, pagerinti vaistų prieinamumą. Ironiška, kad deklaruojamas vaistų prieinamumas, įsigaliojus naujajai kompensavimo tvarkai, gali virsti kai kurių vaistų deficitu.

Apie tai įspėti bando vaistų gamintojai ir tiekėjai, viešojoje erdvėje diskutuoti  pradėję, vos tik sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė šių metų pradžioje  įsakymu patvirtino Vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių plano pakeitimus. Tačiau pati ministerija nemato jokio reikalo visuomenei paaiškinti vaistų kainodaros subtilybių ir galimo jų poveikio pacientų piniginėms, tarsi tyčia siekdama kuo didesnio netikėtumo efekto. Tiesa, sako, yra suskaičiavusi ir numačiusi ne tik tai, kiek planuojama sutaupyti vaistų kompensavimui skiriamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, bet ir galimus priemokų padidėjimo scenarijus bei žingsnius, kaip kainų augimo galima būtų išvengti.

„Iš tiesų galime susidurti su tam tikru priemokų pacientams didėjimu pradiniame etape. Tačiau tikimės su gamintojais susitarti dėl vaistų kainų mažinimo ir paskatinti juos konkuruoti kainomis“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas.

Jis taip kalba apie ministerijos sprendimą grupuoti populiariausius vaistus kraujospūdžiui mažinti, osteoporozei ir antro laipsnio cukriniam diabetui gydyti, kompensuojamą kainą nustatant pagal grupėje esančio pigiausio vaisto kainą. Tai reiškia, kad visiems kitiems grupės vaistams, išskyrus pigiausią, priemokos padidės. Jei rinksis ne pigiausią vaistą, daugiau primokėti teks pensininkams, kurie yra pagrindiniai vaistų širdies kraujagyslių ligoms gydyti vartotojai, jau ir dabar už kompensuojamuosius vaistus mokantys didžiausias priemokas.

Kaip rodo Valstybinės ligonių kasos atlikta PSDF biudžeto išlaidų ir pacientų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones analizė, pernai pacientų priemokos už kardiologinius vaistus siekė 32,6 mln. eurų, o priemokos už kitus vaistus nesiekė ir dešimčių tūkstančių eurų. Net sudėjus priemokas už vaistus visoms kitoms ligoms, jų bendra suma būtų mažesnė nei priemokų už kardiologinius vaistus.

Dar įdomiau, kad beveik 70 proc. visų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones sumoka ne kas kitas, o pensininkai.

Dabar ministerijos taikinys, siekiant sutaupyti PSDF biudžeto pinigų, – vėl tie patys pensininkai ir kiti pacientai, sergantys širdies ir kraujotakos ligomis, nuo kurių kenčia ir miršta daugiau nei 50 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų. Natūralu, kad išlaidos šių vaistų kompensavimui (vaistai kompensuojami 80 proc.) yra didžiausios, jas siekiama kuo labiau sumažinti. Tačiau, kad kokių gerų ketinimų ministerija turėtų siekdama mažinti vaistų kainas, skatinti gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, praktika rodo, jog finansinė našta gula ant pacientų pečių. Beje, labiausiai finansiškai pažeidžiamo socialinio sluoksnio.

Specialistai sako, kad vaistų grupavimas, kompensuojant bazinę vaisto kainą, užprogramuoja priemokų didinimą. Tą parodė ir nesena insulinų istorija, kai juos sugrupavus kai kurių insulinų priemokos padidėjo. „Kodėl kilo skandalas? Todėl, kad vienas insulinas gerokai atpigo. Kol kainų skirtumas buvo nedidelis, priemokas padengdavo patys gamintojai ir pacientai vaistus gaudavo nemokamai. Tačiau vienam atpigus gerokai daugiau ir pagal jo kainą nustačius kompensuojamą bazinę kainą, priemokos už kitus insulinus išaugo. Viena bendrovė išaugusią priemoką sutiko padengti, o kita – ne. Istorija baigėsi tuo, kad, gesindama skandalą, priemoką nusprendė padengti valstybė. Koks tokio vaistų grupavimo efektas? Kažkas sumažino kainą, o kažkas užsidirbo iš valstybės papildomai. Sutaupyti pinigai buvo ne panaudoti naujiems inovatyviems vaistams kompensuoti, o skirti padengti insulino priemokai, kuri atsirado dėl keistų valdininkų viražų“,– kuriozinį atvejį priminė vienos farmacijos bendrovės atstovas.

