"Veido" archyvas

Nors visi akcentuoja, kad šalmas turi tikti, o ne patikti – tai ne visai tiesa… Jei šalmas vaikui nepatiks – jis ant galvos atsidurs retai

Iki pat pirmųjų šalnų kiemuose ir parkuose zuja ratuoti vyrukai ir panelytės.  Riedučius aunasi kone kiekvienas, kuris mėgsta greitį ir aštresnius pojūčius. Net mažieji pipirai tempia tėvus už skverno, prašydami nupirkti ratukus. O šie vis bando juos įtikinti, kad dar per anksti – juk važinėjimasis riedučiais labai pavojinga sporto šaka.

Išbandžiusieji šį malonumą sako, kad tai ne daugiau pavojinga nei, pavyzdžiui, važinėjimasis dviračiu dviem ratais ar lėkimas slidėmis su vėjeliu nuo aukštesnio kalno. Važinėjimasis riedučiais – puiki koordinacijos ir ištvermės treniruotė, per kurią dirba kojų, pilvo, nugaros, rankų ir klubo raumenys. Taigi pasistengti išmokti jais riedėti tikrai verta! Kokio amžiaus mažieji jau gali mėgautis šiuo malonumu, vieno vienintelio atsakymo nėra ir negali būti – juk vaikai skirtingi, net ir vaikščioti vienas pradeda anksčiau, o kitas vėliau. Mažiausias riedučių bato dydis – 27, ieškant dar mažesnio dydžio teks gerokai paprakaituoti.

Svarbu ir batai, ir ratai

Jei kada nors bandėte ieškoti riedučių, turbūt pastebėjote, kad jie iš pažiūros yra panašūs, tik kaina skiriasi. Bet tai aktualu renkantis jau paaugusio vaiko riedučius. Patiems mažiausiems brangiausių pirkti tikrai dar neverta.
Riedučių batai.

XNei per maži, nei per dideli. Per maži batai spaus, trins ar netgi deformuos pėdą, o per dideli nebus stabilūs ir tvirtai prigludę ties keltimi bei blauzda, leis kojytei pakrypti ne taip, kaip reikėtų. Jei mažasis riedutininkas važinės su vilnone kojinaite, su ja batus ir matuokitės. Koja neturi judėti iš vieno šono į kitą arba pasislinkti į priekį ar atgal.

Pirštai tik lengvai pačiais galiukais turi liestis su batu, tačiau jokiu būdu neturi būti suspausti arba suriesti. Norėdami tuo įsitikinti, paprašykite mažylį pajudinti ar pasukioti pirštukus. Visų mažųjų riedučių dydis reguliuojasi, o tai reiškia, kad tarnaus ilgiau nei vieną sezoną.

X Užsegimai būna trijų tipų: vien tik sagtys (riedutis blogai priglunda prie kojos), vien tik raišteliai (sunku tvirtai suveržti riedučius) ir populiariausias – mišrus (viršuje sagtis arba kelios sagtys tvirtai suveržia koją, o žemiau surišti raišteliai tolygiai prispaudžia riedutį prie kojos).

X Stabdys paprastai tvirtinamas ant dešiniojo riedučio kulno. Norėdamas juo pasinaudoti mažasis čiuožėjas turi pakelti dešinės kojos pirštus ir jį vilkti per kelio dangą, vis stipriau spausdamas. Beje, kartais stabdys gali trukdyti – važiuojant nelygiu paviršiumi jis paprasčiausiai gali užkliūti (pavyzdžiui, už akmens). Nebijokite, jei stabdys ir “nusidrožia” – jį galima pakeisti.

Ratukai. Geriau guminiai nei plastikiniai. Jie minkštesni, todėl lygiau ir minkščiau važiuoja. Jei labai nerimaujate dėl vaikučio saugumo, galite įsigyti riedučius, kurių ratukų vietą galima keisti – bus tas pats, kas iš pradžių važiuoti sdviratuku, turinčiu papildomus ratukus, kuriuos vėliau galėsite nuimti.

Ratukiniai batai. Jei mintis apie tikruosius riedučius jums kelia siaubą arba nerandate tinkamo dydžio, galite įsigyti ratukinius batus. Šie bus su keturiais ratukais ir tvirtinami ant mažylio avimų batų. Geriausia rinktis reguliuojamo dydžio ratukinius batus – šie tarnaus ilgiau.

