2015 Gruodžio 12

Pavakario skaitiniai

Lietuvio pokalbis su lenku

veidas.lt

Tie skeletai spintose nelabai domino. Domino dabartis“, – rašytojas Herkus Kunčius lyg trupinius nuo stalo nužėrė temas, kurios netapo pagrindinėmis jo ir Piotro Kępinskio knygoje „Lietuvio ir Lenko pokalbis“, – tai didelės žaizdos, kurias abi tautos yra padariusios viena kitai. Lenkų kalba išleista H.Kunčiaus ir P.Kępinskio knyga dabar verčiama į lietuvių kalbą.

Arūnas BRAZAUSKAS

H.Kunčius knygoje nušviečia jos atsiradimą: „Pradėjome rašyti 2013 metų rudenį Vilniuje. O atsitiko taip, kad prieš ketvertą metų – bendro bičiulio dėka – susipažinome „Florentino“ restorane Uni­versiteto gatvėje. Tą kartą trise ilgai šnekėjomės, o pasibaigus restorano darbo laikui skirtis vis dar nesinorėjo. Tad patraukėme į Literatų gatvę, kurioje tuomet gyveno Piotras. Nuo to laiko pradėjome susitikinėti, dažniausiai vyninėje „Savas kampas“.

Neretai šie pašnekesiai taip įaudrindavo mūsų abiejų protus, jog nieko kito nelikdavo, kaip ir vėl kuo greičiau susitikti, kad galėtume tęsti ir netausojant laiko plėtoti mums rūpimas temas. Šios buvo pačios įvairiausios – nuo kibernetikos, literatūros, politikos ir meno iki vienadienių naujienų, perskaitytų ar išgirstų vakar žiniasklaidoje. Kalbėjomės tarpusavyje lenkiškai. Kažkurią dieną, kada mūsų pažintis jau buvo pakankamai gili ir kada nebebijojome, kad skirtingi požiūriai pakenks mūsų bičiulystei, staiga abu susivokėme, kad subrendome išsamesniam pokalbiui, kurį vėliau pavadinome „Lietuvio ir Lenko pokalbiu“.

Kalbėjo, ką išmanė

Lietuvis pristato knygos bendraautorį lenką: „Piotras kurį laiką gyveno Vilniuje. Jis žurnalistas, poetas ir literatūros kritikas. Dirbo „Newsweek Polska“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mudu bendraamžiai – jis gimęs 1964, aš 1965 metais.“

„Mes stengėmės atsiriboti nuo tokių istorinių dalykų, kuriuose mes nedalyvavome ir ne mes sprendėme tuos dalykus, – „Veidui“ pasakojo H.Kunčius. – Daugiau kalbėjomės apie savo kartą, apie praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmetį, apie tai, kas vyko Lenkijoje, kas vyko Lietuvoje. Kaip mes sugebėjome tuo metu bendrauti.“

Rašytojo nuomone, lenkai apie to meto Lietuvą nelabai ką žino. „Lenkijos televizija, kuri buvo matoma Kaune, prisimenama kaip banalybė, nors ji darė didžiulę įtaką ją žiūrėjusiems lietuviams, – taip jis įvertino kanalą, kuriuo į dalį Lietuvos plūdo žinios apie Lenkiją ir pasaulį. – Lietuvišką įtaką to meto Lenkijai, žinoma, sunku užčiuopti“, – sakė H.Kunčius, prisimindamas, kad Lenkijoje leistos Vakarų autorių knygos, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto romanai, Lietuvoje džiugindavo pavargusius nuo Sovietų Sąjungoje leidžiamų vertimų.

