2011 Vasario 16

Lietuva ir Lenkija

Lietuva dar prisikentės nuo R.Sikorskio

veidas.lt

"Veido" archyvas

Teigiama, kad du jauni, užsispyrę, savo teisumu įsitikinę užsienio reikalų ministrai A.Ažubalis ir R.Sikorskis tiesiog nekenčia vienas kito

Lietuvos politikai ir diplomatai prognozuoja, kad antroje šių metų pusėje santykiai su Lenkija gerokai paaštrės, nes liepą Varšuva perima pirmininkavimą Europos Sąjungoje, o rudenį pas mūsų kaimynus – parlamento rinkimai.

Neabejojama, kad pirmininkavimą ES įtakingasis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis išnaudos iki galo tiek savo paties, tiek savo partijos reklamai, o “skriaudžiamos” Lietuvos lenkų mažumos korta bus lošiama Seimo rinkimuose. Be politinės naudos, tai R.Sikorskiui gali teikti ir asmeninę satisfakciją, mat Lietuvos šis skandalingas ir charizmatiškas Lenkijos politikas nekenčia asmeniškai, ir to neslepia.

Ambasadorę laiko už durų

“Kol kas po prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Varšuvoje santykiai tarp mūsų šalių gerokai atlėgo, o ir R.Sikorskis kažkoks pritilęs, – pasakojo “Veidui” šaltiniai Užsienio reikalų ministerijoje, gerai išmanantys Lietuvos ir Lenkijos santykius. – Bet ši tyla – ne prieš gera. Jaučiame, kad rudeniop, kai Lenkijoje įsisiūbuos Seimo rinkimų kampanija, bus visko. Nuo R.Sikorskio dar prisikentėsime. Galiausiai, nors R.Sikorskis dabar užsiėmęs Baltarusija ir kariauja su Aleksandru Lukašenka, bet savo nemeilės Lietuvai nepamiršo. Štai mūsų naujoji ambasadorė iki šiol negavo jo audiencijos.”

Pernai Lietuvos ambasadore į Lenkiją paskirta Loreta Zakarevičienė, kaip pridera kiekvienam naujai į šalį atvykusiam diplomatui, pagal protokolą turi prisistatyti valstybės vadovybei – prezidentui, parlamento vadovams, svarbiausiems ministrams. Gan rutininė procedūra šį kartą Lietuvos atstovui Varšuvoje tęsiasi neįprastai ilgai. Prezidentas Bronislawas Komorowskis beveik tris mėnesius delsė priimti L.Zakarevičienę ir, kaip “Veidui” pasakojo Lenkijos žurnalistai, tai padarė tik sužinojęs, kad Lietuva delsimą vertina kaip Lenkijos demaršą.

“Gerai žinau, kas tuo metu vyko prezidentūroje, tad galiu jums garantuoti, kad tai nebuvo sąmoningas delsimas, – sakė “Veidui” žinoma politikos apžvalgininkė. – Kai tik perdaviau ten žinią, kad ponia Loreta delsimą laiko sąmoningu, prezidentas ją priėmė kone kitą dieną. Na, o štai Radekas (taip Lenkijoje vadinamas R.Sikorskis), neabejoju, sąmoningai laiko ją už durų.”

Kitaip nei pasityčiojimu iš Lietuvos ambasadoriaus (taigi ir iš jį delegavusios valstybės), negalima pavadinti R.Sikorskio kanceliarijos pasiūlymo L.Zakarevičienei atvykti į susitikimą su ministru vasario 17-ąją – dieną, kai ši pagal protokolą lydės į Vasario 16-osios iškilmes Vilniuje atvyksiantį Lenkijos prezidentą B.Komorowskį. Šį akibrokštą R.Sikorskio kanceliarija paaiškino tuo, kad esą ministras pamiršęs, jog tądien Lietuvos ambasadorė turės į Vilnių lydėti Lenkijos prezidentą. Na, suprantama, didelės valstybės užsienio reikalų ministras – užsiėmęs žmogus, bet sunku patikėti, kad jis nežino, kur ir kada su vizitu vyksta jo valstybės vadovas. Ypač kai vizitas į kaimyninę valstybę, kuriai R.Sikorskis neabejingas.