Tačiau atrodo, kad valdininkai nesimoko iš klaidų, nes jas darė kiti. Viceministras V.Gavrilovas sako, kad tuo metu ministerijoje dar nedirbo ir šios istorijos nežino, tačiau pabrėžia, jog ministerija šį kartą neskubės priimti sprendimų, jei jie vis dėlto nepasiteisins. Nors nauja vaistų kompensavimo tvarka jau patvirtina, konkretūs sprendimai bus dar svarstomi. „Klausimų daug: ar iš tiesų reikia grupuoti vaistus, ar kompensuoti tik vieną ar du pigiausius vaistus? Gal tai pernelyg novatoriškas ir nesubrandintas sprendimas, galbūt jis sukels daugiau žalos nei naudos? Bendraujame su pacientų, vaistų gamintojų organizacijomis, ir jei matysime, kad rezultatas priešingas, sprendimą reikės kuo greičiau keisti. Bet tikimės, kad suplanuotos priemonės pasiteisins ir duos teigiamą efektą“, – tikisi viceministras.

V.Gavrilovo teigimu, ministerija siekia užtikrinti geresnį vaistų pacientams pasiekiamumą ir efektyviau valdyti PSDF lėšas. Pagrindinis tikslas – garantuoti žmogui galimybę gauti nemokamą arba kuo pigiausią jo ligai gydyti tinkamą vaistą. Jei žmogus mano, kad jam tinkamas kitas grupėje esantis vaistas, jis gali jį rinktis, tačiau gali tekti už jį primokėti.

„Siekiame skatinti pačius gamintojus ar vaistų platintojus ieškoti galimybių mažinti vaistų kainą. Procesas toks: yra vaistas, kompensuojamas sutartomis sąlygomis, bet atsiradus generiniam vaistui (originalaus vaisto kopija, pasibaigus patentui), akivaizdu, kad kainos turi kristi. Žmogus ligą gali gydytis ir vienu, ir kitu vaistu. Bet PSDF lėšos naudojamos pigiausiam vaistui kompensuoti. Gamintojas, kuris mano, kad jo vaistas yra vertas daugiau, priemokos reikalauja iš pacientų, ir pagal visas ekonomikos taisykles jo pardavimas turėtų kristi, nes žmonės turėtų rinktis pigesnį arba tą, kurį gauna nemokamai. Tačiau reikia pripažinti, kad praktikoje taip atsitinka ne visada. Tai lemia įvairūs veiksniai: pavyzdžiui, gydytojas pataria rinktis ne pigiausią indišką vaistą, o europietišką, kuris neva geresnis, panašiai gali patarti ir suinteresuotas vaistininkas. Todėl esame numatę dar aktyviau šviesti pacientus, kad jie patys galėtų pagrįstai pasirinkti vaistą ir nemanytų, kad brangesnis vaistas yra savaime geresnis. Vaistų grupavimas iš žmogaus neatima galimybės gauti jam tinkamų vaistų be priemokos arba bent jau su minimalia priemoka. Bet kai kuriems vaistams priemokos gali padidėti. Tačiau mes vis dėlto tikimės, kad tai paskatins konkurenciją ir gamintojai, nenorėdami prarasti pardavimo dalies, bus linkę vaistų kainas mažinti“, – ministerijos kainų mažinimo strategiją aiškina viceministras.

