2011 Gegužės 28

Lietuvos senjorai – išmintingi, bet vieniši ir skurstantys

veidas.lt

BFL

Aštuoniasdešimtmečiai prancūzai ar vokiečiai dar aktyviai keliauja, užsiima mėgstama veikla, o daugelis mūsų senjorų tik egzistuoja. Senstant visuomenei tokių žmonių vis daugėja ir toliau daugės. Kaip tai paveiks pačius žmones ir valstybę?

Šiuo metu Lietuvoje kas penktas gyventojas yra pagyvenęs – atšventęs šešiasdešimtmetį ir vyresnis. Kad 60 metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje yra daugiau negu vaikų iki 14 metų, pirmą kartą užfiksuota per 2001 m. gyventojų surašymą. Tada pagyvenusių žmonių buvo 19,3 proc. Per pastaruosius dešimt metų jų skaičius padidėjo dar 4,3 procentinio punkto.

Mažėjant gimstamumui ir ilgėjant gyvenimo trukmei gyventojų senėjimo tendencija pastebima visame pasaulyje. Tai natūralus procesas, nes medicinos pažanga užtikrina ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Štai 1959 m. mūsų šalyje vyresnių nei 80 metų žmonių buvo 33,5 tūkst., o 2009 m. – daugiau kaip 116 tūkst.

Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų 65 metų ir vyresnių žmonių dalis Europos Sąjungos valstybėse padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc.

Lietuvoje prie pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų prisideda dar dvi didelės problemos: masinė emigracija ir itin mažas gimstamumo rodiklis, šiuo metu neužtikrinantis net kartų kaitos. Tad tikėtina, kad po dvidešimties metų beveik trečdalį Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės. O vienam pensininkui teks du arba vos vienas darbingo amžiaus žmogus. Ar mūsų valstybė pajėgs pagyvenusiems žmonėms užtikrinti normalią gyvenimo kokybę, kuri jau dabar apverktina?

Laukia, kol kas nors užves ant kelio

61 metų vilnietės Danutės Dragūnaitės beveik visos dienos bėga dviejų kambarių bute. Išsilavinusi moteris anksčiau dažnai lankydavosi teatruose, koncertuose, keliaudavo, tačiau per pastaruosius šešerius metus tik vieną kartą buvo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prie jūros taip pat neatostogavo beveik dešimt metų. Viename Vilniaus miegamųjų rajonų gyvenanti moteris net po sostinės Senamiestį pasivaikščioti išsiruošia labai retai. Dažniausiai ji nueina iki turgaus, pasikalba su kaimynėmis ir grįžta namo.

“Iš aktyvaus gyvenimo esu iškritusi jau šešerius metus. Kai netekau darbo, labai susiaurėjo draugų ratas, o šiandien jų visai neturiu. Tad vienai kur nors išsiruošti labai sunku. Dažniausiai vaikai kur nors nusiveža, bet jie daug dirba, todėl bendraujame ne kasdien”, – guodžiasi D.Dragūnaitė.

Moteris norėtų praskaidrinti dienas vienišiems žmonėms, pavyzdžiui, galėtų su jais pabendrauti, paskaityti ar nunešti knygų, kurių turi daug sukaupusi, pagaminti maisto, tačiau sako apie tokią savanorystę nerandanti informacijos.

D.Dragūnaitė ruošėsi nueiti ir į Senjorų klubą, bet išgirdusi, kad ne visus ten priima, net nepasiteiravo, ar galėtų dalyvauti klubo veikloje.

“Jeigu kas nors paskatintų, užvestų ant kelio, tai eičiau. Kai niekas neįtraukia į veiklą, atrodo, kad kitiems mano mintys bus neįdomios. Bijau likti nesuprasta. Galėčiau kartą per mėnesį nusipirkti bilietą į Operos ir baleto teatrą, bet vienai eiti nesmagu. Kaip ir į parodų atidarymus ar tiesiog pasivaikščioti po Senamiestį”, – sako moteris ir priduria, kad dar stabdo menkos finansinės galimybės.