Rašytojas vardija dalykus, kuriuos aptarė su savo kartos lenku: mėgstamą muziką, skaitytas knygas, papročius, kurių tekdavo laikytis vienoje ir kitoje šalyje. „Lietuvio ir Lenko pokalbyje“ H.Kunčius rašo: „Negaliu nepaminėti, kad knygos Vilniuje ėmėmės taikos metu, o pabaigėme kaip tik tą dieną, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktas net didžiausiam skeptikui nebekėlė abejonių. Galbūt todėl, kaimynystėje žūstant žmonėms ir vis giliau įsismelkiant artėjančios katastrofos jausmui, kai kurias lietuvių ir lenkų santykius liečiančias problemas ėmiau vadinti dekoratyvinėmis.“

„Nejautėme nei noro, nei polinkio diskutuoti, pavyzdžiui, dėl Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos kovų Lietuvoje. Nesinorėjo aitrinti tų žaizdų, stengėmės labiau žiūrėti į dabartį, – „Veidui“ sakė H.Kunčius. – Man, kaip rašytojui, svarbu tai, kas vyksta čia, o ne, tarkime, Vokietijoje. Man įdomūs tekstai tų žmonių, kurie yra iš mūsų regiono – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Daugelis mudviejų su Piotru pasvarstymų – iš tos bendros erdvės.“

„W“ iš kalbos neišmesi

Vis dėlto H.Kunčius pripažįsta, kad kalbant „natūraliai išlįsdavo lenkų reikalai Lietuvoje“, nors jis to vengdavęs: „Mano nuostata – reikia bendrauti. Tarkime, Poznanė – Kaunas, Varšuva – Vilnius, tačiau nereikia tapti Šalčininkų ar Seinų įkaitais. Žmonės lygūs prieš Dievą, tačiau ne visuomet galima surasti bendrą kalbą. Piotrui atrodydavo vienaip, man atrodydavo kitaip. Kildavo ir nesutarimų, tačiau jie buvo neesminiai. Kartais būdavo geriau nesikišti.“

H.Kunčius sako, kad Lenkijoje yra didelė grupė žmonių kuriems rūpi ir lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymas, ir lenkų kalbos dėstymas Lietuvos mokyklose, taigi raidės „w“ visiškai išvengti negalima. „Kai kurių temų kartais geriau neliesti, nes, žiūrėk, užsirausi ant kokio nors, kuris, atrodo, ir dvi rankas turi, ir dvi kojas, o jo viduje – viduramžiai“, – taip rašytojas apibūdina „pamatinių vertybių“ sergėtojus.

„Lenkija yra didžiulė, – primena H.Kunčius, – kultūrinės įtakos ten labai įvairios, kultūriniai laukai labai skirtingi. Krokuva vienokia, Ukrainos pasienis kitoks. Apie Varšuvą mano draugė profesorė Anna Nasiłowska sakė, kad tai vienintelis miestas, kuriame galima gyventi. Visur kitur esama vietinių kultūrinių ypatybių, kurios kartais varžo. Varšuva – atviras miestas. Pavyzdžiui, Krokuva turi savų tradicijų. Pažįstu ten žmonių, kurių protėviai gyvena Krokuvoje nuo XVI a. Kokiam nors atvykėliui sunku integruotis į tokią bendriją – jo klausia, ko jis čia atvažiavo.“

H.Kunčius juokauja: kartais atrodo, kad lenkų dėmesys nostalgiškai susitelkęs į Vilnių: besisvečiuojantys literatai nelabai noriai važiuoja į Kauną, Šiaulius, kitus Lietuvos miestus, nors Lietuva plati, kad ir nedidelė, – šalyje ne vien Vilnija.

Adamas Michnikas H.Kunčiaus ir P.Kę­pinskio knygos įvade rašo: „Lietuvių pusėje – panašu – dominuoja giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas ir įtarumas; lenkų pusėje – neišmanymas. Tas neišmanymas daro mus, lenkus, neatsparius manipuliacijoms ir prietarams; lietuviškas įtarumas veda prie stereotipų gilinimo. Todėl lietuvio ir lenko dialogas padeda pažinti pašnekovą, padeda taip pat suprasti ginčo priežastį tiems, kurie įsiklauso į dialogą.“

Lietuvių įtarumą gali pakurstyti tai, kad knygos autoriai knygos lenkiškame pavadinime surašyti nepaisant kaip akies vyzdys saugomos lietuviškos abėcėlės tvarkos: H.Kunčius paminėtas pirma P.Kępinskio. Lenkiškai Lietuvis (Litwin) pagal abėcėlės tvarką eina pirma Lenko (Polak), bet negi verčiant į lietuvių kalbą reikės paisyti lietuviškos abėcėlės – rašyti Lenką pirma Lietuvio, pastarąjį tautvardį užrašant mažąja raide, kaip reikalauja lietuviška vardų rašymo tvarką, prilygstanti šventraščiui. Ar tik neteks lietuviams šiek tiek sulenkėti, įgauti A.Michniko minimos lenkiškos savybės – neišmanymo. Tada netvarkingai parašytas pavadinimas „Lietuvio ir Lenko pokalbis“ atrodys simetriškas ir grakštus.

