2014 Lapkričio 27

Mažos paslaugų kainos = aukšta savivaldybės valdymo praba

veidas.lt

Tokį objektyvų vertinimą, ar racionaliai veikia savivaldybės, siūlo Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Aušra Lėka

Svarbiausias kitų metų politinis įvykis – savivaldybių tarybų rinkimai.

Apie savivaldos sėkmes ir problemas kalbamės su „Veido“ geriausių merų rinkimuose šiemet „sidabrą“ pelniusiu Klaipėdos miesto vadovu Vytautu Grubliausku.

VEIDAS: Baigiate savo kadenciją mero poste. Kuo skyrėsi realybė nuo įsivaizdavimo, kiek, ką ir kaip turi dirbti meras?

V.G.: Lygindamas su Seimo nario pareigomis, kurias ėjau dar prieš beveik ketverius metus, sakyčiau šitaip: parlamentaro veikla primena darbą ant kruizinio laivo kapitono tiltelio, bet prisiimant grupinę „jungos atsakomybę“. Mero pareigos – tai kasdienis juodas darbas „mašinų skyriuje“, jūrą matant tik pro mažą iliuminatoriaus langelį, tačiau prisiimant kapitono atsakomybę, o štai atlyginimas – jungos.

Tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai buvo šokas: žinojau, jog meras visada yra miesto rūpesčių epicentre, tačiau kartu turi ir galimybę bei pareigą tiesiogiai prisidėti prie svarbių procesų, naujų objektų atsiradimo ir patirti akivaizdaus, kone akyse gimstančio rezultato džiaugsmą.

VEIDAS: Ar tikrai savivalda Lietuvoje turi per mažai galių? Kokį įsivaizduojate efektyvų galių tarp centro ir vietos valdžios pasidalijimą? Kokių galių jums asmeniškai stigo, kad galėtumėte dar pagerinti klaipėdiečių gyvenimą?

V.G.: Trumpai tariant, savivaldos autonomija yra deklaratyvus dalykas – norėčiau, kad savivaldos kompetencija ne tik plačiau aprėptų, bet ir būtų labiau detalizuota įstatymais. Trijų grandžių valstybės valdžios sistemos pagrindas – Prezidentas-Seimas-Vyriausybė – yra gana gerai veikianti konstitucinė sistema. Jei kalbame apie savivaldą, ši sistema tarsi ir turi atitikmenį: meras-taryba-savivaldybės administracija, bet šiuo lygmeniu sklandaus veikimo ir subalansuotumo tikrai gerokai mažiau.

Analogijų galėtų būti ir platesne apimtimi. Pavyzdžiui, turėdamas veto teisę taryboje, meras galėtų pasitelkti savo politinę poziciją darydamas įtaką sprendimų priėmimo procesams, o ne vien realizuoti daugumos valią. Ir tai tik viena maža iliustracija.

VEIDAS: Kokie, jūsų vertinimu, pliusai ir minusai, kad merus šįsyk jau rinksime tiesiogiai?

V.G.: Iš principo esu linkęs palaikyti naujoves, tad ir tiesioginių merų rinkimų idėją sutikau optimistiškai. Verta dėmesio ir diskusija apie mero įgaliojimų aprėptį, kuri tiesiogiai siejasi su šio posto funkcionalumu, jį užimančių asmenų galimybėmis įgyvendinti savo politines programas. Dabar mero funkcijos iš esmės apima tarybos ir administracijos bendradarbiavimo moderavimą, su juo susijusias procedūras, asocijuotų regioninių struktūrų koordinavimą. Manau, esamą spektrą galėtų papildyti apčiuopiami ir nedviprasmiški įgaliojimai skiriant tiek politinio pasitikėjimo pareigūnus, tiek kitus savivaldybių įmonių vadovus, tiek ir tiesiogiai dalyvaujant ūkinio gyvenimo procesuose. Žinoma, besąlygiškai prisiimant ir adekvačią atsakomybę. Tik toks įgaliojimų bei atsakomybės subalansuotumas nenuviltų nei renkančiųjų, nei renkamųjų.

VEIDAS: Kas, jūsų supratimu, realiai yra tai, ką vadiname regionine politika? Ar būtų gerai, jei Lietuva virstų trijų miestų valstybe – ar neverslius regionus iš tiesų reikėtų, na, gal ne užkalti, bet į juos neinvestuoti? Kaip savivaldybės tarpusavyje iš tikrųjų konkuruoja dėl investicijų, taip pat ir užsienio?

V.G.: Regioninė politika Lietuvoje šiuo metu – labiau siekiamybė negu realybė, o jos galimybės nėra iki galo išnaudojamos. Galima ilgai diskutuoti apie biblinio principo „turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio – atimta“ taikymą regionų politikos lygmeniu.

Mano įsitikinimu, objektyviai įvertinti, kurios savivaldybės veikia racionaliai (o tai geriausiai iliustruoja viešųjų paslaugų kainos, kurių mažumas proporcingas administravimo efektyvumui), padėtų centralizuotas nepriklausomas sisteminis savivaldos auditas. Čia jau kalbame ne apie politikos peripetijas, o apie nuoseklią ir strategiškai apgalvotą regionų valdyseną. Sveika ir į viešąjį interesą orientuota vidinė savivaldybių konkurencija (ir bendradarbiavimas tarpusavyje!) gali būti puikus pagrindas centrinei valdžiai administruojant ir skirstant Europos Sąjungos paramą.

O jei kalbame apie užsienio investicijas, jos dažnai savaime tampa savivaldybės darnaus vystymosi indikatoriumi. Tikėtis investicijų ten, kur nėra darbo jėgos arba ši nepakankamai kvalifikuota konkrečiai sričiai, ten, kur yra prasta logistikos sistema bei infrastruktūra, nepalankios darbo ir laisvalaikio sąlygos ir nematyti teigiamų poslinkių, yra sudėtinga. Klaipėda dėl savo išskirtinės padėties konkuruoja ne tiek su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, kiek su Pietų Baltijos uostamiesčiais: Liepoja, Gdansku bei Kaliningradu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...