2011 Vasario 17

Ekonomikos konferencija

Lietuva Davoso akimis

veidas.lt

Lietuvos pasaulinėje Davoso ekonomikos konferencijoje šiemet nėra, bet tai nereiškia, kad Davosas mūsų nemato. Mato, ir geriau, nei mes patys įsivaizduojame: išnagrinėja po kaulelį ir sudėlioja į skaičių stulpelius taip, kad galimam investuotojui tereikia paimti ir pasižiūrėti – verta vežti milijonus į Lietuvą ar geriau ieškoti geresnės šalies.

Pirmąją vadybos konferenciją Klausas Schwabas surengė dar 1971 m. Per 40 metų ji išaugo į pasaulio ekonomikos forumą – organizaciją, propaguojančią matavimais paremtą vadybą ne tik įmonėse, bet ir valstybėse, viso pasaulio mastais. Prezidentai džiaugiasi, gavę galimybę pasisakyti Davoso konferencijoje, o ekonomistai žino, kad jų žodis bus išgirstas. Priežastis paprasta – organizatoriams neįdomūs populistai. Svarbūs tiktai faktai ir skaičiai. Visi dalyviai į konferenciją pakliūva tik su organizatorių kvietimais. Tie, kurie neįdomūs ar nereikšmingi, tiesiog nekviečiami.

Vienas kasmetinių Pasaulio ekonomikos forumo dokumentų – tai milžiniškos apimties Pasaulinė konkurencingumo ataskaita, žinynas, kuriame pagal bendrus rodiklius įvertinamos 139 valstybės. Kadangi vertinama daugiau nei 100 rodiklių, o kiekvienas jų – dar ir išvestinis, ataskaita leidžia tiek palyginti įvairias valstybes, tiek būti užtikrintam, kad vertinimai pakankamai išsamūs ir tikslūs.

Pagrindinės vertinimų sritys – tai vadinamieji 12 stulpų, ant kurių stovi visuomenė bei verslas. Pirmi keturi laikomi baziniais reikalavimais, be jų valstybė negali vystytis. Tai valstybinės institucijos, infrastruktūra, makroekonominė aplinka bei sveikatos apsauga su pradiniu lavinimu ir švietimu. Dar šešios vertinimų sritys svarbios visoms išsivysčiusioms šalims. Tai aukštasis mokslas bei darbuotojų mokymai, rinkos plėtra, darbo jėgos efektyvumas, finansų rinkos galimybės, technologinis pasirengimas ir rinkos dydis.

Kiekviena vertinimo sritis susideda iš daugelio rodiklių, o šie paremti dar smulkesniais skaičiais, tad pagal ataskaitą galima nesunkiai pastebėti sritis, kurios leidžia valstybei lengviau konkuruoti, taip pat – ir sritis, kuriose permainos būtiniausios. Nors kiekvienai šaliai ataskaita skiria vos porą puslapių, pateikiami duomenys tokie išsamūs, kad galima būtų parašyti ištisą knygą.

Lietuva – vidutiniokė

Lietuva šiemet gavo 47 vietą – tai daugiau nei pernai turėta 53 vieta, tačiau vis dar mažiau nei ikikrizinė 44-a. Panašią vietą Lietuva užima ir daugumoje iš 12 sričių. Šiek tiek prasčiau atrodo makroekonominės aplinkos (71 vieta), rinkos dydžio (77 vieta), prekybos efektyvumo (73 vieta) ir finansų rinkos (89 vieta) skaičiai. Smarkiai geriau – technologinis pasirengimas (33 vieta) bei aukštasis mokslas (25 vieta).

Čia svarbu turėti omenyje, kad į konkurencingiausiųjų dvidešimtuką nepakliūva nė viena posovietinė valstybė. Mūsų kaimynė Latvija, nesugebėjusi susidoroti su krize, yra 70 vietoje. Eurą įsivedusi Estija pasiekė daugiausiai iš posovietinių šalių – 33 vietą, tuo tarpu ekonominių reformų stebuklu vadinama Gruzija – vos 93-ią. Lenkija – 39 vietoje, o Baltarusija į reitingą apskritai neįtraukta, nes nėra patikimų duomenų: kai kuriais atžvilgiais tai prasčiau nei žemiausia reitingo vieta.

Tačiau įdomiausi konkretūs rodikliai, smarkiau nukrypstantys nuo bendro vertinimo. Jie leidžia nustatyti šalies pranašumus ir trūkumus. Paradoksalu, kad reitingo rodomos Lietuvos problemos mums puikiai žinomos.

Visuomenės pasitikėjimas politikais – 108 vieta. Seimo šokėjai – tai irgi ekonominis veiksnys, puikiai žlugdantis ekonomines reformas.

Valstybės lėšų švaistymas – 117 vieta. Pagal šį vertinimą galime spėti, kad posakyje “valdžioje vien vagys” yra nemažai tiesos.

Valstybinio reguliavimo sudėtingumas – 115 vieta. Daugelyje šalių tokia biurokratija būtų laikoma neįmanomai didele.

