2011 Birželio 26

Miestų plėtros nebereikia

veidas.lt

BFL

Iki trijų milijonų gyventojų susitraukusi Lietuva urbanistams – jokia staigmena. Įvairūs tyrimai atitinkamas gyventojų skaičiaus kitimo tendencijas rodo jau 20 metų. Tad gal ir į gera, kad miestų plėtros planai jau ne vienus metus lieka popieriuje – juk tose užkariauti ketintose milžiniškose teritorijose nė nebūtų kam gyventi. Iš esmės vietoj ekspansijos į gamtos teritorijas reikia planuoti traukimąsi – tai jau atvirai deklaruoja šalių, susiduriančių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, urbanistai.

Tikėjosi pigiau pragyventi

Blogiau tai, kad įstrigus infrastruktūros plėtros planams individualiųjų namų statyba nesustojo. Net per krizę. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste pernai leidimų individualiai statybai išduota du kartus daugiau, negu pastatyta butų.

Miestų planavimo specialistai pastaraisiais metais išaugusią gyventojų migraciją į priemiesčius vadina urbanistiniu sprogimu. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl dauguma naujųjų namų kyla sodų teritorijose.

„Miestai išskydo, o apie Vilnių tos išdrikusios struktūros jau net pradėjo viena su kita suaugti, – konstatavo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Svarbiausia, kad tai yra labai prastai suplanuotos teritorijos: be viešųjų erdvių, be aiškios struktūros, be normalių gatvių ir pan. Žodžiu, miestus planuojame pagal morkų sklypų ribas. Tokia, deja, lietuviška XXI amžiaus urbanistika.“

M. Pakalnis pabrėžia, kad yra aibė šalių, iš kurių būtų galima pasimokyti efektyvaus miestų planavimo ir infrastruktūros kūrimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje privalu sklypus konsoliduoti. Žemės apjungiamos, išskiriamos teritorijos, kurios bus skirtos viešajai infrastruktūrai: vaikų darželiams, mokykloms ir visa kam, kas reikalinga konkrečiai teritorijai, pasirašomos sutartys dėl įgyvendinimo. Įsipareigoja savivaldybė, plėtotojai, ir žmonės žino, kad sumokėję pinigus gaus kokybišką gyvenamąją aplinką. O Lietuvoje viską planuojame prasčiau nei XVII ar XVIII amžiuje – čia toks laukinis protu nesuvokiamas liberalizmas. Net Indijoje ir Namibijoje daug normalesnės planavimo sistemos.

Būtų galima teigti, kad daugeliu atvejų naujakuriai gali kaltinti savo neapdairumą – niekas nevertė rinktis namus normaliam gyvenimui neparengtose teritorijose. „Tiesiog buvo toks laikas – žmonės pirko bet ką ir bet kur, tikėdamiesi, kad turto vertė tik augs, – ekonomikos ir statybų bumo aukas gynė M. Pakalnis. – O kai kurie statytojai naudojosi proga, kad gali statyti bet ką – vis viena viską parduos.“

Susimokėti turės patys

Plėtotojams ir bankininkams prakalbus apie atsigaunančias statybas, šiandien potencialiems pirkėjams vertėtų pasidomėti bent jau naujausiais bendraisiais miestų planais. Pavyzdžiui, 2007 metais patvirtintame bendrajame sostinės plane numatyta apie 3000 hektarų naujos plėtros teritorijų.

„Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas įsitikinęs, kad plėtoti jas visas vienu metu visomis kryptimis būtų neracionalu. M. Pakalnio manymu, tam neužteks nei lėšų, nei potencialių gyventojų. Jei užstatytume visas suplanuotas teritorijas, sostinėje galėtų gyventi dukart daugiau žmonių. Bet iš kur jų atsiras – gyventojų skaičiaus tendencijos atvirkščios. Todėl urbanistai išskyrė tris prioritetines naujos plėtros kryptis: Ukmergės, Pilaitės bei Nemėžio, ir rekomendavo savivaldybei palaikyti čia investuojančius žmones. Čia numatyta plėtoti ir infrastruktūrą.

Bendrajame plane prioritetinėmis neįvardytos teritorijos bus užstatytos tiek, kiek gyventojai sugebės jas sutvarkyti savo lėšomis. „Žmonės turi tiksliai suvokti: jeigu ryžosi gyventi neprioritetinėje kryptyje, visas infrastruktūros sąnaudas turės padengti patys“, – akcentavo M. Pakalnis.

Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų viename hektare – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus). Vilniuje vidutinis gyventojų tankis viename hektare – 39 (skaičiuojant tik jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų).

M. Pakalnis kartu su kolege Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Dalia Bardauskiene parengė studiją „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“, kur kaip palyginimą pateikė užsienio miestų statistiką. Pavyzdžiui, Paryžiuje 30-ies gyventojų viename hektare tankis tebėra 24 kilometre nuo centro.