Ponia Danutė kavinėje negalėtų sau leisti atsigerti sulčių ar ko nors užkąsti. Gydytojai jai rekomendavo plaukioti baseine, tačiau moteris neišgali susimokėti už sporto klubo abonementą. Dėl tos pačios priežasties ji jau dvidešimt metų neperka nei žurnalų, nei laikraščių. Naujienas pensininkė skaito internete ir sužino iš televizijos laidų.

Dar graudesnė padėtis tų žmonių, kurie iš savo 600–700 Lt pensijos turi ne tik išgyventi patys, bet ir padėti bedarbiams vaikams, ar išvykus jiems dirbti į užsienį vieniši leidžia dienas senelių globos namuose. O tokių senolių Lietuvoje šiandien labai daug.

Labiausiai slegia vienišumo jausmas

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė tvirtina, kad daugelis Lietuvos pensininkų tik egzistuoja. Mat iš socialinio draudimo pensijos įmanoma nusipirkti tik pačių būtiniausių maisto produktų ir susimokėti komunalinius mokesčius. “Žmonės gyvena pusbadžiu. Patys pensininkai išgyventų, bet ant daugelio jų pečių – dar keli bedarbiai. Neseniai pas mane atėjo moteris, kurios pensija 550 Lt, o dukra ir žentas, auginantys du vaikus, buvo atleisti iš darbo. Tokių pensininkų gyvenimo kokybė tragiška. Jeigu valstybė neieškos galimybių kurti darbo vietas, lietuvių tautai gresia išnykti”, – neabejoja G.Makarevičienė.

Beje, senjorų gyvenimo kokybę užtikrina ne tik stabili ekonominė padėtis, bet ir jų kasdienė veikla, psichologinis klimatas namuose, sveikata.

Pasak VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovo Vidmanto Aleknos, vyresnio amžiaus žmones labiausiai slegia vienišumo jausmas. Jeigu artimųjų ryšiai tvirti, su senu žmogumi bendraujama pagarbiai, į jo patarimus įsiklausoma, tai toks senjoras jaučiasi laimingesnis, nors fizinės jėgos ir silpsta. Jeigu žmogus turi draugų ar mėgstamos veiklos, tai ir sulaukus aštuoniasdešimties ar devyniasdešimties jo dvasinis gyvenimas bus visavertis. “Labai svarbu, kad valstybė skirtų pakankamai dėmesio senjorų užimtumui. Kol kas vykdomi tik pavieniai projektai, tačiau bendros sistemos nėra”, – apgailestauja V.Alekna.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad senstant visuomenei tarp pagyvenusiųjų sparčiai gausėja labai senų žmonių. O norint jiems užtikrinti visavertį gyvenimą reikalingos brangios medicininės paslaugos ir profesionalūs specialistai.

Mykolo Romerio universiteto docentė Sarmitė Mikulionienė teigia, kad dabar Lietuvoje pediatrų (vaikų gydytojų) ir geriatrų (vyresnio amžiaus žmonių gydytojų) santykis atitinka demografiškai jaunos visuomenės poreikius.

“Sprendžiant pagal tai, kokia šiandien gydytojų sudėtis pagal specializaciją, pas mus beveik neturėtų būti vyresnio amžiaus žmonių, vien vaikai. Tai socialinės struktūros atsilikimas nuo šalies demografinės raidos”, – tvirtina S.Mikulionienė.

“Sveikatos apsaugos ministerija parengė teisinę bazę, leidžiančią ligoninėse kurti geriatrijos skyrius, kuriuose būtų gydomi vyresni nei 65 metų ligoniai. Kada tokie skyriai pradės veikti, priklausys nuo ligoninių vadovų”, – sako VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas.

Pasiligojusį sugyventinį – į globos namus

Beje, vis aktualesnė tampa ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros bei globos problema. Anksčiau tuo rūpindavosi artimieji ir šeimos nariai. “Šiandien vienam vyresnio amžiaus žmogui tenka vis mažiau potencialių pagalbos teikėjų iš jų vaikų kartos. Be to, nemaža dalis vidurinės kartos yra emigravusi ir geriausiu atveju galės tapti nuotoliniais savo tėvų priežiūros ir globos organizatoriais, bet ne tiesioginiais vykdytojais. O likusieji Lietuvoje padidinus išėjimo į senatvės pensiją amžių iki 65 metų, susidurs su užimtumo ir senų tėvų priežiūros derinimo dilema”, – dėsto S.Mikulionienė.