Jis sako, kad ministerija nėra akla ir grupuodama vaistus numato galimas vienų ar kitų savo sprendimų pasekmes, su gamintojais ir tiekėjais derasi dėl kainų nuolaidų, kad priemokų nebūtų arba jos būtų minimalios. Tačiau tiesiai šviesiai paklaustas, ar įsigaliojus naujai vaistų kompensavimo tvarkai priemokos už kai kuriuos vaistus gali padidėti, to neneigia.

„Matote, tai žaidimas su keliais nežinomaisiais. Ministerija šiame procese nėra vienintelė veikėja. Dar yra vaistų gamintojai, tiekėjai, kurie taip pat priima savo sprendimus. Tikimės išvengti priemokų didėjimo, bet taip gali atsitikti. Sieksime gamintojus paveikti ir paskatinti konkuruoti kainomis, jas mažinant. Grupuojant ir kompensuojant tik pigiausią vaistą, sutaupyti pinigai bus skiriami inovatyviems vaistams kompensuoti. Ir taip tikimės judėti į priekį, nes visų tikslas bendras – užtikrinti tinkamą pacientų gydymą ir vaistų prieinamumą.“ – žada V.Gavrilovas.

Kodėl orientuojasi į pigiausią vaistą? Pasak viceministro, pasirinkimas visada išlieka, tačiau pačios sveikatos draudimo sistemos prasmė yra užtikrinti efektyvų, tinkamą sprendimą mažiausiomis išlaidomis. Tam skirtas tam tikras pinigų krepšelis, o viskas, kas virš jo, jei žmogus pasirenka brangesnį vaistą, turi būti apmokama paciento lėšomis.

Viceministras taip pat aiškina, kad priemokos gali padidėti ne tik dėl ministerijos sumanyto vaistų grupavimo, Mat bazinė vaisto kaina, kasmet tvirtinant kompensuojamųjų vaistų kainyną, priklauso ne tik nuo grupavimo, bet ir nuo vaisto veikliosios medžiagos kainų kaimyninėse šalyse. Jei vaistas ten kainuoja pigiau, gamintojai reaguoja mažindami kainą ir Lietuvoje. Tačiau ši taisyklė ne visada suveikia ir kartais gamintojai, nepaisant to, kad bazinė kaina sumažėjo, nesutinka mažinti mažmeninių vaistų kainų. O tai reiškia priemokų už šiuos vaistus padidėjimą. „Bandome spręsti, kad tokių atvejų nebūtų arba jų būtų kuo mažiau. Ilgalaikėje perspektyvoje ši priemonė suveikia arba bent jau turėtų suveikti. Bet, kaip suprantate, ne viskas priklauso nuo ministerijos“, – skėsčioja rankomis jaunasis viceministras.

O štai su „Veidu“ bendravę farmacininkai, tiesa, kalbėti sutikę tik anonimiškai, stebisi ministerijos vykdoma vaistų kompensavimo politika, siekiant taupyti pačių vargingiausių pacientų – pensininkų sąskaita.

„Kodėl vaistų grupavimui, kuris reiškia priemokų didėjimą, pasirinkti kardiologiniai vaistai, nepaisant to, kad jų priemokos yra pačios didžiausios ir jas moka pensininkai? Apskritai labai keistai atrodo, kai daugiausiai priemokų už vaistus sumoka pensininkai, o ne dirbantys žmonės. Ir dabar tas priemokas dar norima padidinti. Kodėl nuošalyje lieka ligos ir pacientai, kuriems vaistai kompensuojami 100 proc. ir jiems nieko nereikia primokėti? Užtektų sumažinti kompensavimo lygį kad ir iki 90 proc. – atsirastų daugiau socialinio teisingumo ir pinigų. Be to, atsirastų ir paciento priemoka, kas yra labai svarbu, norint paskatinti žmones atsakingai vartoti vaistus“, – neabejoja specialistai.