Rygoje, kurioje yra 700 tūkst. gyventojų, – 12 kilometre. Vilniuje tokio tankio nebėra vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai. Centrinė Latvijos sostinės dalis apgyvendinta beveik dukart tankiau nei Lietuvos sostinė.

„Vadinasi, Rygos, kaip miesto, struktūra – dukart efektyvesnė nei Vilniaus, – apibendrino M. Pakalnis. –
O ar, tarkime, Rygoje mažiau želdynų? Nepasakyčiau. Tiesiog Vilniaus struktūra – išskirtinai dispersiška.“

Skamba keistai, bet pagal gyventojų tankį Lietuvos miestai, ypač Vilnius, pavojingai primena amerikietiškus miestus, kur plačiais keliais didelius atstumus važinėja pigiu benzinu varomi automobiliai.

„Lietuvoje benzino kaina – europietiška, o norime gyventi išsisklaidę kaip amerikiečiai. Vilniečiai jau dabar degalams išleidžia daugiau nei kiti europiečiai. Neracionalu. Gal dar sugalvosime išgriauti Vilniaus senamiestį ir ten pristatysime automobilių stovėjimo aikštelių?“ – komentavo „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas.

M. Pakalnis, regis, norėtų už skvernų gaudyti miestiečius, manančius, kad susikurti jaukią privačią gyvenamąją erdvę galima tik išsikėlus už miesto. Mat yra įsitikinęs, kad labai dažnai žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas miesto pakraštyje.

„Žmonės perka kur pigiau, įsivaizduoja, kad neturės rūpesčių, jei tik įsives elektrą, įsirengs vandens gręžinį ir vietos kanalizaciją. O paskui antra tiek išleidžia automobilio degalams. Tuomet dar vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, kyla socialinių problemų“, – gyvenimo užmiestyje trūkumus vardijo „Vilniaus plano“ architektas.

Neišnaudoti šimtai hektarų

Panašios, pasak jo, ir įsikūrusiųjų soduose perspektyvos. Juose juk dažnai nėra jokios infrastruktūros, kai kur nė privažiuoti neįmanoma. Latvijoje ir Estijoje soduose išvis neleidžiama statyti gyvenamųjų pastatų kaip tik dėl minėtos priežasties – infrastruktūros nebuvimo. O mes leidžiame sodus versti gyvenamaisiais kvartalais.

Racionaliausiu ir perspektyviausiu Vilniaus miesto plėtros keliu M. Pakalnis laiko grįžimą į Vilniaus centrą. Beje, bendrajame plane šios miesto dalies plėtra irgi minima prie prioritetinių darbų. Nors prieš penkerius metus svarstant naujausią bendrąjį sostinės planą urbanistai buvo keikiami už tai, kad siūlo tankinti esą ir taip tirštai apgyvendintą Lietuvos sostinę, jie gina savo sprendimus argumentais. Miesto planavimo specialistų skaičiavimais, Vilniaus centre yra apie 500 hektarų, kurie gali būti konvertuojami – pritaikomi kitai paskirčiai.

„Tie plotai – ne žmonių kiemuose, kuriuos visi taip uoliai gina, o gamybinėse teritorijose Naujamiestyje, Šnipiškėse ir panašiai. Ten galima įrengti loftų – kai ką reikia tiesiog nugriauti ir statyti naujų objektų. Dar reikėtų apmokestinti įmones, kad jos keltųsi iš miesto centro. Juk dabar gyventojų tankis Naujamiestyje – panašus kaip Valakampiuose. Vadinasi, tai tiesiog apleista ir tvarkytina teritorija“, – aiškino M. Pakalnis.

Kad urbanistų vizijos taptų realybe, dar daug reikia padaryti. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokios valstybės norime: miestų ar vienkiemių. „Tai labai svarbus pasirinkimas. Valstybės, kurios apsisprendusios būti plėtojamos urbanizavimo židiniais, riboja sklaidą į priemiesčius. Ne draudimais. Tiesiog sukuriama alternatyva – žmogus, kuris nori turėti namą, gali jį gauti pačiame mieste“, – aiškino M. Pakalnis. Jis įsitikinęs, kad retas, turėdamas galimybę gyventi individualiajame name miesto centre, veržtųsi kraustytis už Paberžės.

Renovacija suprantama klaidingai

Kažkam galbūt idealus atrodytų olandiško stiliaus būstas. Ten sugebama pastatyti keturių aukštų namą, sudarytą iš individualiųjų namų. Kiekvienas turi mažytį kiemelį, mažytę terasėlę ir atskirą įėjimą. Taip formuojami nedidelio mastelio gana tankiai užstatyti kvartalai. O Lietuva nesugeba pasinaudoti net galimybėmis, kurias įprastai teikia senų daugiabučių renovacija.