Oro transporto infrastruktūros kokybė – 114 vieta. Pavyzdžiui, Latvija užima 42 vietą.

Oro susisiekimo pralaidumas – 105 vieta. Ar žinote, kad iš Vilniaus į Palangą reikia skristi per Rygą?

Valstybės biudžeto balansas – 124 vieta. Zimbabvė, prieš kelerius metus pagarsėjusi hiperinfliaciniais šimto trilijonų dolerių banknotais, pagal šį rodiklį jau spėjo pakilti į 54 vietą – įvertino išlaidavimą kaip savo bėdų priežastį.

Antimonopolinės politikos efektyvumas – 111 vieta. Matyt, ne valstybė kontroliuoja monopolijas, o greičiau jau monopolijos – valstybę.

Mokesčių sudėtingumas ir poveikis – 126 vieta. Tai rekordinis, blogiausias iš visų Lietuvos surinktų balų. Baisiausia pasaulio šalimi pripažintas Čadas mokesčių mokėtojams tik truputį klaikesnis – pagal šį rodiklį jis 129 vietoje.

Reguliavimo įtaka užsienio investicijoms – 124 vieta. Tai atsakymas į klausimą, kodėl premjeras turi asmeniškai važiuoti į užsienio įmones ir jas įkalbinėti investuoti Lietuvoje.

Pirkimų organizavimas – 105 vieta. Tai įdomus rodiklis, žymintis organizuotos prekybos lygį. Toks žemas balas rodo, kad prekyba yra ne ką sudėtingesnė nei Gariūnuose.

Darbuotojų samdymo ir atleidimo praktika – 107 vieta. Darbuotojus įmonėms paprasčiau samdyti nelegaliai, nei vykdyti visus reikalavimus.

Protų nutekėjimas – 110 vieta. Tai reiškia, kad iš Lietuvos emigruoja produktyviausia visuomenės dalis.

Galimybės gauti paskolą – 112 vieta. Sprendžiant iš šio rodiklio, Vyriausybės pastangos remti verslą per bankus buvo naudingos tik bankams.

Rizikos kapitalo pasiekiamumas – 103 vieta. Lietuva nėra šalis, kurioje iš investicijų būtų įmanoma gauti didelį pelną, net ir rizikuojant.

Klasterių ekonomikos plėtra – 105 vieta. Atrodo, kad apie vienos srities įmonių kompleksus Lietuvoje beveik niekas net negirdėjo.

Valstybiniai sudėtingų techninių produktų užsakymai – 104 vieta. Niekam ne paslaptis, kad daugybė biurokratų Lietuvoje net ir šiais laikais nemoka naudotis kompiuteriu.

Paminėjome tik tuos rodiklius, pagal kuriuos mūsų šalis nepakliūva net tarp šimto geriausiųjų, atsilikdama nuo savo galutinio vertinimo daugiau nei pusšimčiu vietų. Tačiau yra ir kitų rodiklių, kuriuos mes galime laikyti savo stiprybe, – jų gerinimu galima nesirūpinti, juos reikėtų tiesiog išnaudoti. Pažiūrėkim, pagal kokius rodiklius esame geriausiųjų dvidešimtuke, tarp geidžiamiausių šalių.

Verslo išlaidos dėl terorizmo – 5 vieta. Tuo išties galime džiaugtis – pas mus nebūna sprogdinimų, esame viena saugiausių valstybių.

Mobiliojo ryšio paplitimas – 10 vieta. Priešingai, nei manytų daugelis, šiuo rodikliu smarkiai pralenkėme net Japoniją, kuri, pasirodo, užima tik 75 vietą.

Aukštąjį išsilavinimą gaunančių žmonių dalis – 11 vieta. Tai labai svarbus rodiklis, rodantis potencialias ekonomikos augimo galimybes ir traukiantis investuotojus.

Muitai – 4 vieta. Lietuva jau yra tarptautinių pervežimų šalis, turinti itin geras reeksporto sąlygas.

Atlyginimų lankstumas – 9 vieta.

Santykis tarp produktyvumo ir atlyginimų – 18 vieta. Tai labai neblogas rezultatas, svarbus verslui.

Moterų įdarbinimas – 14 vieta. Lyčių lygybė – tai ne tik ideologinis šūkis, bet ir porą kartų daugiau darbuotojų.

Tai, ką išvardijome, – tik dalelė tų daugybės duomenų, kurie apie Lietuvą pateikti aptariamame milžiniškame dokumente. Verti dėmesio ir ten esantys apklausų apie didžiąsias bėdas rezultatai. Jie atitinka blogiausių rodiklių duomenis. Taigi didžiausi trūkumai:

Neefektyvi valdžios biurokratija.

Mokestiniai reguliavimai. Iš buhalterių galėtumėte išgirsti, kad net VMI bei “Sodros” išaiškinimai kartais prieštarauja vieni kitiems, o bendras mokestinių reguliavimų kiekis – toks, kad verslininkui pačiam tarp jų susigaudyti neįmanoma.

