2016 Gegužės 07

Veido archyvas

Lietuviško „vaisiuko“ išteisinimas

veidas.lt

A. Siliūno nuotr.

Vyno dienos. Vyno kultūra Lietuvoje turi tradiciją ir sutelkia vis daugiau skanautojų. Tempo nemažina ir Lietuvos vyno gamintojai.

Lietuvoje kol kas negausu vyndarių, gaminančių ir pardavinėjančių vyną pagal licencijas. Šiuo metu tokių yra tik penki ir dar keletas to siekia. O pačioje Lietuvos vyndarių asociacijoje – apie šimtą narių.

„Lietuviškas vynas dažnai sudomina užsieniečius, kurie mielai jo nusiperka dovanoms ir lauktuvėms“, – sako someljė mokyklos vadovė Agnė Dirgėlienė, gegužės paskutinėmis dienomis vykusios parodos „Vyno dienos“ pagrindinė organizatorė, prisidėjusi prie visų vienuolikos vyno parodų organizavimo.

Kai kalbama apie lietuvių gaminamą vyną, nuolat minimas Gintaro Sino (Sinkaus) uogų ir vaisių vynas. Ypatinga rūšis – obuolių ledo vynas, kuris dar gaminamas tik Kanadoje.

Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų.

„Išgirdau, kad toks vynas gaminamas Kanadoje, bet jo nė nepavyko parsisiųsti paragauti. Manasis daromas gana originaliai. Jei įsigilini į procesus, analizuoji, ką darai, po kelių kartų pavyksta. Man irgi buvo panašiai: keli kartai buvo nesėkmingi, o paskui gavome rezultatą. Vis dėlto nesakyčiau, kad dabartinis skonis yra galutinis, gal dar ir po kokių dešimties metų mano sūnus bandys jį tobulinti“, – patirtimi dalijasi G.Sinas.

Dėl ilgesnio tokio vyno žaliavos paruošimo gamyba užtrunka ilgokai. Skonis priklauso nuo daugybės šalutinių poveikių. „Tuo primena mažą vaiką ar per gražią žmoną“, – juokiasi G.Sinas.

Vyndarys savo aistra užkrėtė ir šeimą, kuri prireikus mielai prisideda prie šio užsiėmimo. Jis vyno gamybą taip ir vadina – tiesiog pomėgiu. Esą iki verslo, iš kurio būtų galima normaliai gyventi, dar neprieita.

G.Sinas, stovintis lietuviško vyno gamybos avangarde, turi ir „tikrą“ darbą – gamina statybų pramonei reikalingas medžiagas. Tačiau jo vynų pardavimas vis didėja, ieškoma būdų, kaip padidinti rinką. Vienas naujesnių vyninės pasiekimų – didėjantis pardavimas neapmuitintų prekių parduotuvėse oro uostuose, taip pat vis labiau prisijaukinamos vyno parduotuvės.

Vyno iš uogų ir vaisių gamintojams Lietuvoje nėra lengva, tenka kovoti su skeptišku požiūriu ar net neslepiamu požiūriu iš aukšto – esą koks gi vynas ne iš vynuogių.„Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų“, – greitos sėkmės nesitiki G.Sinas.

Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą.

Skeptišką tautiečių požiūrį į lietuvišką vyną pastebi ir daugybę metų šalies vyndarių veiklą sekantis Lietuvos someljė asociacijos (LSA) vadovas Arūnas Starkus. Jo nuomone, rinka lietuviškam vynui dar nėra pribrendusi – dažnas vyną mėgstantis lietuvis apie tokį apskritai nė nežino. Galima laukti, kad pasiūla netrukus gerokai išaugs, bet paklausa dar nebus suformuota. Pats ekspertas lietuviško vyno gamybą vertina palankiai, tačiau neketina jam daryti jokių nuolaidų vien dėl kilmės.

A.Starkus pasakoja, kad anksčiau žmonės vyną gamindavosi namie, per daug nesukdami galvos dėl kokybės, dažnai patys neragavę normalaus vyno. „Kaip darė pienių vyną nusižiūrėję jo receptą knygoje, taip ir darė. Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą“, – dėsto vyno specialistas.

Padėtis ėmė keistis, kai bene prieš devynerius metus mūsų vyndariai ėmė burtis į bendruomenę ir galiausiai buvo įkurta Lietuvos vyndarių asociacija. Tai paskatino greitą akiračio plėtimąsi. Greitai pamatyta, kad, pavyzdžiui, populiarųjį pienių vyną vieni pagamina tragiško skonio, kitiems pavyksta geriau, ir pradėta sparčiai mokytis. Šiais metais vyno čempionatui iš Lietuvos pateikti 44 vynai, ir gal tik kokie penki buvo su „ydomis“. Tai yra tam tikras kokybės indikatorius, nes anksčiau prasto vyno būdavo daugiau. „Taigi po kurio laiko jau ėmė atrodyti, kad juos ne visus reikia išpilti“, – sako A.Starkus.

Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti.

Mūsų vyndariams netrūksta iššūkių ir nepalankių aplinkybių. Nepakeisime to, kad Lietuva yra vėsaus klimato šalis ir dėl to visose uogose, vaisiuose esama labai daug rūgšties. Tai didelė problema. Rūgštis niekur nedingsta, jos nepavyksta ištraukti, vadinasi, gauname tarsi rūgščias sultis, kuriose yra šiek tiek cukraus. Kai jos susifermentuoja, rūgštis ima dominuoti. Deja, daugelis mūsų vyndarių nesugeba to suvaldyti.

