- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Lietuvos senjorai – išmintingi, bet vieniši ir skurstantys

Autorius: veidas.lt | 2011 05 28 @ 15:00 | Žmonės | 10 Comments

BFL

Aštuoniasdešimtmečiai prancūzai ar vokiečiai dar aktyviai keliauja, užsiima mėgstama veikla, o daugelis mūsų senjorų tik egzistuoja. Senstant visuomenei tokių žmonių vis daugėja ir toliau daugės. Kaip tai paveiks pačius žmones ir valstybę?

Šiuo metu Lietuvoje kas penktas gyventojas yra pagyvenęs – atšventęs šešiasdešimtmetį ir vyresnis. Kad 60 metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje yra daugiau negu vaikų iki 14 metų, pirmą kartą užfiksuota per 2001 m. gyventojų surašymą. Tada pagyvenusių žmonių buvo 19,3 proc. Per pastaruosius dešimt metų jų skaičius padidėjo dar 4,3 procentinio punkto.

Mažėjant gimstamumui ir ilgėjant gyvenimo trukmei gyventojų senėjimo tendencija pastebima visame pasaulyje. Tai natūralus procesas, nes medicinos pažanga užtikrina ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Štai 1959 m. mūsų šalyje vyresnių nei 80 metų žmonių buvo 33,5 tūkst., o 2009 m. – daugiau kaip 116 tūkst.

Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų 65 metų ir vyresnių žmonių dalis Europos Sąjungos valstybėse padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc.

Lietuvoje prie pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų prisideda dar dvi didelės problemos: masinė emigracija ir itin mažas gimstamumo rodiklis, šiuo metu neužtikrinantis net kartų kaitos. Tad tikėtina, kad po dvidešimties metų beveik trečdalį Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės. O vienam pensininkui teks du arba vos vienas darbingo amžiaus žmogus. Ar mūsų valstybė pajėgs pagyvenusiems žmonėms užtikrinti normalią gyvenimo kokybę, kuri jau dabar apverktina?

Laukia, kol kas nors užves ant kelio

61 metų vilnietės Danutės Dragūnaitės beveik visos dienos bėga dviejų kambarių bute. Išsilavinusi moteris anksčiau dažnai lankydavosi teatruose, koncertuose, keliaudavo, tačiau per pastaruosius šešerius metus tik vieną kartą buvo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prie jūros taip pat neatostogavo beveik dešimt metų. Viename Vilniaus miegamųjų rajonų gyvenanti moteris net po sostinės Senamiestį pasivaikščioti išsiruošia labai retai. Dažniausiai ji nueina iki turgaus, pasikalba su kaimynėmis ir grįžta namo.

“Iš aktyvaus gyvenimo esu iškritusi jau šešerius metus. Kai netekau darbo, labai susiaurėjo draugų ratas, o šiandien jų visai neturiu. Tad vienai kur nors išsiruošti labai sunku. Dažniausiai vaikai kur nors nusiveža, bet jie daug dirba, todėl bendraujame ne kasdien”, – guodžiasi D.Dragūnaitė.

Moteris norėtų praskaidrinti dienas vienišiems žmonėms, pavyzdžiui, galėtų su jais pabendrauti, paskaityti ar nunešti knygų, kurių turi daug sukaupusi, pagaminti maisto, tačiau sako apie tokią savanorystę nerandanti informacijos.

D.Dragūnaitė ruošėsi nueiti ir į Senjorų klubą, bet išgirdusi, kad ne visus ten priima, net nepasiteiravo, ar galėtų dalyvauti klubo veikloje.

“Jeigu kas nors paskatintų, užvestų ant kelio, tai eičiau. Kai niekas neįtraukia į veiklą, atrodo, kad kitiems mano mintys bus neįdomios. Bijau likti nesuprasta. Galėčiau kartą per mėnesį nusipirkti bilietą į Operos ir baleto teatrą, bet vienai eiti nesmagu. Kaip ir į parodų atidarymus ar tiesiog pasivaikščioti po Senamiestį”, – sako moteris ir priduria, kad dar stabdo menkos finansinės galimybės.

Ponia Danutė kavinėje negalėtų sau leisti atsigerti sulčių ar ko nors užkąsti. Gydytojai jai rekomendavo plaukioti baseine, tačiau moteris neišgali susimokėti už sporto klubo abonementą. Dėl tos pačios priežasties ji jau dvidešimt metų neperka nei žurnalų, nei laikraščių. Naujienas pensininkė skaito internete ir sužino iš televizijos laidų.

Dar graudesnė padėtis tų žmonių, kurie iš savo 600–700 Lt pensijos turi ne tik išgyventi patys, bet ir padėti bedarbiams vaikams, ar išvykus jiems dirbti į užsienį vieniši leidžia dienas senelių globos namuose. O tokių senolių Lietuvoje šiandien labai daug.

Labiausiai slegia vienišumo jausmas

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė tvirtina, kad daugelis Lietuvos pensininkų tik egzistuoja. Mat iš socialinio draudimo pensijos įmanoma nusipirkti tik pačių būtiniausių maisto produktų ir susimokėti komunalinius mokesčius. “Žmonės gyvena pusbadžiu. Patys pensininkai išgyventų, bet ant daugelio jų pečių – dar keli bedarbiai. Neseniai pas mane atėjo moteris, kurios pensija 550 Lt, o dukra ir žentas, auginantys du vaikus, buvo atleisti iš darbo. Tokių pensininkų gyvenimo kokybė tragiška. Jeigu valstybė neieškos galimybių kurti darbo vietas, lietuvių tautai gresia išnykti”, – neabejoja G.Makarevičienė.