Du ratai ant kulno

Dabar labai populiarūs du ratai, tvirtinami prie galinės bato dalies – juos galima pabodus ar įėjus į parduotuvę nusiimti, o paskui lengvai vėl prisitvirtinti (jie pakeitė prieš kelerius metus madingus “batus – ratus”, kuriuose vienas ratukas įmontuotas į bato padą). Tačiau ikimokyklinukams tokių “žaislų” nerekomenduojame. Visų pirma sunkiau išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Antra – važiuoti perkėlus svorį ant kulno yra gerokai pavojingiau, nei stovint ant ratukų visa pėda. Trečia – tas faktas, kad ratukai pritvirtinami ir nuimami lengvai, taip pat reiškia, kad koja nėra labai gerai įtvirtinta, o tai vėlgi pavojinga. Nesvarbu, kad tokie ratukai paprastai dar ir linksmai žybsi…

Judėjimo pradžiamokslis

• Leiskite iš pradžių išbandyti, kaip riedučiai rieda. Tegu mažylis įsikimba į tvirtai stovintį daiktą ir pabando pajudinti kojas, tarsi atkartotų žirklių judesius.

• Nelaikykite vaiko už pažastų – antraip jis neišmoks koordinuoti judesių ir visą laiką tik ir žiūrės, kur atsiremti. Geriau prilaikykite už rankos, bet tik prilaikykite, o ne tempkite jį.

• Kūnas turėtų būti pasviręs į priekį. Net virsti į priekį yra patogiau ir saugiau, nei griūti atgal. Juk tam pritaikytos ir riedutininkų apsaugos. Todėl ne sykį pakartokite, jog pajutęs, kad kris, mėgintų griūti į priekį.

• Kojos turi būti viena šiek tiek priekyje kitos ir truputį sulenktos per kelius. Tokia padėtis tolygiai paskirsto svorio centrą abiem kojoms ir leidžia išlaikyti pusiausvyrą.

• Atsispirti pradedant riedėti reikėtų ne vien priekiniais ratukais, o visais keturiais.

• Įspėkite, kad nevažiuotų per smėlį ir balas – gal ir smagu, kai vanduo tyška, bet tai kenkia riedučiams. Mat vanduo ir purvas patenka į guolius, prilenda į rėmo vidų ir dėl to atsiranda papildoma trintis, kuri gadina riedučius. O jei kito pasirinkimo nėra, tegul pereina žingsneliu per šią kliūtį, o tada patrepsi, kad nukristų purvai.

• Užvažiavus ant nestandartinio paviršiaus (tarkime, nuo asfalto užlekiant ant žvyro, žolės), riedučiai gali pradėti staigiai stoti, o kūnas ir toliau judės tuo pačiu greičiu, todėl vers vaiką į priekį. Tad jis turi žinoti, kad to reikia vengti, o jeigu taip jau nutiko, geriausia pradėti bėgti. Ant tokio paviršiaus ratukai sunkiai sukasi, todėl atsispirti ir bėgti jam sudėtinga.

Be šalmo ir apsaugų – nė iš vietos

Kad ši treniruotė nesibaigtų traumatologijos punkte, nepasiduokite mažylio maldavimams leisti nenaudoti apsaugų. Paprastai jos tvirtinamos ant kelių, alkūnių, delnų. Jei neturite delnų apsaugų, o vaikas dega nekantrumu greičiau apsiauti riedučius, nepagailėkite senų odinių pirštinių, kurių pirštus teks nukirpti.

Ne mažiau svarbus ir šalmas – jis padės išvengti galvos traumų. Pirkti šalmo eikite kartu su mažuoju riedutininku – jį, kaip ir riedučius, reikia matuotis, kad nebūtų nei per didelis, nei per mažas. Antraip iš šios apsaugos priemonės bus mažai naudos. Šalmas neturi spausti galvos, kaktą dengti iki vidurio, o jo dirželiai turi gerai priglusti. Uždėtas ant galvos šalmas neturi slysti atgal net ir tuomet, kai dirželis nėra tvirtai užveržtas. Gerų firmų gamintojų šalmai “auga” kartu su vaiku – jį galima nesunkiai padidinti, todėl mažylis jo taip greit neišaugs. Tik tuomet reikėtų pirkti tą šalmą, kurio nurodytas mažiausias dydis vaikui yra tinkamas. Tiesa, “augantys” šalmai bus brangesni, bet ir tarnaus ne vienus metus. Pačių pigiausių šalmų dar vienas trūkumas – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo taip pat, jų plastikas yra prastesnės kokybės, todėl neretai turi šiokį tokį anaiptol ne “Chanel” kvapą, o galvytė juose labiau prakaituoja.