Jų nuomone, viena didžiausių vaistų kompensavimo sistemos ydų Lietuvoje, kad vaistus leidžiama pardavinėti be priemokų. Tuo atveju, kai 10 ir 100 eurų kainuojantys identiško poveikio vaistai kompensuojami 100 proc., gydytojas būtinai paskirs brangesnį, nes vaistų gamintojai, iš to uždirbantys gražaus pelno, visada ras būdų, kaip atsidėkoti lojaliam gydytojui. O už visa tai sumoka mokesčių mokėtojai.

Antra vertus, nedidelė kad ir simbolinė priemoka už vaistus paskatintų ir pacientus elgtis atsakingiau. Dabar nemokamai dalijami vaistai imami reikia nereikia. Jei žmogui reikėtų bent eurą sumokėti, tikrai ne vienas pasvarstytų, ar jam tų vaistų iš tiesų reikia.

„Medicinoje dabar didžiausia problema, kad žmonės negeria vaistų arba juos geria nesistemingai. Apie tai dabar svarsto viso pasaulio farmacininkai, susirinkę tarptautiniuose kongresuose. Lietuvoje kuo brangesnį vaistą duoda už dyką, tuo žmogus su didesniu entuziazmu jį ima. Valstybė taip praranda daug pinigų, nes pinigai iššvaistomi nemažai daliai nevartojamų vaistų. Kiekvienos močiutės spintelės stalčiuose prikrauta penkerių metų senumo nevartojamų vaistų. O štai daugumoje pasaulio valstybių yra recepto mokestis. Toks mokestis labai praverstų ir Lietuvoje“, – mano specialistai.

Jie sako, kad Lietuvoje vaistų kompensavimo politika – tarsi griūvantis namas, kurį bandoma paramstyti iš įvairių pusių, užkalti langą ar į atsivėrusią skylę įkišti plytą. Tačiau problema nesprendžiama iš esmės, nors ji tiesiogiai veikia daugelio žmonių gyvenimą – apie 1,2 mln. pacientų Lietuvoje vartoja kompensuojamuosius vaistus.

Kaip sako farmacininkai, jei vaistai nėra kompensuojami, nėra ir jokių problemų. Veikia rinkos dėsniai, reklama, viskas susireguliuoja savaime. Ten, kur atsiranda valstybės finansavimas, atsiranda ir problemų: vieni vaistai dėl kokių nors priežasčių kompensuojami daugiau, kiti – mažiau.

Pavyzdžiui, buvo laikai, kai vienų ar kitų vaistų kompensavimo lygius lemdavo sveikatos apsaugos ministro, kaip mediko, specializacija. Kai ministerijai vadovavo psichiatras, visi šioms ligoms skirti vaistai buvo kompensuojami 100 proc. Vėliau, kalbama, ministerijos vadovams didelę įtaką darė pulmonologai, todėl visiškai kompensuojami buvo plaučių ligoms gydyti skirti vaistai.

Dabar taip pat sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės patvirtintame priemonių plane numatyta peržiūrėti ir, jei reikia, keisti vaistų kompensavimo lygius. Tą būtina daryti, nes, pasak farmacininkų, sunku įžvelgti logiką, kai, pavyzdžiui, bronchinės astmos atveju kompensuojama 100 proc., bet jei žmogų ištinka miokardo infarktas, tokiam sunkiam ligoniui vaistai kompensuojami tik 80 proc.

Viceministras aiškina, kad sprendimus dėl kompensavimo lygių nustatymo priima ir prioritetus čia sudėlioja specialistai ir politikai. Sprendžiant atsižvelgiama ir į gydymo sąnaudas, nes, pavyzdžiui, sergant onkologinėmis ligomis primokėti ir 30 proc. lėšų gali būti pacientui nepakeliama našta. V.Gavrilovas užsimena, jog diskutuojama, ar nereikėtų iš viso atsisakyti 100 proc. kompensavimo, siekiant, kad vaistai būtų vartojami racionaliau. Tačiau, jo teigimu, skubotų sprendimų čia nereikėtų daryti.

