2012 Liepos 26

Lėtieji miestai – užuovėja nuo šiuolaikinio pasaulio greičio kulto

veidas.lt


Pavargus nuo pasiutusio gyvenimo ritmo, galima pasislėpti miestuose, besipuikuojančiuose lėtųjų miestų titulais.

Dažnas šiuolaikinis miestietis skundžiasi ne tik dėl nuolatinio skubėjimo, įtampos ir streso kylančiu lėtiniu nuovargiu ar dėl nekokybiško maisto, nejudrumo ir nuolatinio smaksojimo prie kompiuterio susilpnėjusia sveikata, bet ir susvetimėjusiu pasauliu: dažnai artimiausi kaimynai nežino vienas kito vardo ir net nepasisveikina susitikę laiptinės tarpduryje. Tokiems žmonėms net ir atostogos nesuteikia taip ilgai laukto atokvėpio nuo kasdieninio gyvenimo būdo: arba skuodžiama kaip akis išdegus per kokią nors šalį nuo vieno turistinio objekto prie kito, arba drybsoma aptverto beveidžio viešbučio teritorijoje prie baseino.
Bet gali būti ir kitaip. Geriausias būdas ištrūkti iš užburto skubėjimo ar pasyvumo rato yra išvyka į kaimą ar turistiniai žygiai gamtoje, kai nori nenori prisitaikai prie natūralaus paros ir gamtos ritmo. Tačiau net ir prisiekę miestiečiai, negalintys be viduramžiškų gatvelių raizgalynės ar didingų architektūros paminklų, kavinių, meno ar muzikos festivalių šurmulio, turi galimybę rinktis viešnagę miestuose, propaguojančiuose lėtą gyvenimo ritmą. Juose verta išbandyti kitokį miestiečio gyvenimą: automobilį iškeisti į dviratį arba į žingsniavimą, pietauti šeimyniniuose restoranuose, smagiai apsipirkti turguje arba mažose parduotuvėlėse, kur parduodami vietiniai, dažnai ekologiški maisto produktai, ir apskritai niekur neskubant mėgautis bendravimu su vietiniais žmonėmis.

Lėtas gyvenimas – kokybiškas gyvenimas
Lėtumo paieškos, kad ir kaip būtų keista, prasidėjo Italijoje – šalyje, garsėjančioje itin temperamentingais, triukšmingais ir, rodos, niekad vietoje nenustygstančiais žmonėmis. O kai tokie gyventojai įsėda į savo transporto priemones, net šaltakraujiškiausias vairuotojas pašėlsta: regis, kiekvienas vadovaujasi tik jam pačiam suprantamomis taisyklėmis. Tokį chaotišką, karštligišką itališko miesto paveikslą puikiai papildo ir būriai turistų, beveik bėgte zujančių pirmyn atgal.
Pavargę nuo nuolatinio skubėjimo, karštligiškos sumaišties, pasiilgę kokybiško gyvenimo ir įkvėpti Lėto maisto judėjimo (“Slow foods”), 1999 m. Orvjeto meras Stefano Cimicchi, Bra miesto meras Francesco Guido ir Positano meras Domenico Marrone, pasirašė susitarimą, kad jų vadovaujami miestai taptų lėtaisiais ir nepasiduotų šiuolaikinio pasaulio greičio kultui bei šėlsmui. Taip gimė “Citta slow” – judėjimas, propaguojantis lėtą ir kokybišką gyvenimo būdą. Kiekvienas miesto gyvenimo aspektas, plėtra, miestiečių gyvenimo kokybė buvo peržiūrėta pagal lėtumo principus, sugalvotus Carlo Petrini – Lėtojo maisto judėjimo, kai malonumas svarbiau nei pelnas, o žmonės nei valdžia, pradininko.
Vis dėl to ne kiekvienas miestas gali tapti “Citta slow” judėjimo nariu. Visų pirma tai turėtų būti miestai, kuriuose gyvena mažiau nei 50 tūkst. žmonių. Antra, “Citta slow” įsipareigojimo nuostatuose yra daugiau nei 50 punktų, tokių kaip triukšmo ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propogavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų ervių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan. Lėtuosiuose miestuose bei jų apylinkėse dažnas ekologinis turizmas bei ūkininkavimas. Iš viso “Citta slow” judėjimui priklauso apie 90 miestų Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, tačiau daugiausiai jų yra Italijoje.
Planuojant kelionę į maršrutą verta įtraukti bent keletą šių miestų. Ir ne tik dėl čia propaguojamo lėto gyvenimo, bet ir dėl to, kad nemažai jų turi puikiai išvystytą turizmo infrastruktūrą, įdomius gamtos ar kultūros objektus, čia beveik perpus mažiau nei šalimais esančiuose turistų pamėgtuose miestuose kainuoja nakvynė nedideliuose viešbučiuose.  Kita vertus, svarbu žinoti, kad per trumpą viešnagę visų lėtumo aspektų nepajusi, įvertinsi tik tai, kas labiausiai matoma: elektrinius autobusus, didesnes pėsčiųjų zonas, galimybę patogiau keliauti su vaikais, vakaro tylą.
Beje, renkantis poilsiui vietą verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad lėtumo samprata labai priklauso nuo šalies gyventojų temperamento: Italijos ar Ispanijos gyventojų lėtas ritmas Lietuvoje, Lenkijoje ar Austrijoje gali atrodyti atvirkščiai – pakankamai greitas.