Herkus Kunčius

Ištrūkti, nors ir trumpam, į Vakarus didelių vilčių nepuoselėjome. Galimybės ten patekti, kaip supranti, gyvenant už geležinės uždangos buvo minimalios. Devintojo dešimtmečio viduryje, kada sugrįžau iš sovietų kariuomenės, tęsiau mokslus Dailės institute. Vasaromis – tai buvo neįtikėtinas stebuklas – mėnesiui vykdavome į VDR atlikti praktikos, o kolegos iš Leipcigo universiteto atvažiuodavo pas mus.

Kas kartą, atsidūręs Rytų Berlyne, eidavau it piligrimas prie Brandenburgo vartų, kur nostalgiškai žiūrėdavau, kaip už sienos – Vakarų pusėje – nerūpestingai sukasi Velnio ratas… Ir vis dėlto, prasidėjus „perestroikai“, 1989 metų vasarą su draugu ryžausi avantiūrai. Susiveikę iškvietimą ir gavę užsienio pasus, patraukėme į Vengriją, iš kurios ketinome patekti į Austriją. Apsirūpinę keliais vandens siurbliais, kuriuos vos išlipę iš traukinio pardavėme Budapešte mūsų laukusiam biznieriui, patraukėme į Šoproną, ten turėjome nelegaliai pereiti Vengrijos ir Austrijos sieną.

Tačiau Šoprone, pamatę tūkstantinę rytų vokiečių minią, pasiryžusią kaip ir mes emigruoti, ėmėme dvejoti. Atsidūrus tarp nepatraukliai diktų merginų, apšepusių jaunuolių su monumentaliomis kuprinėmis ant pečių, noras pasilikti svetimoje šalyje išblėso, o mintis drauge su jais kelis mėnesius – o galbūt ir metus – gyventi perbėgėlių stovykloje nebeatrodė tokia patraukli, kada atsisveikinę su tėvais lipome į traukinį Leningradas–Budapeštas. Tad pasitarę sugrįžome į Budapeštą. Ten už parduotus siurblius išsinuomojome prašmatnų butą ir trejetą mėnesių lėbavome. n

Piotras Kępinskis

Lenkų muitininkai taip pat buvo profesionalai. Išimčių, žinoma, būdavo. Devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą skridau į Vakarus – į Romą. Keliems mėnesiams. Mano tėvas ten mane siuntė. Jo bičiulis buvo Lenkų namų via Cassia direktorius. Iš Poznanės į Varšuvą nuvažiavau kažkokiu lėtu traukiniu (keturias valandas?), paskui Okęcių oro uostas, ten kontrolė, mano bagaže – vien keisti dalykai. Kai kuriuos buvau paslėpęs kosmetinėje. Ponios kontrolierės viską surado. Ir kai tą pamačiau, pamaniau – galas, nenuvešiu šito ir bus siaubingai gėda. Tokia scena: ponios apžiūrinėja knygas ir nieko nesako, galvoju – OK. Laukiu, ką suras toliau. Ir jos randa, kas buvo: čia sidabrinis medalis su Jonu Pauliumi II, ten vertinga moneta, albumas, knyga… Viskas dovanoms. Žiūriu. O jos viena kitai tai rodo ir kalba, kad gražiai padaryta. Klausia, iš kur tai turiu. Atsakau, kad tėvai įdavė. Kur tai galima nusipirkti? Neprasilenkdamas su tiesa atsakau, kad neturiu supratimo. Nes juk šito negalima buvo nusipirkti. Nusivylusios. Slepia viską ten, kur buvo. Ir viena iš jų sako: grįšite? Ir tai buvo viskas. O kita kažkaip liūdnai manęs klausia, ar ilgam skrendu į Romą. Atsakau, kad keliems mėnesiams. Turbūt trims.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...