Specialistų nuomone, akivaizdu, kad prioritetai, nustatant kompensavimo lygius, yra neteisingi, nes, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių ligoms, nuo kurių Lietuvoje miršta daugiausiai žmonių, nustatytas per žemas (80 proc.) kompensavimo lygis. Šie žmonės sumoka ir didžiausias vaistų kainos priemokas.

Tačiau bene labiausiai specialistai kritikuoja ministerijos strategiją „smaugti“, jų teigimu, generinius vaistus ir proteguoti inovatyvius. Jau kuris laikas mažinamas generinių vaistų kompensavimas.

„Jei aš būčiau valdininkas, galvočiau, kaip didinti generinių vaistų suvartojimą, nes generiniai vaistai yra daug pigesni nei etiniai (inovatyvūs). Todėl valstybė turėtų skatinti ir sudaryti sąlygas, kad būtų vartojama kuo daugiau generinių vaistų. Nes daug inovatyvių vaistų yra arba tokie patys, arba šiek tiek geresni už generinius, tik jų kaina būna dešimt kartų didesnė. Ne visuomet gali pasakyti, kad gydymas naujais vaistais yra geresnis. Bendrąja prasme, žinoma, gydymas inovatyviais vaistais yra geresnis, tačiau konkrečiu atveju gali ir nebūti didesnio skirtumo“, – aiškina „Veido“ pašnekovas.

Didžiąją dalį vaisto kainos sudaro jo sukūrimo sąnaudos (moksliniai tyrimai, bandymai). Generiniam vaistui visų tų 90 proc. išlaidų nereikia, tabletę pagaminti kainuoja nedaug. Taigi generinis vaistas, galima sakyti, yra analogiškas etiniam, tačiau Lietuvoje žmonės dėl tam tikrų nuostatų nori gerti tik patentinius vaistus, kratydamiesi jų generinių atitikmenų.

Atsiradus generiniam vaistui (dar jie vadinami pasibaigusio patento vaistu), etinis taip pat turi smarkiai pigti. Taigi, jei ligą galima išgydyti generiniais vaistais, turėtų būti tai ir daroma bei skatinama. Kam mokėti brangiau?

Todėl valstybės vaistų politika turėtų skatinti, kad kuo daugiau ligonių būtų gydoma generiniais vaistais. Turėtų būti skatinamas jų vartojimas, didinant jų kompensavimą, ir tuo pačiu metu ribojant vartojimą brangių etinių vaistų, kuriems valstybės finansavimas būtų skiriamas tik tuomet, kai generiniai vaistai iš tiesų ligoniui negali padėti.

„Tačiau dabar ministerija laikosi priešingos politikos, generinius vaistus laikydama podukros vietoje ir siekdama jų gamintojus priversti smarkiai mažinti vaistų kainas. Prieš metus buvo sugriežtinta taisyklė, kad, esant inovatyviam vaistui rinkoje, atsiradęs generinis turi būti per pusę pigesnis – jo kaina iš karto mažinama 50 proc. Kitas atsiradęs rinkoje turi būti dar pigesnis. Iš principo ši formulė nėra bloga, tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Turime tokią situaciją, kad atsiradęs generinis vaistas vienai populiariausių ligų Lietuvoje gydyti negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, nes gamintojas neleidžia taip smarkiai nuleisti kainos. Gamintojas sutinka kainą sumažinti 30 proc., tačiau su tokia nuolaida vaistas neperšoka 50 proc. kartelės į kompensuojamųjų vaistų kainyną. Vadinasi, gerokai pigesnis generinis vaistas negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, o valstybė moka didžiulę kompensaciją už patentinį vaistą. Kasmet būtų sutaupomi milijonai, jei šis vaistas patektų tarp kompensuojamųjų, tačiau nepatenka“, – stebisi farmacininkas.

