2011 Gegužės 27

Pakeisti pensininkų senuose daugiabučiuose nebus kam

veidas.lt

BFL

Demografinėms tendencijoms Lietuvoje vis blogėjant nusprendėme pasidomėti, kas šiandien gyvena tipiškame Vilniaus senos statybos daugiabutyje ir kas jame, tikėtina, gyvens po dešimtmečio. Šį kartą daugiausiai radome pensininkų, emigracijos praretintų priešpensinio amžiaus gyventojų šeimų ir bedarbių.

Vilnius, Lazdynų mikrorajonas. Užsukame į vieną seniausių Lazdynų gatvės daugiabučių, statytų dar 1953 m. Tai pavargęs plytinis namas vietomis aptrupėjusiu ir suskilinėjusiu fasadu, sukrypusiais balkonais, vienuose butuose sutrūnijusiais, o kituose – pakeistais plastikiniais langais. Senas ir apšiuręs, bet vis dar gana tvirtas namas, turintis ir gerų savybių, pavyzdžiui, puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname naujos statybos daugiabutyje. Deja, storos sienos šio namo gyventojams nepadeda išvengti milžiniškų sąskaitų už šildymą.

Čia stebėtinai tylu ir ramu, nelaksto ir nekrykštauja vaikai, nebent koks šunelis suskalija. Ant suolelių, susėdusios greta, šnekučiuojasi kelios pagyvenusios moteriškės – nuo neatmenamų laikų pažįstamos kaimynės.

Nieko keista, juk apie 70 proc. šio namo gyventojų – pensininkai arba priešpensinio amžiaus žmonės, kurių vaikai jau seniai arba išsikėlę į naujesnius rajonus, arba emigravę į užsienį. Na, o visi kiti gyventojai – tai šeimos, gyvenančios iš itin kuklių pajamų, bedarbiai arba iš minimalaus atlyginimo už laikinus darbus besiverčiantys asmenys bei vos kelios jaunesnės šeimos su vaikais, čia gyventi likusios iš esmės tik todėl, kad geros progos ištrūkti nepasitaikė. Kaip sako namo gyventojai, kaimynai čia keičiasi tik tuomet, kai kas nors numiršta.

Toks šiandien senos statybos daugiabučio Lietuvoje socialinis portretas. Panašų vaizdą su nedidelėmis išimtimis pamatytume ir kituose seniausiuose miestų ir miestelių, kur padėtis dar liūdnesnė, daugiabučiuose.

“Šiame rajone, Lazdynų ir Šiltnamių gatvėse, jau kas penktas butas tuščias, nes jų gyventojai arba mirę, arba išvykę į kitus miestus ar rajonus, arba emigravę iš Lietuvos, – teigia pensininkas Edmundas Narkūnas, Lazdynų gatvės gyventojas. Jis per pastarąjį visuotinį gyventojų surašymą šiame rajone dirbo surašinėtoju. “Apie 65 proc. gyventojų yra 70–80 metų amžiaus, todėl aš darau išvadą, kad po penkerių šešerių metų tuščias bus jau kas antras butas”, – priduria E.Narkūnas.

Skamba dramatiškai, tačiau E.Narkūnas turi pagrindo taip manyti, nes buvo vienas tų, kurie vykstant surašymui lankė gyventojus ir rinko duomenis apie juos. Statistikos departamentas šios informacijos patikslinti bei pateikti išsamesnių duomenų kol kas negali – dar ne visi duomenys suvesti.

Vis dėlto E.Narkūną surašymo metu labiausiai stebino ne skaičiai – jis sako seniai numanęs, kad Lietuvoje belikę gerokai mažiau gyventojų, nei įsivaizduojame, o tai, kiek daug jam teko pamatyti liūdnų, nusivylusių, vienišų ir piktų žmonių. “Atrodė, tarsi žmonės jaustųsi kažkuo nusikaltę. Visur vien nevilties žvilgsniai. Tai liūdino labiausiai”, – prisipažįsta surašinėtojas.

Suaugę vaikai – seniai užsienyje

Lazdynų gatvės gyventojai Erikai Masionienei – 58-eri, bet ji iš kaimynų vis išgirsta, kad atrodanti jaunai. Mat ši moteris dešimčia–dvidešimčia metų jaunesnė už daugumą savo kaimynių.

Ši vilnietė dirba vadybininke ir apie pensiją dar negalvoja, užtat neatmeta galimybės išvykti pas dukterį į Berlyną, kur ši, būsima gydytoja, gyvena ir studijuoja jau septintus metus. Vienintelė moters dukra vis žada ją išsivežti, kaip juokauja, auginti anūkų. “Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad į Lietuvą ji nebegrįš. Parvykusi vasaros atostogų duktė čia ištveria vos savaitę. Ir pati, lankydamasi Vokietijoje, įsitikinau: pas mus labai niūru ir sunku, be to, daug kas neįsivaizduoja, iš ko mes čia gyvename”, – svarsto E.Masionienė.

