Lietuvoje vis labiau populiarėja visoje Europoje paplitę vadinamieji blusturgiai, tačiau prekių asortimentas juose gerokai skiriasi nuo vakarietiškojo.

Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje kiekvieną vasaros sekmadienį veikiančiame blusturgyje populiariausia prekė – dėvėti moteriški drabužiai ir rankų darbo papuošalai, kurių kas savaitę čia nuperkama po kelis šimtus. Tiesa, drabužių kokybė čia palyginti gera, o kainos nedidelės – nuo poros iki keliasdešimties litų. “Norinčių pardavinėti savo prekes yra tiek daug, kad visi netelpa – užsirašo į eilę ir laukia”, – aiškina blusturgio organizatoriai, kaip priežastį nurodydami itin didelį pirkėjų srautą, nebrangią kabyklų ar stalų nuomą (po 10 Lt) ir smagią blusturgio atmosferą.
Tačiau į tokį blusturgį, kad ir labai gyvą, užklydę užsienio turistai nustemba neradę neatsiejamų užsienio blusturgių atributų – antikvarinių, kolekcinių dirbinių, baldų, knygų.
Panašus asortimentas aptinkamas ir daugelyje kitų po Lietuvą išsibarsčiusių blusturgių, kurių skaičius nuolat auga. Drabužiai ir aksesuarai vyrauja ir Vilniaus “Akropolyje” neseniai savaitgaliais veikti pradėjusiame blusturgyje, ir panašiuose turgeliuose Kaune, Klaipėdoje, Alytuje ar mažesniuose šalies miesteliuose.
Neseniai Varėnos rajone praūžusio kasmetinio Blusų festivalio, kuriame dalyvavo apie 100 pardavėjų ir per 3 tūkst. pirkėjų, organizatorės Rūtos Palšauskaitės nuomone, Lietuvoje toks blusturgių asortimentas vyrauja dėl kelių priežasčių – pirmiausia, nėra susiformavusių blusturgių tradicijų, kokias turi Paryžiaus, Berlyno ar Londono blusų turgūs. Be to, dėl istorinių priežasčių lietuviai nėra sukaupę itin daug vertingų antikvarinių dirbinių ar baldų.