2011 Rugpjūčio 25

Audrius Bačiulis

Lietuva negali leistis įveliama į rinkimų Lenkijoje kampaniją

veidas.lt

Reikia tikėtis, kad Lietuvos politikai ir diplomatai pasimokė iš žodžių karo su Rusija, vykusio 2004–2008 m., tad nesileis įtraukiami į analogišką apsižodžiavimą su Varšuva, į kurį stengiasi mus įvelti Lenkijos politikos “enfant terrible” Radoslawas Sikorskis.

Mat pastarųjų savaičių Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio veiksmai tiksliai atkartoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos taktiką vykstant žodžių karui su Lietuva. Tuomet Maskvos diplomatai savo ministerijos interneto svetainėje skelbdavo įvairius Lietuvos ir SSRS santykių istoriją iškraipančius rašinius, sukurtus formaliai su diplomatine žinyba nesusijusių autorių, taip siekdami išprovokuoti emocingą oficialų Vilniaus atsaką. Jį gavę, rusai nedelsdami išplatindavo kartu su savais tendencingais komentarais.
Tokiomis priemonėmis Maskva siekė dviejų tikslų: parodyti Rusijos piliečiams, kad lietuviai yra “pribaltai fašistai”, kuriuos reikia dusinti; parodyti Europos Sąjungos šalims, kad Lietuva trukdo jų “konstruktyviam bendradarbiavimui” su Maskva, tad lietuvius reikia apeiti.
Nacionalinės atminties instituto bendradarbio Piotro Niwinskio parengtas bukletas apie žudynes Paneriuose, atsiradęs, kaip ypač pabrėžiama, R.Sikorskio asmenine iniciatyva, prieš mėnesį pristatytas Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje bei paskelbtas jos interneto svetainėje, akivaizdžiai turi tik vieną tikslą – sukelti kaip galima audringesnę Lietuvos reakciją. Moksliniu darbu šio keliolikos puslapių leidinio (iki 48 p. apimties jis išaugo tik dėl trikalbio teksto ir iliustracijų) tikrai nepavadinsi. Juolab ką dar nauja galima pasakyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją Paneriuose po 2008-aisiais to paties Nacionalinės atminties instituto išleistos kapitalinės 480 p. Monikos Tomkiewicz monografijos?
Skaitydamas bukletą negali atsikratyti minties, kad jis labiau skirtas ne Panerių tragedijai atminti, bet trumpam Lietuvos ir Lenkijos tarpukario santykių aprašymui, šen bei ten prikaišiojant įvairių Lietuvą įžeidinėjančių frazių, kurios galėtų tapti tais kabliukais, ant kurių užkibtų Vilniaus politikai bei diplomatai.
Tiesa, planas, regis, neišdegė – beveik mėnesį po bukleto pristatymo Varšuvoje apie tai Vilniuje niekas negirdėjo, o kai žinia vis dėlto pasiekė Lietuvos žiniasklaidą, buvo ilgojo Žolinės savaitgalio išvakarės ir ne tai visiems rūpėjo. Neradę, kas iš oficialių asmenų iškeiktų R.Sikorskį ir Lenkiją, lenkų žurnalistai tenkinosi “Delfi” komentatorių “perlų” atpasakojimais. Tai nesutrukdė Lenkijos spaudai pasidabinti antraštėmis: “Lietuva pasipiktinusi lenkiška brošiūra”, “Sikorskis vėl puolamas – dar vienas diplomatinis skandalas”, “Nacionalinės atminties instituto publikacija supykdė Vilnių. URM: Lietuva prasimano abejones”.
Ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos, kuri Lenkijos ir Lietuvos prezidentų bei premjerų pastangomis pastaruoju metu praktiškai išnyko? Pirmasis atsakymas prašosi savaime – spalį Lenkijoje vyks Seimo rinkimai ir R.Sikorskis mėgins pateikti save kaip nuoseklų “skriaudžiamų tautiečių užsienyje” interesų gynėją. Juoba jo atstovaujama partija daugiausiai balsų surenka tose Lenkijos vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro persikėlėliai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Apie tai, kad artėjant rinkimams Lietuva prisikentės nuo R.Sikorskio, mūsų diplomatai įspėjo politikus dar ankstyvą pavasarį.
Tačiau įmanomas ir kitoks, daug nemalonesnis atsakymas – gali būti, kad R.Sikorskis žaidžia ne savo žaidimą. Nors Varšuvoje apie tai nepriimta garsiai šnekėti, visi žino, kad dėl stebėtinų savo biografijos vingių R.Sikorskis 1992–1995 m. buvo stebimas kariuomenės kontržvalgybos, o tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis laikė jį Rusijos agentu. R.Sikorskio užsienio politika, turėjusi paversti Lenkiją viena lygiaverčių Europos politinių žaidėjų, privedė prie to, kad Varšuva, dar neseniai buvusi neginčytina visos Vidurio Europos lyderė, šiandien yra praktiškai viena tarp Berlyno ir Maskvos, kaip 1939-aisiais.
Darydami tokią nemalonią prielaidą neturėtume stebėtis, kad, NATO svarstant Baltijos šalių gynybos planus, jiems labiausiai priešinosi Varšuva (kartu vertėtų prisiminti, jog šiuo požiūriu visiškai sutampa Varšuvos ir Lietuvos kraštutinių tautininkų požiūris: negalima, kad Lietuvą karo atveju gintų Lenkijos kariai). Taip pat nereikėtų stebėtis, kad bandymo rusiška maniera pateikti Lietuvą kaip Lenkijos priešę R.Sikorskis ėmėsi būtent tuomet, kai derybos dėl Visagino atominės elektrinės statybos eina į pabaigą ir vienintelis dalykas, kuris galėtų užkirsti tam kelią, būtų neigiama Varšuvos pozicija.
Lygiai nereikėtų stebėtis, kad kuriant “priešų puolamo” R.Sikorskio įvaizdį į pagalbą atskubėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, prieš keletą savaičių staiga užsipuolęs Lenkijos užsienio reikalų ministrą dėl prieš du dešimtmečius parašytos knygos apie karą Afganistane.
Dieve duok, kad šios prielaidos būtų klaidingos, tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai nereikėtų netgi netiesiogiai veltis į Lenkijos rinkimų kampaniją.

Įdomu, ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. audriau audriau rašo:

    tai kodėl nepasidomėjai, kokiu tiražu ta brošiūra išleista? tas skaičius daug ką pasako.

  2. Comment Comment rašo:

    O koks tas tiražas?

  3. nera krizes nera krizes rašo:

    ar zynot ???kad sikorskis peleckio brolis .jie abu kontuziti


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...