Moteris paliečia jautrią temą. Beveik visi namo gyventojai – pensininkai arba šeimos, turinčios mažai pajamų, todėl dideli mokesčiai už šildymą jiems ypač sunki našta. E.Masionienė už savo mažo 43 kv. m buto šildymą praėjusią žiemą mokėjo iki 360 Lt per mėnesį, bet bute, nepaisant didelių mokesčių, vis tiek būdavo vėsu. “Paskaityti knygos prisėsdavau apsivilkusi du megztinius ir su vilnonėmis kojinėmis”, – tvirtina ji.

Kiti namo gyventojai sakė už savo butų šildymą šalčiausiais mėnesiais mokantys po 400–800 Lt. Dažnai tai būna paskutiniai kruopščiai taupyti pinigai, kartais – net skolinti.

“Skaitikliai taip nureguliuoti, kad kiek jie nori, tiek ir lupa už tą šildymą”, – apgaule įsitikinęs vienas seniausių namo gyventojų, dar 1964-aisiais čia su šeima įsikūręs buvęs elektrikas Algirdas Miknevičius. Jis, beje, vienas tų retų optimistų, manančių, kad jų namas, nors ir senas, bet tvirtas ir stovės dar kokį šimtą metų, o lietuviai, dabar bėgantys iš Lietuvos, vis tiek ilgainiui sugrįš.

Pastarąjį dešimtmetį gyventojai aktyviai migravo iš vieno gyvenamojo rajono į kitą: pasak “Lazdynų būsto” atstovo Viliaus Mackonio, jaunesni ir daugiau uždirbantys išsikėlė į naujos statybos namus, senesni ir vargingiau gyvenantys liko senuose daugiabučiuose. Toks gyventojų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį, sunkiai įsivaizduotas sovietmečiu, šiandien tapo būdingas daugeliui daugiabučių namų.

Savininkų neranda kas dešimtame bute

“Senuose namuose liko gyventi daugiausia nusenę tėvai, motinos ir seneliai, todėl turime rimtai pagalvoti, kas juose gyvens po dešimties–dvidešimties metų, kai dauguma dabartinių gyventojų išmirs, – sako Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. – Naivu tikėtis, kad lietuviai, svetur turintys gerai mokamus darbus, butus, namus ir ten auginantys užsienio kalbomis jau laisvai kalbančius vaikus, sugrįš, – taip neatsitiks, todėl visai realu, kad Lietuvoje irgi turėsime daugybę likusio laisvo gyvenamojo ploto, kaip atsitiko Berlyne. Tad, užuot kalbėję apie daugiabučių renovaciją, turime svarstyti, kad galbūt dalį jų reikės nugriauti.”

Pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurį užsakė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, parodė, kad 61 proc. šalies gyventojų nemoka mokesčių į valstybės biudžetą. O kai kuriuose mažuose miesteliuose mokesčius mokantys gyventojai sudaro vos penktadalį visų gyventojų. Regionuose, pasak asociacijos prezidento Roberto Dargio, padėtis ypač graudi, nes juose ima vyrauti pensininkai, bedarbiai bei gyvenantieji iš pašalpų, emigrantų atsiųstų pinigų ar atsitiktinių uždarbių. Tokiomis sąlygomis vykdyti masinę daugiabučių renovaciją, tuo labiau emigracijai toliau didėjant, R.Dargio nuomone, yra visiškai neprotinga.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, administruojančios daugiabučių namų modernizavimo programą, direktorius Algirdas Čepas yra kitos nuomonės – renovuoti, jo manymu, verta, nors jis ir pripažįsta, kad kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Alytuje, jau maždaug kas dešimtame bute nerandama savininko, su kuriuo būtų galima konkrečiai tartis dėl namo renovacijos. Šiuose butuose gyvena artimi ar tolimi giminaičiai, draugai ar šiaip nuomininkai, o savininkų nėra, nes jie išsikraustę į kitą būstą, kitą miestą ar kitą valstybę. Tiesa, Vilniuje su šia problema susiduriama rečiau.