“Na, tik jūs Lietuvoje nepamanykite, kad R.Sikorskis nemėgsta vien tik jūsų šalies ir jūsų diplomatų, – sakė “Veidui” šaltiniai, artimi Varšuvos diplomatiniams sluoksniams. – Štai kai kurių Balkanų valstybių ambasadorių jis jau antrus metus neranda laiko priimti – vis užsiėmęs ir užsiėmęs. Apskritai daug lengviau būtų išvardyti, ką Radekas mėgsta, nei ko jis nemėgsta. Nes mėgsta jis tik save patį ir savo karjerą. Na, dar pinigus ir privilegijas. O visa kita jis arba niekina, arba nekenčia, arba tiesiog nepastebi. Ir būkite geri: kai rašysite, neminėkite pavardžių – mums su juo dar nemažai bendrauti teks.”

R.Sikorskis – kerštingas

Žodžius “tik neminėkite mano pavardės” išgirdome iš visų be išimties žmonių tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje, kuriuos teko kalbinti bandant išsiaiškinti priežastis, kodėl R.Sikorskis akivaizdžiai asmeniškai nekenčia Lietuvos.

“Jis kerštingas, ir jei jau užsisės ant ko nors, tai keršys iki galo, nežiūrėdamas, ar tai dera asmeniui, užimančiam postą, kuriame visi asmeniškumai turėtų būti aukojami valstybės labui”, – nenorą atskleisti savo pavardės paaiškino vienas iš kalbintų politikų.

Kaip pavyzdį jis nurodė, kad prieš porą metų, viešėdamas Afganistane, R.Sikorskis viešai nusikaltėliu išvadino vieną iš įtakingų lyderių – Gulbuddiną Hekmatjarą. Esą tai jo žmonės kadaise, kai R.Sikorskis buvo britų laikraščių korespondentas Afganistane, nužudę jo draugą. Iš karto po šio akibrokšto G.Hekmatjaro organizacija “Hezb-i-Islami” pažadėjo surengti išpuolius prieš Afganistane esantį lenkų kontingentą. Taigi toks viešas nesivaldymas, sutikite, daug pasako apie R.Sikorskį, kaip apie žmogų ir politiką.

Keisčiausia, kad lenkai atleidžia R.Sikorskiui visus jo išsišokimus, už kuriuos jie seniai būtų prakeikę bet kurį kitą politiką. R.Sikorskio šykštumas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, chamiški išpuoliai prieš savus ir užsienio politikus jau seniai Varšuvoje tapę neatsiejama saloninių pasakojimų dalimi.

Tarkim, pasakojama, kaip 1992-aisiais, dar nė 30-ies neturintis, tik iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje grįžęs R.Sikorskis paskiriamas gynybos viceministru ir iš karto pareikalauja, kad ministerijos reprezentaciniai rūmai Varšuvos priemiestyje taptų jo asmenine rezidencija. Arba kad R.Sikorskis liepdavo ministerijos vairuotojui savaitgaliais jį vežti į asmeninį dvarą Chobeline, o paskui grįžti į Varšuvą traukiniu. Arba kad už 100 tūkst. eurų nupirko baldus į savo poilsio kambarį ministerijoje. Arba kad netgi už kavą moka reprezentacine (t.y. ministerijos) kredito kortele, o dar geriau – papietauja svetima sąskaita, nors yra vienas turtingiausių dabartinės Lenkijos vyriausybės politikų. Arba kad Barackui Obamai tapus prezidentu viešai pajuokavo, esą šis turįs lenkiškų šaknų, mat jo seneliai Afrikoje suvalgė lenkų misionierių.