Beje, senjorų gyvenimo kokybę užtikrina ne tik stabili ekonominė padėtis, bet ir jų kasdienė veikla, psichologinis klimatas namuose, sveikata.

Pasak VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovo Vidmanto Aleknos, vyresnio amžiaus žmones labiausiai slegia vienišumo jausmas. Jeigu artimųjų ryšiai tvirti, su senu žmogumi bendraujama pagarbiai, į jo patarimus įsiklausoma, tai toks senjoras jaučiasi laimingesnis, nors fizinės jėgos ir silpsta. Jeigu žmogus turi draugų ar mėgstamos veiklos, tai ir sulaukus aštuoniasdešimties ar devyniasdešimties jo dvasinis gyvenimas bus visavertis. “Labai svarbu, kad valstybė skirtų pakankamai dėmesio senjorų užimtumui. Kol kas vykdomi tik pavieniai projektai, tačiau bendros sistemos nėra”, – apgailestauja V.Alekna.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad senstant visuomenei tarp pagyvenusiųjų sparčiai gausėja labai senų žmonių. O norint jiems užtikrinti visavertį gyvenimą reikalingos brangios medicininės paslaugos ir profesionalūs specialistai.

Mykolo Romerio universiteto docentė Sarmitė Mikulionienė teigia, kad dabar Lietuvoje pediatrų (vaikų gydytojų) ir geriatrų (vyresnio amžiaus žmonių gydytojų) santykis atitinka demografiškai jaunos visuomenės poreikius.

“Sprendžiant pagal tai, kokia šiandien gydytojų sudėtis pagal specializaciją, pas mus beveik neturėtų būti vyresnio amžiaus žmonių, vien vaikai. Tai socialinės struktūros atsilikimas nuo šalies demografinės raidos”, – tvirtina S.Mikulionienė.

“Sveikatos apsaugos ministerija parengė teisinę bazę, leidžiančią ligoninėse kurti geriatrijos skyrius, kuriuose būtų gydomi vyresni nei 65 metų ligoniai. Kada tokie skyriai pradės veikti, priklausys nuo ligoninių vadovų”, – sako VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas.

Pasiligojusį sugyventinį – į globos namus

Beje, vis aktualesnė tampa ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros bei globos problema. Anksčiau tuo rūpindavosi artimieji ir šeimos nariai. “Šiandien vienam vyresnio amžiaus žmogui tenka vis mažiau potencialių pagalbos teikėjų iš jų vaikų kartos. Be to, nemaža dalis vidurinės kartos yra emigravusi ir geriausiu atveju galės tapti nuotoliniais savo tėvų priežiūros ir globos organizatoriais, bet ne tiesioginiais vykdytojais. O likusieji Lietuvoje padidinus išėjimo į senatvės pensiją amžių iki 65 metų, susidurs su užimtumo ir senų tėvų priežiūros derinimo dilema”, – dėsto S.Mikulionienė.

Sociologės nuomone, puikiais pagalbos reikalingų senjorų pagalbininkais galėtų tapti jų bendraamžiai, tačiau energingesnių vyresnio amžiaus žmonių potencialas Lietuvoje kol kas menkai panaudojamas. “Puikus Pagyvenusios moters veiklos centro Kauno paslaugų ir laisvalaikio skyriaus “Juozapinė” veiklos pavyzdys, kai vyresnio amžiaus moterys atranda gyvenimo pilnatvę savanoriškai besirūpindamos silpnos sveikatos senjorais. O tokių organizacijų turėtų būti kiekvienoje seniūnijoje”, – mano S.Mikulionienė.

Deja, šiandien senjorų, kurie nepajėgia savimi pasirūpinti, priežiūra dažnai permetama globos įtaigoms, nors, pasak V.Aleknos, geriausiai žmogus jaučiasi gyvendamas sau įprastoje aplinkoje. Kauno “Kartų namų” direktorė Ilona V.Klimantavičienė pastebi, kad dažniausiai globos namuose apsigyvena emigrantų tėvai bei seneliai ir žmonės, kurie gyveno nesusituokę. “Pastaraisiais metais itin padaugėjo istorijų, kai pasiligojusio žmogaus nebenori slaugyti jo gyvenimo partneris. Kai pora gyvena nesusituokusi, ištikus nelaimei nelieka ir įsipareigojimo”, – svarsto I.V.Klimantavičienė.

Beje, mūsų šalyje labai stiprus ir kartų konfliktas. Vyrauja stereotipiškas požiūris, kad senyvo amžiaus žmogus neturtingas, visada susiraukęs ir viskuo besiskundžiantis. “Mes nepratę gėrėtis vyresnės kartos nugyventu gyvenimu, pasisemti jų išminties, kurios jaunesniems tiesiog dar neduota. O pasaulyje plėtojama vadinamoji sidabrinė ekonomika.

Tai efektyvus vyresnės kartos ekonominio potencialo panaudojimas, o ne išmetimas į šiukšlyną ties pensinio amžiaus riba. Taip pat kuriamos naujos prekių ir paslaugų rūšys, orientuotos į vyresnio amžiaus vartotojų poreikius”, – pasakoja S.Mikulionienė ir priduria, kad kiti metai Europos Sąjungoje skelbiami aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Tad turime progą atsigręžti į savo vyresniuosius.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/lietuvos-senjorai-%e2%80%93-ismintingi-bet-vienisi-ir-skurstantys

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.