Finansavimo prieinamumas. Kai kurie ekonomistai tai sieja su valstybės nesikišimu į bankininkystę, kiti pastebi paprastučius finansinius mechanizmus, dėl kurių verslo paramos programa virsta tuščiais žodžiais.

Mokesčių lygis. Lietuvoje valdžios atstovai neretai teigia, esą “mokesčiai mažiausi”, minėdami vien įmonių pelno mokestį, tačiau užmiršdami tokias santrumpas, kaip GPM, SoDra, PVM ir pan.

Korupcija. Šiuo metu tai jau ne pati didžiausia problema, tačiau vis dar gadinanti gyvenimą ir verslui, ir visiems kitiems.

Čia svarbu tai, kad bet koks panašus reitingas nėra tiesinis: žemų vietų skirtumai reiškia daug mažiau nei skirtumai tarp geriausiųjų. Pirmą vietą gavusi Šveicarija – tai tobulos ekonomikos simbolis, kuriam prilygti beveik neįmanoma. Išskirtinai sunku pakliūti ir į pirmąjį dešimtuką. Buitiniu supratimu, visai neblogos šalys galėtų tikėtis 20–60 vietos, o į šimtuką nepatekusios valstybės jau kelia asociacijas su nusikaltėliais, karais, visuotiniu skurdu, korupcija ir chaosu. Atitinkamai skiriasi ir balų vertinimai: peršokti iš šimtosios vietos į 90-ąją nesunku, bet iš dešimtos vietos į devintąją – sudėtingas uždavinys.

“Darom verslą” – Pasaulio banko ataskaita

Populiari “konkuruojanti” ataskaita yra Pasaulio banko rengiama “Doing Business” – joje tiriamos net 183 valstybės.

Prieš porą metų pagal ją savo veiklą vertinti žadėjo Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys. Vis dėlto šis vertinimas – daug paprastesnis, pasitelkiantis dešimt kartų mažiau rodiklių, neatsižvelgiantis į jų tarpusavio sąsajas, tad artimesnis verslininko, o ne konservatyvaus investuotojo ar net paprasto piliečio požiūriui.

“Doing Business” reitinge šalys vertinamos pagal dešimt rodiklių. Tai maždaug dešimtadalis to, ką rodo Konkurencingumo ataskaita. Dar vienas skirtumas tarp šių ataskaitų – ilgalaikiškumas. Kai kuriuos iš Konkurencingumo ataskaitos skaičių žymiau pakeisti įmanoma tik per kelis dešimtmečius, o “Doing Business” reitingą – pakanka dvejų trejų metų. Todėl Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) vertinimai abiejuose reitinguose labai skiriasi.

2011 m. “Doing Business” ataskaitoje teigiama, kad konkurencingiausios pasaulio šalys yra Singapūras, Honkongas ir Naujoji Zelandija, o Lietuva yra 23 vietoje (trimis vietomis geresnis rezultatas nei 2010 m.). Į dvidešimtuką šioje ataskaitoje patenka tik dvi posovietinės šalys – Gruzija, gavusi 12 vietą, ir Estija, gavusi 17-ąją.

“Doing Business” sąlyginumą galime suprasti iš tokio pavyzdžio: reitingas sudaromas pagal visų rodiklių sumą. Šioje ataskaitoje Lietuva pagal galimybes prekiauti nekilnojamuoju turtu (NT) yra 7 vietoje, tačiau pagal statybos galimybes – tik 59-oje. Tačiau juk norint prekiauti NT reikia jį pastatyti. Tad vargu ar tokių dviejų balų suma ar vidurkis rodys tikslią padėtį, ypač kai rodiklių vos dešimt. Skiriasi ir akcentai: “Doing Business” ataskaitoje valstybės tiriamos tik verslo organizavimo požiūriu.

Pasaulinė konkurencingumo ataskaita šimtąją vietą suteikia Libijai, o “Doing Business” reitinge šimtoji vieta priklauso Gajanai – nei vienos, nei kitos nepavadintume laimingam gyvenimui tinkama šalimi. Abiejose minimose ataskaitose paskutinę vietą užima Čadas – valstybė, kuri, kaip ir Šveicarija ar Singapūras, irgi tapo simboliu, tačiau turinčiu priešingą prasmę. Nuotraukos, kuriose mirštantys iš bado vaikai, dažniausiai padaromos būtent ten.

Lietuvos turima 47 vieta Konkurencingumo ataskaitoje nėra labai bloga: 46 vietą užima Portugalija, o 48-ą – Italija. Tai dvi žlungančios PIGS (angl. Portugal, Italy, Greece, Spain) grupės šalys. Beveik šimtas kitų valstybių gyvena daug prasčiau. Tačiau tai nereiškia, kad iš šių reitingų mums nereikia daryti išvadų. Reikia, o labiausiai reikia pradėti reformuoti tas sritis, kurios mus traukia žemyn.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...