“Tiesiog R.Sikorskis daro tai, ką daugelis lenkų patys norėtų daryti, bet nedrįsta ar neturi tam galimybės, – aiškino “Veido” pašnekovai. – Už tą drąsą jį ir mylį. R.Sikorskis yra charizmatiškas, aktyvus, netgi agresyvus, visados turintis tikslą ir siekiantis jo, nesiskaitydamas su priemonėmis. Tai žmogus, sukeliantis jausmą, kad padarys, ką yra pažadėjęs. Vaizdžiai tariant, “ant tokio politiko galima statyti”. Ant jo ir stato, ypač jauni politikai, tikintys, kad su R.Sikorskiu toli nueis.”

Kita vertus, seni politikos vilkai jo atvirai nemėgsta. Kai pernai Piliečių platformos partija rinkosi savo kandidatą į prezidentus (tuomet niekas neabejojo, kad šis rudenį nesunkiai taps valstybės vadovu), R.Sikorskis triuškinamu skirtumu – 1,5 proc. prieš 68,5 proc. – pralaimėjo B.Komorowskiui, vėliau iš tikrųjų tapusiam Lenkijos prezidentu.

Galimas dalykas, šis vieno populiariausių Lenkijos politikų pralaimėjimas pilkam partijos kolegai gali paaiškinti, kodėl dabar R.Sikorskis “pamiršta”, į kurias valstybes su vizitu važiuoja B.Komorowskis.

Tarp ministrų skraido žiežirbos

Bet kuo jam užkliuvo Lietuva? Pirmą kartą apie neadekvatų R.Sikorskio požiūrį į Lietuvą sužinojome 2008-ųjų vasarą, kai ministras sulygino lenkų mažumos padėtį Lietuvoje su lenkų mažumos padėtimi Baltarusijoje. Tai tuo metu, kai Aleksandras Lukašenka atvirai persekiojo, baudė ir į areštinę sodino Baltarusijos nepripažįstamos “provaršuvietiškos” Lenkų sąjungos aktyvistus. O Lietuvos lenkų sąjungos vadovai posėdžiavo Seime, Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto savivaldybėse!

“Nemanau, kad tuomet tai buvo sąmoningas R.Sikorskio veiksmas siekiant pakenkti Lietuvai, – sakė “Veidui” Varšuvos politikos apžvalgininkė. – Veikiau jis, tuomet aršiai konkuravęs su a.a. prezidentu Lechu Kaczynskiu, kurio tiesiog nekentė, norėjo irgi pasirodyti ginantis lenkų mažumas Rytuose – tai buvo prezidento “arkliukas”. Tikrai asmeniškai įžeistas Lietuvos jis pasijuto 2009-ųjų pavasarį, kai Vilnius į NATO generalinio sekretoriaus postą parėmė Anderso Fogho Rasmusseno, o ne R.Sikorskio kandidatūrą.”

Tenka pripažinti, tuomet, renkant NATO generalinį sekretorių, Lietuvos politikai pasirodė tikrai negražiai. 2009-ųjų sausį NATO nustebino viešas lietuvių pareiškimas, kad jeigu R.Sikorskis kandidatuos į NATO vadovo postą, jis gali tikėtis visiškos Lietuvos paramos. Tai laikraščiui “Gazeta Wyborcza” pareiškė ne bet kas, o Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Emanuelis Zingeris. Jam paantrino ir komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis, pareikšdamas, kad “Lietuvos strateginės partnerės Lenkijos atstovo išrinkimas NATO generaliniu sekretoriumi būtų teigiamas dalykas. Lenkai turi gerą istorinę atmintį ir puikiai suvokia savo vietą ir reikšmę regione”.