Tačiau grįžkime prie mūsų aplankyto seno daugiabučio Lazdynų gatvėje. Čia neseniai mirė dar viena senyvo amžiaus sulaukusi gyventoja ir jos butas dabar stovi tuščias. Galimas daiktas, taip bus neilgai, nes butu pasirūpins jį paveldėję giminaičiai, jei jie dar ne užsienyje. Bet kokiu atveju dabar gyventojų kaita dar nėra tokia didelė, kad dėl to kiltų didesnių rūpesčių. Tačiau kas laukia po penkiolikos ar dvidešimties metų, kai išmirs daugelis dabartinių pensininkų? Ar jų vaikai tikrai norės gyventi apgriuvusiuose namuose? O jei ne, ar visiems pakaks nuomininkų, jeigu emigracija toliau taip didės? Visa tai kelia didelių abejonių.

Senų butų gyventojai – didelių šilumos kainų įkaitai

  • 80 proc. visų Lietuvos miestų gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose
  • 1,64 mln.  lietuvių gyvena senos statybos daugiabučiuose, kurių būklė šilumos suvartojimo požiūriu laikoma labai prasta
  • 547 tūkst.  šiuose daugiabučiuose namuose yra butų
  • 28 tūkst. yra daugiabučių namų, kurie suprojektuoti iki 1993 m., o tai reiškia, kad jie pasižymi daug mažesne šilumos varža ir dabartinius energetinius standartus viršija 1,5–2 kartus
  • 24 tūkst. daugiabučių Vyriausybė užsibrėžė renovuoti iki 2020 m.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. magiC magiC rašo:

    Jei jau tiek tuščių butų, tai kaip tada gaunasi, kad rugsėjį atvažiavę studentai vos vos randa, kur gyventi?..
    O kalbant apie p. Masionienės dukrą – tai p. Masionienė nelabai išmokino vaiką mylėti Tėvynę ir nelabai supažindino su šalies privalumais. Aišku, kai visą gyvenimą vaikas praleidžia dėžutėj, tai gal ir neištveria grįžus (o jei dar grįžus reikia spiestis tam pačiam 43 kv. m. bute…), bet kai aš grįžtu ir įkvepiu gryno oro kaime, pasimėgauju pajūry, nulekiu į Druskininkus, tai su kiekviena kelionė vis labiau ir labiau svajonė grįžti į Lietuvą tampa tikslu grįžti į Lietuvą. Apie žmonių niūrumą tai jau galėtų patylėti – vokiečių griežtumas irgi “užmuša”. Be to, tiesiog nėra tradicijos pas mus einant gatve sveikintis su kiekvienu iš eilės, kaip kad daro olandai ar vokiečiai.
    Na o pabaigai belieka palinkėti, kad bent p. Masionienės dukra gydytoja būtų gera gydytoja, o ne kaip visi vietiniai “užsieniuose”. Mano šeimos daktaras tai turbūt vienintelę ligą težino – depresiją – vis bando man ją pripaišyt, bet neišeina… O mano energingumas kaip nekyla, taip nekyla…

  2. ojojoj ojojoj rašo:

    oho kokia nuomonė. na bet nuomonė lieka nuomone

  3. niūrus niurzga niūrus niurzga rašo:

    Jei butai tušti, kodėl tada Vilniaus gyventojų nemažėja ir kam stato milžiniškus Perkūnkiemius? :D

  4. Lazdynietė Lazdynietė rašo:

    Straipsnis tendencingas, neatitinkantis teisybės. “Namas, kurį aplankė “Veido” žurnalistai” randasi ne Lazdynuose, o senuosiuose Šiltnamiuose šalia Lazdynų. Žaliausias Vilniaus m. Lazdynų rajonas, kurio miškeliuose gali grybauti, uogauti, ilsėtis prie Neries krantų, kažkam kaip rakštis uodegoje. Gal todėl, kad kažkada, dar aname amžiuje, už tai, kad žymieji lietuviai architektai, suplanavę šį mikrorajoną miške, gamtos apsuptyje, gavo Lenino premiją, gal todėl, kad kažkam iš “didžiųjų galvų” labai rūpi čia padaryti savartyną, statyti gamtą teršiančias gamyklas? Jei Lazdynuose gyvena tik vaiduokliai, tai kokia bendruomenė priešinosi prieš atliekų deginimo gamyklos statybą, kodėl Lazdynų mokyklos nestokoja vaikų, o Žėručio pradinė, darželiai jų nesutalpina? Kodėl nebankrutuoja čia esančių parduotuvių tinklai?
    Baigsiu straipsnio paskutiniu sakiniu: “Visa tai kelia didelių abejonių”.

  5. artiom artiom rašo:

    Straipsnis,panasu,kad atspindi atlieku deginimo”fabriko” biznieriu interesus ir nora visaip sumenkinti si rajona del neitiketino anu laiku urbanistinio progresyvaus projekto, kurio mastui kol kas negali prilygti ne vienas nepriklausomos Lietuvos laikais statytas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...