Sociologės nuomone, puikiais pagalbos reikalingų senjorų pagalbininkais galėtų tapti jų bendraamžiai, tačiau energingesnių vyresnio amžiaus žmonių potencialas Lietuvoje kol kas menkai panaudojamas. “Puikus Pagyvenusios moters veiklos centro Kauno paslaugų ir laisvalaikio skyriaus “Juozapinė” veiklos pavyzdys, kai vyresnio amžiaus moterys atranda gyvenimo pilnatvę savanoriškai besirūpindamos silpnos sveikatos senjorais. O tokių organizacijų turėtų būti kiekvienoje seniūnijoje”, – mano S.Mikulionienė.

Deja, šiandien senjorų, kurie nepajėgia savimi pasirūpinti, priežiūra dažnai permetama globos įtaigoms, nors, pasak V.Aleknos, geriausiai žmogus jaučiasi gyvendamas sau įprastoje aplinkoje. Kauno “Kartų namų” direktorė Ilona V.Klimantavičienė pastebi, kad dažniausiai globos namuose apsigyvena emigrantų tėvai bei seneliai ir žmonės, kurie gyveno nesusituokę. “Pastaraisiais metais itin padaugėjo istorijų, kai pasiligojusio žmogaus nebenori slaugyti jo gyvenimo partneris. Kai pora gyvena nesusituokusi, ištikus nelaimei nelieka ir įsipareigojimo”, – svarsto I.V.Klimantavičienė.

Beje, mūsų šalyje labai stiprus ir kartų konfliktas. Vyrauja stereotipiškas požiūris, kad senyvo amžiaus žmogus neturtingas, visada susiraukęs ir viskuo besiskundžiantis. “Mes nepratę gėrėtis vyresnės kartos nugyventu gyvenimu, pasisemti jų išminties, kurios jaunesniems tiesiog dar neduota. O pasaulyje plėtojama vadinamoji sidabrinė ekonomika.

Tai efektyvus vyresnės kartos ekonominio potencialo panaudojimas, o ne išmetimas į šiukšlyną ties pensinio amžiaus riba. Taip pat kuriamos naujos prekių ir paslaugų rūšys, orientuotos į vyresnio amžiaus vartotojų poreikius”, – pasakoja S.Mikulionienė ir priduria, kad kiti metai Europos Sąjungoje skelbiami aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Tad turime progą atsigręžti į savo vyresniuosius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (10)

  1. izabele izabele rašo:

    Niekaip nenoriu sutikti, kad šešiasdešimtmetis žmogus vadinamas senu. Nesąmonė. Ir septyniasdešimčiai dar pakankamai jauni, na nuo kokių sempenkių galima sakyti, kad žmogus pradeda senti. Žinoma, dėl vienokių ar kitokių negalavimų ir jaunesni žmonės gali jaustis blogai, bet bloga savijauta tai tikrai nereiškia senatvę… Ir tas siūlymas senus žmones gelbėti nuo vienišumo, tai man visai nesuprantamas – buvimas vienam, tai ne vienišumas, tai tiesiog užtarnautas poilsis. Žinoma, jei žmogus dar pajėgia pats save aptarnauti ir šį tą paveizėti, ir paskaitinėti.

  2. Gryte Gryte rašo:

    “Sveikatos apsaugos ministerija parengė teisinę bazę, leidžiančią ligoninėse kurti geriatrijos skyrius, kuriuose būtų gydomi vyresni nei 65 metų ligoniai.”-skamba bauginanciai,nes Lietuvoje senjoru islikimas yra tik Dievo rankose.Jei media arciau pasiziuretu kaip “gydomi”slaugos ligoninese senjorai ir kokie pateikiami,arba isvis neduodami jokie israsai kaip buvo gydoma ir kuo,kokie pasikeitimai ivyko bunant slaugos istaigoje,rastu daug medziagos.O siaip tai is tikruju niekas nesirupina senjoru gyvenimu vyriausybiniu mastu-nera organizaciju ,kurios rupintusi galimybemis ijungti senjorus i bendruomenes veikla,arba labdaringa darba,padedant kitiems,nesugebantiems savimi pasirupinti zmonems