Ši iš Vilniaus atskriejusi žinia sukėlė nemenką sumaištį NATO būstinėje Briuselyje, nes tuo metu jau buvo neformaliai apsitarta, kad Aljanso vadovu bus renkamas A.F.Rasmussenas. Lietuva tą žinojo ir neprieštaravo, o neslepiamos R.Sikorskio ambicijos daugeliui kėlė tik šypseną. Ir staiga su savo pareiškimu išsišoka E.Zingeris su A.Ažubaliu. “Kodėl jie tai padarė, patys negalime suprasti, o ministro juk dabar nepaklausi”, – sakė “Veidui” Lietuvos diplomatai. Po poros mėnesių Vilnius oficialiai parėmė A.F.Rasmusseną, o R.Sikorskis šitai įsidėmėjo.

“Antruoju Lietuvos jam kirstu antausiu R.Sikorskis laiko pernai balandį, Vilniuje lankantis a.a. prezidentui L.Kaczynskiui, priimtą Seimo sprendimą atmesti Vyriausybės siūlymą dėl lenkiškų pavardžių rašymo originalo kalba, – aiškino “Veidui” Varšuvos žurnalistai. – Nors L.Kaczynskio jis ir nemėgo, bet čia suveikė principas – “saviškius muša”, ir dar viešai bei nepagarbiai.”

Trečias įvardijamas veiksnys – asmeninė nesantaika ir nesusikalbėjimas tarp ministrų R.Sikorskio ir A.Ažubalio. “Įsivaizduokit, susiremia kaktomis du jauni, ambicingi politikai, abu nepratę nusileisti, abu nacionalistai, abu absoliučiai įsitikinę savo teisumu, abu neabejojantys, kad menkiausia jo nuolaida kitos pusės bus įvertinta kaip gėdinga kapituliacija, – pasakojo “Veidui” A.Ažubalio ir R.Sikorskio susidūrimus matę asmenys. – Tarp jų arba žiežirbos lekia, arba jie net nežiūri vienas į kitą.”

Deja, visi tie asmeniškumai dar gerokai atsirugs valstybių tarpusavio santykiams.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Jonas Jonas rašo:

    Nieko, ne tokius dar veikėjus pergyvenome. Kažkoks tuščiai pasipūtęs dvasios ubagas neamžinai bus esamame poste.

  2. zanavykas zanavykas rašo:

    sis tipas tikras meslas ir lietuvis turi gerai tai atsiminti.As su tokiu net i ta pati tupsa neiciau, o ka jau i zvalgyba.

  3. Anonimas Anonimas rašo:

    Ar tik R.Sikorskio galios šaknys neslypi taip ir dorai neįvykusiame liustracijos procese Lenkijoje?Kas valdo informaciją,velniškai daug gali šiais laikais…

  4. Vyciukas Vyciukas rašo:

    Štai kad nori ir – strateginiai partneriai! Be to, nepasitikiu zingeriais.

  5. nuomonė nuomonė rašo:

    Eastern European Funk!

  6. Arvydas Damijonaitis Arvydas Damijonaitis rašo:

    GINESO rekordas: INFORMACIJA: Lietuvių kilmės “tuteišių” lenkinimas lenkiškose ( lietuvių išlaikomose ) mokyklose – galima registruoti didžiausios kvailystės Gineso rekordu.
    Buvusių okupantų privilegijos stebina pasaulį. Lietuva išlaiko apie 100 lenkiškų mokyklų,kuriose lietuvių kilmės tuteišai mokomi lenkų kalbos,lenkinami..Lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti lenkų bendruomenė. Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos,nes lenkai turi savo valstybę.Lietuvoje yra karaimų ir totorių tautinės mažumos,rusų,lenkų,žydų bendruomenės.To nesuvokia prezidentūra,ministrai.. Lenkiškų,rusiškų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto – okupacijos paveldas..Lietuvių kilmės tuteišių klastingas lenkinimas yra dalies lietuviško genofondo naikinimas,lietuvių savižudybė,o tai prieštarauja Dievo valiai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...