Kadangi nustatytas toks kainos barjeras, ne tik valstybė praranda pinigus, bet ir pacientai netenka vaistų pasirinkimo. Nes, farmacininkų teigimu, jei vaistai nėra kompensuojami, jie nebus ir įvežami. „Geriausia yra skatinti konkurenciją, skatinti, kad vaistų gamintojai norėtų būti patys pigiausi. Tačiau jiems nereikėtų leisti dengti priemokų, nes tuomet bazinė kaina nemažėja. Valstybė galėtų smarkiai sutaupyti, jei vaistų bazinė kaina mažėtų“, – mano „Veido” pašnekovas.

Nieko gero pacientams nežada ir ketinimas vaistus pirkti konkurso būdu. Tokia sistema apriboja ne tik kompensuojamųjų vaistų asortimentą, bet ir pacientų teisę rinktis. Šie būtų priversti vartoti vaistą, laimėjusį kainos konkursą.

„Dabar nori įvesti konkursus ir pirkti bei kompensuoti tik patį pigiausią vaistą. Tikisi, kad tai paskatins vaistų gamintojus piginti ir kitus vaistus. Tačiau kai liks vienas pigiausias kompensuojamasis vaistas, Lietuva garantuotai susidurs su vaistų tiekimo problema. Taip iš žmogaus paprasčiausiai bus atimta teisė rinktis vaistą“, – prognozuoja specialistai.

Nors ministerija dėlioja planus ir priemones, kaip skatinti vaistų prieinamumą, rinkos dalyviai prognozuoja atvirkštinį scenarijų: gamintojams ir tiekėjams neapsimokės įvežti į Lietuvą vaistų, jei šie nepateks į kompensuojamųjų sąrašus.

Pasak viceministro V.Gavrilovo, kol kas visos pastangos atsimuša į vieną problemą – Lietuvoje apskritai nėra skatinama taikyti mažiausią kainą. „Jei kažkas iš vaistų gamintojų pareiškia, kad nuo šiol jo vaistas bus pigesnis, pagal tą kainą nustatoma bazinė kaina, pigiausias vaistas kompensuojamas 100 proc. Tuomet  už brangesnius vaistus atsiranda priemokos. Tai tarsi turėtų skatinti žmones rinktis pigiausią vaistą, jis turėtų būti geriausiai parduodamas, o kitiems gamintojams tai turėtų būti paskata mažinti kainą ir siekti optimalaus lygio. Tačiau Lietuvoje taip vyksta toli gražu ne visada. Dėl to, kad to pigiausio vaisto gamintojas nesulaukia norimo srauto pirkėjų, kitą kartą jis ima galvoti, jog nepaisant, kad yra pigiausias, jo vaisto niekas negraibsto, o perka brangesnius. Taigi kitą kartą jis jau nebus taip entuziastingai nusiteikęs piginti savo vaistų. Todėl tos kainos ir nejuda mažėjimo kryptimi“, – svarsto viceministras.

Jis mano, kad ketinimas 100 proc. kompensavimą taikyti tik pigiausiam ar dviem pigiausiems vaistams, o brangesnius kompensuoti tik 50 proc. bazinės kainos arba tam tikrą dalį, turėtų vis dėlto skatinti žmones rinktis pigesnius kompensuojamuosius vaistus. Nes taip brangesni vaistai taptų dar brangesni. „Tų smarkiai pabrangusių vaistų žmonės nebepirktų, o pirktų pigesnius, jei jų būtų keli, užtikrintume ir tam tikrą jų pasirinkimą. Kitą kartą jau būtų daugiau gamintojų, kurie norėtų būti pigiausi, nes jie jau užsitikrintų ir tam tikrą srautą pirkėjų. Atsirastų daugiau kovos dėl mažiausios kainos. Bet čia turime iš tiesų elgtis labai atsargiai, nes tai automatiškai reikš tam tikrų pavadinimų vaistų, prie kurių žmonės jau yra pripratę, pabrangimą“, – apibendrina V.Gavrilovas, žadėdamas dar devynis kartus viską pamatuoti ir tik tada priimti sprendimus.

Aušra Pocienė