„Balanso radimas ir skonio aiškumas šiuo metu yra svarbiausia. Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti“, – pabrėžia LSA vadovas.

Aišku, kartais vyndarių išradingumas būna keistokas, tarkime, jie imasi daryti vyną iš įvairių daržovių, nors jose beveik nėra cukraus. Tai reiškia, kad turėdamas tokią žaliavą cukraus turėsi pats pridėti ir galiausiai gausi kažkokį neaiškų produktą.

Panašiai yra ir su pienių vynu – dažniausiai pagal receptą į jį dedama ir apelsinų, ir razinų, todėl rezultatas taip pat būna keistokas. „Pienės praktiškai neturi skonio, neturi rūgšties – visko reikia įdėti“, – aiškina A.Starkus.

Apskritai, jei kalbame apie vyno rinką ir vyno kultūros plėtotę, vynas užsiima vis stipresnes pozicijas. Žinoma, Lietuvoje vynas pagal suvartojimą nusileidžia alui ir stipriesiems gėrimams, tačiau tai būdinga net stiprioms rinkoms.

„Kai prieš keletą metų JAV buvo paskelbta, kad vynas pagal suvartojimą pralenkė alų, visi labai nustebo, bet mums patiems dar toli iki to“, – pateikia pavyzdį vyno ekspertė, „Vyno klubo“ įkūrėja Rasa Starkuvienė.

Kas Lietuvoje yra ištikimiausi vyno mėgėjai? Pasak A.Dirgėlienės,” Vyno dienų“ tipinis lankytojas yra nuo 28-erių iki maždaug 52-ejų metų amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą, reiklus savo gyvenimo kokybei.

Kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad vartotojas Lietuvoje taip pat tampa brandesnis, naujausios tendencijos, mados mus pasiekia gana greitai ir sulaukia susidomėjimo.

Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis.

„Per šį laiką, kai imtos rengti „Vyno dienos“, įvyko daug pokyčių. Iš pradžių teko žmonėms aiškinti, kad tai nėra paprastas alkoholio išgėrimas, kad koncentruojamasi į gilesnį vyno kultūros pažinimą, – prisimena A.Dirgėlienė ir prideda, kad besidominčiųjų vynu nuolatos gausėja. – Statistiškai kiekvienoje vyno parodoje lankytojų padaugėja maždaug ketvirtadaliu, pernai jų buvo apie 3,5 tūkst.“

„Lietuvoje, pavyzdžiui, apie Prancūziją dažnai manoma, kad ten visi – gurmanai. Tai nėra tiesa. Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis“, – savęs nenuvertinti pataria R.Starkuvienė.

Be to, ji pabrėžia, kad lietuviai yra smalsūs ir pakankamai išsilavinę vyno vartotojai.„Šioje parodoje dalyvaujantys užsienio vyndariai prieš važiuodami į Lietuvą nežino, ko tikėtis. Galbūt mano, kad esame panašūs į slavus ir tiesiog prisigersime (tiesą sakant, mus pačioje pradžioje tai taip pat baugino). Vis dėlto mūsų žmonės fantastiški ir stebina visus vyndarius, kad labai daug klausinėja, viskuo domisi – panašiai kaip profesionaliose vyno parodose, skirtose tik vyno profesionalams. Paskui kartais net ir nuvažiuoja pas tuos vyndarius“, – sako vyno žinovė.

Būtent tokios vyno parodos, atsidariusios someljė mokyklos, leidžiami leidiniai apie vyną ir maisto kultūrą prisidėjo prie spartesnio lietuvių išprusimo, kai vynui apibūdinti atsirado daugiau sąvokų nei „baltas“ ir „raudonas“, „saldus“ ir „rūgštus“.

Didelį postūmį šiai kultūrai plėtotis suteikė per pastaruosius dvejus trejus metus įsikūrę daug naujų restoranų, skiriančių kur kas didesnį dėmesį vynui ir nebijančių eksperimentuoti – į valgiaraštį įtraukti ir klientams neįprastų lietuvių vyndarių gėrimų. R.Starkuvienės teigimu, vyno importo į Lietuvą pasiūla irgi įdomesnė, įvairesnė nei į kitas Baltijos šalis.

Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

Prieš dešimtmetį žmonės buvo pamėgę vyną iš kokios nors vienos šalies, o dabar norima kuo labiau eksperimentuoti ir sąmoningai ieškoma nežinomų skonių bei kvapų. Aišku, tradiciškai Lietuvos rinkoje karaliauja vynas iš Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos, taip pat išpopuliarėjo Čilės ir Argentinos vynas.

Vienintelio Lietuvoje vyno keliones ir kruizus rengiančio kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ direktorė Aja Rutkauskaitė patvirtina, kad lietuvių noras kuo daugiau sužinoti apie vyną – ne išgalvotas dalykas. Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

„Tai nėra masinis produktas, jis vis dėlto skirtas didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Matome, jog kiekvienais metais tokių kelionių populiarumas didėja, nors anksčiau žmonės apskritai nesuprato, kad galima tokias rengti, na, o šį sezoną turime parengę net šešiolika vyno kelių“, – pasakoja A.Rutkauskaitė.

Vaiva Sapetkaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. birželio mėnesį

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...