  3. alas alas rašo:

    vienisumas tai baisu baisiau ir nykiau nieko nera tai suprasti gali tik tas kas juo tampa

  4. bugenvilija2013 bugenvilija2013 rašo:

    sveiki isties dar daug atiduotume saves bet lietuvoj totaliai ignoruojamas zogus ojei jau tau 60 ir dar periferija tai marginiai pakrasciai.bendraukime nors cia.bukime sveiki,as pirma kart cia iki

  5. Raminta Raminta rašo:

    As manau, kad patys musu pensininkai save nuraso per anksti ir nuo 50-60 m. jau pradeda verkti, kad jie seni. Kitose salyse jie keliauja ir gyvena aktyviai. Ir tikrai manau, kad tai ne vien pinigu problema. Nemokamu renginiu ar veiklos galima rasti bet kokiems zmonems, ypac siltuoju metu laiku, tik reikia dometis, ieskoti info. Manau, kad patiems truksta iniciatyvos, kaip ir sito straipsnio herojei pensininkei. Juk yra ir senjoru klubai, ir galimybe savanoriauti, ir net dirbti kokia aukle, ka kai kurios pensininkes ir daro. O kai kazka veiki, tai ir vienisas nesijauti.

  6. Elvyra Elvyra rašo:

    Na ir silpnas bendravimas,net mastau gal mano kompss daugiau netraukia?Pati as tai anglijoj,anuka padedu auginti.Labai noreciau padeti savo draugei,jai 70,del sanariu skausmo sunkiai vaiksto,del uzsisedejimo priaugo daug svorio ir dabar dar blogiau.Labai protinga issilavinusi moteris,labai noriu jai padeti,kaip ir kur ja is tu namu istempti,nes tempti tai reikia tikrai,jai atrodo,kad kazkas turi imti ir visur nesti ja,rupintis.Pradesit sapalioti kad pati turi stengtis,bet taip nebus.Jei kas nors zinote kaip palinsminti toki zmogu,kad turetu su kuom pabendrauti,ai pati nezinau ka,gal turit minciu,pasiulimu?Pasirasinekim!

  7. Elvyra Elvyra rašo:

    Oi,pamirsau pasigirti,mano anukeliui siandien 16men HAPPY BIRTHDAY!!! Proto bokstas! O man 60 pilnu,rudeni i pensija,valiooo,gausiu pasalpa!

  8. LUKA LUKA rašo:

    MAN 63METAI,ESU PENSININKE DAR DIRBU,TURIU SAVO IMONE,DIRBSIU KOL GALESIU KAD TIK NAMUOSE NESEDETI IR NESIDOMET APIE TAI KA VEIKIA KITI.AS LAIMINGA NORRS IR SENA,KELIAUJU,SKAITAU IR DAUG KUO DOMIUOSI,GERA SENATVEJE…NORI DIRBI NORI NE

  9. Vanda Vanda rašo:

    Tiesiog reikia moketi save užimti.Jug galima susirsti veiklos ir namie.Knygos,televizija,internetas,meditacija,pasivaikščiojimai ir t.t.Visada reikia ieškoti pozityvo,kad ir pačioje sudetingiausioje situacijoje,tada ir vienatve pasitrauks i šoną.

  10. Birutė Birutė rašo:

    Taip Lietuvoje pensininkai yra žeminami.Jug ir mes buvome jauni.Tiktai mes nematėme vaikystės,nei padorios jaunystęs. Po karo mus vaikus varydavo valyti miesta,Nes kranų nebuvo savo rankomis nešiojome plytas. Mes matėme karo žiauruma.O po karo teko dirbti.Atstatyti miestus.Dauguma dirbo statybose.O šiandien vietoi padėkos neapykanta.
    Nepergyvenkite senuoliai,mes esame karo užgrudinti.Būkite sveiki.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...