Absoliuti dauguma mūsų valstybės gyventojų teigiamai vertina tai, kad jų tautiečiai išvyksta iš Lietuvos, o pusė mano, kad atgal sugrįžta tik nenusisekėliai. Protų nutekėjimas – pasaulinis reiškinys, ir dalis Lietuvos turtingų šeimų prie to prisideda finansiškai.

Aušra Lėka, Rima Janužytė, Gabija Sabaliauskaitė

Lietuvai gresia beveik visuotinė evakuacija – tokia mintis peršasi paanalizavus sociologinių apklausų duomenis, Lietuvos vertinimus tarptautiniuose tyrimuose ir prognozes mūsų valstybei, galų gale ir skirtumą tarp emigracijos ir imigracijos skaičių.

Maža, kad 2040 m. mūsų, ko gero, bus vos du milijonai, didžiąją jų dalį sudarys senjorai, nes juk didžioji dalis emigrantų – jauni žmonės, potencialūs ar esami jaunosios kartos gimdytojai, kuri po tų dvidešimt kelerių metų turėtų būti pagrindinis valstybės ramstis.

Ir dar maža to – išvažiuoja daug išsilavinusių protų, taip reikalingų kiekvienos valstybės klestėjimui. Net mokinukus tą sau galintys leisti tėvai siunčia iš namų į užsienį, kad nuo paauglystės gyvenę ir mokęsi svetur paskui turėtų daugiau galimybių pasirinkti, kur kurti gyvenimą – užsienyje ar tėvynėje. Bet nesunku nuspėti, kur links svetur brendęs ir ten socialinius ryšius jau užmezgęs jaunas žmogus.

Taip, išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos specialistų, trumpiau tariant, protų migracija šiandien – globalaus pasaulio kasdienybė. Kokios paklausios srities guru migruoti tarp Niujorko ir Londono dabar beveik tas pats, kas anksčiau iš Balbieriškio persikelti į Vilnių. Protų mobilumas net naudingas ir asmeniui, ir gimtajai valstybei, nes taip „importuojamos“ žinios, patirtis, ryšiai.

Tačiau pažangiausios pasaulio šalys varžosi dėl protų iš viso pasaulio, o mes, deja, labiau protų donorai nei recipientai. Kodėl?

Ateities su Lietuva nesieja ketvirtadalis dvidešimtmečių

23 proc. penkiolikos–dvidešimt dvejų metų Lietuvos gyventojų nenori nei patys sieti savo ateities su Lietuva, nei kad jų vaikai tai darytų. Tai išsiaiškinta „TNS Emor“ tyrime „Baltic survey 2011“.

Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė dr. Dovilė Žvalionytė, neseniai apsigynusi daktaro disertaciją grįžusių emigrantų integracijos į Lietuvos darbo rinką tema, guodžia nebent tuo, kad, remiantis jos darytais tyrimais, dalis jaunų žmonių vėliau pakeičia savo nuomonę, ypač sukūrę šeimą, atėjus laikui vaikui lankyti darželį, mokyklą. Noras, kad vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje, nurodomas kaip vienas pagrindinių apsprendimo grįžti motyvų. Tai patvirtina ir „TNS Emor“ tyrimas: sulaukus 23-ejų ir vėliau visai nusigręžti nuo tėvynės jau ketina mažiau – 13–16 proc. lietuvių.

Mūsų skepticizmas tėvynės atžvilgiu panašus į latvių, tačiau praktiškai visose srityse tarp baltijiečių pirmaujantys estai ir čia išsiskiria. Tiriant valstybių tik pagrindinės tautybės respondentus – atmetus nacionalines mažumas, savo ir savo vaikų ateitį su tėviške norėtų sieti du trečdaliai estų (66 proc.) ir tik mažiau kaip pusė lietuvių (49 proc.). Tiesa, prasmę gyventi savo šalyje matė dar mažiau latvių (46 proc). Savo ir savo valstybės ateities drauge neprojektuoja 14 proc. lietuvių, 16 proc. latvių ir tik 4 proc. estų. Apie trečdalį baltijiečių pareiškė, kad į tokį klausimą sunku atsakyti.

D.Žvalionytė įžvelgia dar vieną svarbią tendenciją: absoliuti dauguma – apie 80–90 proc. lietuvių sako, kad tautiečių išvykimą svetur vertina labai palankiai, bet apie grįžtančiuosius turi išankstinę skeptišką nuomonę: net apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų ir apie 60 proc. darbdavių mano, kad dažniausiai grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė. Tad darbdaviai sugrįžėlių neskuba priimti į darbą, nors aštuoni iš dešimties grįžusiųjų teigė, kad užsienyje įgijo naujų žinių ir gebėjimų, kuriuos tikėjosi vienaip ar kitaip panaudoti Lietuvoje. Deja, apklausos duomenimis, nuolat ją taikė vos 7 proc., dažnai – 27 proc. Pasijutę, kad Lietuvai jų svetur įgytų žinių ir patirties nereikia, neretas vėl susikrovė lagaminą.

„Tendencijos tokios: absoliuti dauguma įžvelgia kažką teigiamo, kad lietuviai išvyksta, bando integruotis užsienyje, bet skeptiškiau vertina tuos, kurie grįžta ar net nebando išvažiuoti svetur. Apklausose galima įžvelgti nuostatą, kad Lietuvoje lieka ar čia grįžta tik „lūzeriai“, – konstatuoja emigracijos ir reemigracijos procesų tyrėja D.Žvalionytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.