2013 Gruodžio 13

Lietuvos politinės minties antologija

veidas.lt


Iš spaustuvės ką tik išvažiavo dar dažais kvepianti knyga – “Lietuvos politinės minties antologijos” trečioji dalis “Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990 m.”. Rytoj, tai yra gruodžio 10 d., ji bus pristatyta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Žodis Lietuvai

Sovietinio režimo kūrėjo.
“Tikrąjį valstybingumą įgijo lietuvių tauta, įvedusi tarybinę santvarką ir įsijungusi į Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Tiktai tarybinė Lietuvos valstybė, skirtingai nuo buržuazinės Lietuvos valstybės, yra tikrai suvereninė valstybė; tiktai tarybinėje santvarkoje, skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, lietuvių tauta gali pilnai vykdyti savo suverenines teises, nes:
1. Lietuvių tauta išsilaisvino nuo ekonominės ir politinės priklausomybės, nuo imperialistinių valstybių. Tarybinės Lietuvos valstybės suverenitetą saugoja nuo bet kokių pasikėsinimų visa sąjunga, kurios lygiateisis narys yra Lietuva.
2. Panaikinus privačią gamybos priemonių nuosavybę, lietuvių tauta pasidarė tikrasis krašto ekonominio gyvenimo šeimininkas.
3. Skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, kurioje politinė valdžia yra išnaudotojų, t. y. menkos tautos mažumos rankose, tarybinė santvarka, tarybinė demokratija užtikrina plačiųjų tautos sluoksnių tiesioginį dalyvavimą valstybės reikalų tvarkyme.”
Vladas Niunka, p. 163.

Rezistento.
“Patys stokodami drąsos ir ryžto įsitraukti į kovą už šventas tautos teises, visais būdais stengiasi sulaikyti “išsišokėlius”. Anot jų, “išsišokėliai” trukdą dirbti gerokai naudingesnį – kultūrinį darbą. XX šimtmečio „realistai” nenori suprasti, kad tik aktyviosios tautos dalies pasipriešinimo dėka okupantas to kultūrinio darbo nesiryžta visiškai nutraukti. „Realistai” yra sukūrę net savotišką „savęs išsaugojimo” filosofinę sistemą. Pagal juos, niekas neprivalo rizikuoti nors ir vieno žmogaus laisve ar gyvybe. Svarbiausia esą kuo daugiau lietuvių išsaugoti tinkamam momentui, „dienai x”. Nesupranta jie, kad dvasiniame pogrindyje būnant ir belaukiant „dienos x”, jų stuburą sugrauš rūdys, o širdys apaugs kerpėmis ir pelėsiais. Išgirdę kovos trimitą, jie nepajėgs užsėsti ant kovos žirgų. O jų vaikai užaugs visiškai kurti tautos siekiams.”
Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, p. 84.

Poeto.
“Mums yra daugybė šansų išplaukti, tiktai reikia susirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, mūsų daiktus ir žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas. Ir tegul mums niekas netrukdo. Nes galutinėje sąskaitoje visi esam tokie pat vargšai. O svarbiausia – kiekvienam mūsų reikia prisiminti, kad mes turime nepakartojamas ir nemirtingas, unikalias sielas. Aš nesakau, kad kiekvienas mūsų, išaugintas kaip ateistas ir indiferentas, cinikas, pragmatikas ar nihilistas, nuo rytdienos turi imti tikėti į Dievą. Tačiau viena iš didžiųjų priežasčių, kodėl šiandien lietuviai tokie baikštūs, skeptiški, pasimetę, apatiški, yra ta, kad mes visi išaugom šėtono paunksmėje. Tiktai aukštesne, nebijokime pasakyti – kosmine žmogaus pašauktim tikint, yra sukrovusios žiedus ir išsiskleidusios visos pasaulio kultūros, tautos ir civilizacijos. Aukštesne, dvasine, žmogaus prigimtimi tikint, sukurti nemirtingi meno kūriniai, pastatytos bažnyčios, rūmai, dvarai, tėvų pirkios. Nebijota numirti vardan savo tautos. Aukoti ir pasiaukoti.
Mums, kaip ir daugeliui neteisingai orientuotų Vidurio ir Rytų Europos šalių, gresia groteskinis konglomeratas iš socializmo ir kapitalizmo atliekų.
Mes turime ieškoti savo kelio, laikytis savo papročių ir tradicijų, savo kultūrinio palikimo, turime dar sykį sugrįžti į tvirčiausias iš tvirčiausių pilių ir tvirtovių – į lietuviškas galvas, kad išsilaikytume ne kaip trečiarūšė, o unikali tauta tarp tautų, suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių.
Sigitas Geda, p. 312–313.

Filosofo.
„Idėjiškumas ir politiškumas [sovietmečiu] tapo netikrumo zona, į kurią buvo įeinama, kurioje buvo įsikuriama norint tik „prisitaikyti” prie gyvenimo, užsiimti patogesnes „griebimo pozicijas”. Visuomenė pasidalijo į sąžinę pritildžiusius, sąžinę praradusius arba jos niekada ir neturėjusius įvairių rangų valdytojus ir sąžinės dėka prie idėjinio teroro prisitaikyti nesugebėjusius, niekada nieko aukštesnio nesiekusius ir apskritai į žmogiškumo erdvę neišėjusius valdomuosius. Jų prieštaros ir sąšaukos sudarė ir pirmosios (J.Stalino), ir antrosios (L.Brežnevo) kontrrevoliucijų esmę bei realiuosius gyvenimo pavidalus. Jų santykiai sąlygojo ir pirmojo (N.Chruščiovo), ir šiandieninio visuomenės atnaujinimo siekimus ir realiąsias gyvenimo kolizijas.”
Romualdas Ozolas, p. 320.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...