„Viskas dėl to, kad Lietuvoje renovacija suprantama tik kaip pastatų šiltinimas, – dėstė M. Pakalnis. – Užsienio tyrimai rodo, kad jei socialinė aplinka netaps patraukli, anksčiau ar vėliau tuos renovuotus namus vis viena teks nugriauti.

Tyrimai atskleidžia, kad socialistinės statybos rajonuose žmones labiausiai jaudina nesaugumas. Tai daugiausia atvirojo plano kvartalai. Vadinasi, nulupęs lempą, davęs vaikui narkotikų, gali pereiti arką ir jau prisistatyti kaip respektabilus pilietis. Normali gyvenamoji struktūra reikalauja tam tikrų uždarų ląstelių – kad susiformuotų bendruomenė, kad žmonės vienas kito vaiką ar turtą saugotų. Sovietinių laikų rajonai tam – per dideli. Todėl, pavyzdžiui, danai, vokiečiai, norvegai tuos rajonus iš dalies griovė, ardė, perstatė, formavo uždaresnes struktūras. Vyko kardinalių pokyčių. Mes irgi turėtume bandyti renovaciją suderinti su naujomis statybomis kaimynystėje.“

M. Pakalnis supranta, kad tokie planai būtų sutikti kontroversiškai. Pats per savo karjerą yra ne kartą patyręs, kokie stiprūs ir užsispyrę gali būti už savo kiemo erdves kovojantys piliečiai. „Tai normalu, tokių kovų vyksta visame pasaulyje. O Lietuvoje jau daugybę metų buvo formuojama tokiems sprendimams ypač nepalanki opinija – esą blogi architektai tankina miestą. Bet reikia rasti balansą“, – dėstė urbanistas.

M. Pakalnis ir D. Bardauskienė savo studijoje „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“ aptarė ir dar vieną, su demografinėmis tendencijomis susijusią, Lietuvos miestų perspektyvą. Atsižvelgę į tai, kad optimalus gyvenamasis plotas pagal Europos standartus yra 30 kvadratinių metrų, juodu apskaičiavo, kad dauguma Lietuvos miestų gyventojų pasieks tą išsvajotą standartą per artimiausius keliasdešimt metų net tuo atveju, jei statybos čia toliau buksuos. Tai, žinoma, susiję su gyventojų skaičiaus mažėjimu.

„Žinoma, tai šiek tiek statistinė ekvilibristika, bet galime teigti, kad apie 2050-uosius 30 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto kiekvienas turės net tada, jei iki tol nestatysime nieko nauja, – sakė M. Pakalnis. – Jei statysime pagal 2005 metų apimtis, tokį standartą pasieksime 2035-aisiais.“

Beje, Vilniaus ir Kauno scenarijai labai skiriasi, mat Vilniuje gyventojų skaičius – gana stabilus ir ateityje neturėtų mažėti, o Kauną per pastaruosius 20 metų paliko apie 70 tūkst. (iš 420 tūkst.) gyventojų.

„Lietuvai Vilnius – kaip dažnam lietuviui Dublinas: į čia emigruoja žmonių iš pabradžių. Klaipėda irgi turi perspektyvų – laikosi ant uosto. O štai antrojo pagal dydį miesto situacija yra prastesnė. Jis visada buvo daugiausia orientuotas į gamybą, ši žlugo, ir nebėra kam čia pritraukti naujų gyventojų. Taigi dėl miestiečių skaičiaus mažėjimo Kaunas europinį aprūpinimo būstu standartą pasieks apie 2030 metus net tada, jei čia nevyks jokių statybų. Akivaizdu, Kaunui pirmiausia reikia renovuoti tai, ką turi, o ne eiti užkariauti naujų plotų. Kitaip senieji rajonai liks degraduoti, ir kada nors juos reikės griauti“, – įspėjo M. Pakalnis.

Jei Vilniuje nieko nebus statoma, jis to standarto taip ir nepasieks. Jei bus statoma kaip iki bumo – ramiais, saikingais 2005 metų tempais – vidutiniškai 30 kvadratinių metrų ploto sostinės gyventojui turėtų būti pasiekiama trečiojo dešimtmečio pradžioje. Įvertinus visas aplinkybes, penktajame ar šeštajame dešimtmetyje jau pasieksime perprodukciją. Tiesa, niekas nežino, kokie tada bus gyvenimo kokybės standartai ir bendra situacija.

Posakis, esą per daug nebūna, pasirodo, visiškai netinka kalbant apie gyvenamąjį plotą. Skaičiuojama, kad jei pasiekiama 60 kvadratinių metrų ploto vienam žmogui riba, tai yra ženklas, kad miestas gangrenuoja ir tam tikrą jo dalį neišvengiamai teks amputuoti.

Bitė Rimkutė

“Statyba ir architektūra”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...