Lėtumo paieškos Italijoje
Apsilankius viename “Citta slow” judėjimo pradininkų – Orvjeto mieste, stūksančiame Umbrijoje ant 300 m aukščio plynaukštės, apsuptos vynuogynų ir dirbamų laukų, mūsų įsivaizduojamo lėtumo nė su žiburiu neradome. Mieste verda įprastas pietietiško miesto gyvenimas, skuba tuntai turistų, norintys apžiūrėti vieną gražiausių Italijoje katedrų, kurioje saugoma garsi Bolsenos relikvija. Legenda pasakoja, kad Bolsenoje įvyko stebuklas – bažnyčioje iš ostijos ant korporalo pradėjo lašėti kraujas.
Orvjeto katedra pradėta statyti XIII a., o darbai užtruko net 300 metų. Ir nors akį ypač traukia spalvingas ir puošnus pastato fasadas, išdabintas XIV a. skulptoriaus Lorenzo Maitani’o raižiniais, tačiau koplyčioje, kurioje saugomas korporalas ir XIVa. freskos, pasakojančios apie Bolsenos stebuklą, tiesiogine žodžio prasme užgniaužia kvapą.
Tikrai verta aplankyti ir nedidelę freskomis apie šv.Lauryno kankinystę išpieštą  XIII a. San Lorenzo in Arari bažnytėlę, kurios altorius padarytas iš etruskų laidojimo plokštės. Turint laiko (o jo lėtuosiuose miestuose tiesiog privaloma turėti) įdomu užsukti į etruskų muziejų, taip pat į VI a. etruskų nekropolį ar nusileisti į XVI a. daugiau nei 60 m gylio Orvjeto šulinį, į kurio dugną veda 248 pakopų laiptai.
Orvjeto turistinės įžymybės išties nenuvilia, tačiau čia taip ir nepastebėjome jokių propaguojamų lėtojo miesto idėjų ar aspektų, o vietiniai gyventojai yra gana išpaikinti minios prašalaičių, tad ir nuoširdžiu bendravimu retai tepamalonina. Teisybės dėlei reiktų paminėti gal tik gatvėmis zujančius elektrinius autobusus ir šiek tiek patogesnes bei didesnes automobilių stovėjimo aukšteles, įrengtas toliau nuo centro.
Na o užsukę į dar mažesnį ir ne į tokį garsų, kaip mums atrodė, miestelį – Masa Maritimą, įkurtą Metaliferio kalvose, net išsižiojome iš nuostabos, mat čia buvo susirinkusi žmonių minia. Pasirodo, šis miestas garsėja ne tik romanine architektūra, bet ir klasikinės muzikos festivaliais, sutraukiančiais melomanus iš visos Italijos. Koncertai vyksta itin romantiškoje aplinkoje – senamiesčio aikštėje, apsuptoje senovinių namų, šalia romaninės-gotikinės bažnyčios.
Kituose miestuose, tokiuose kaip viduramžiškame Bra, garsėjančiame savo sūriais, vaizdingų kalnų apsuptame Akvalagne, jaukiame senamiestyje Fontanelate, vietiniais patiekalais garsiame Levante, mielame Montefalke ir daugelyje kitų, išsvajotą ramybę irgi galima atrasti.
Čia tikrai smagu pasivaikščioti senovinėmis miesto gatvelėmis, stebimiems smalsių senukų, susėdusių ant kėdžių šalia namų ant siauručių šaligatvių. Nedidukuose viešbučiuose svečiais rūpinasi šeimininkai, kurie patys gamina pietus ar vakarienę. Na o turgaus dieną galima ne tik iki soties mėgautis pašnekesiais apie derlių, išklausyti pasakojimus tiek apie sūrio, tiek apie naminio vyno gaminimo subtilybes, bet ir pasismaginti linksmomis derybomis dėl nuolaidų. Gerai nusiteikę pardavėjai atklydėlius iš jiems mažai žinomos šalies mielai vaišina alyvuogėmis, pasiūlo atsilaužti ryte pačių keptos duonos.

Lėtojo miesto etalonas
Itališki ar ispaniški lėtieji miestai neretai primena cirko balaganą, o štai vokiški, tokie kaip miškingų kalvų apsuptas Valdkirchas, pilaite vidury ežero besididžiuojantis Ludinghausenas, ar austriški, pavyzdžiui, dviračių sporto entuziastus viliojantis Ensas, istorinis Hartbergas, iš tiesų gyvena pagal lėtojo miesto principus. Hartbergą galima drąsiai laikyti lėtojo miesto etalonu. Šis nedidukas miestas užburia harmonija – nedidukas senamiestis, graži bažnyčia, Renesanso laikų pilis su puikiai prižiūrėtu parku ir visa tai apsupta neaukštų  kalnų.
Hartberge kiekvienas turistas gali pajusti lėtojo miesto dvasią. Jo centre plyti didžiulė pėsčiųjų zona, vakare dirbtinai sumažinamas automobilių srautas, miesto apylinkėse propaguojamos ekologinio turizmo idėjos, yra daugybė veiklos šeimoms, auginančioms įvairaus amžiaus vaikus. Beje, šalia miesto sparčiai plečiasi vadinamasis ekoparkas, kuriame kuriasi ekologiniais principais dirbančios įmonės bei įvairūs mokslo centrai. Giriamasi, kad tai unikali ir net vienintelė Europoje vieta, kur simbiozės principu veikia verslas, mokslas ir švietimas.
Ir dar. Svarbu žinoti, kad norint pamatyti, kas yra lėtas gyvenimas mieste, neverta trenktis tūkstančius kilometrų. Net keletą tokių miestų galima rasti ir kaimyninėje Lenkijoje. Bene garsiausi – Biskupecas ir Varmės Lidzbarkas –  giriasi puikiais senamiesčiais, draugiškais žmonėmis ir ekologinėmis idėjomis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...