2016 Balandžio 15

Danielis Olbrychskis

Lenkų kino žvaigždė: „Pusė Lenkijos mane labai nuvylė“

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Stebėdamas po pastarųjų rinkimų besikeičiančią Lenkiją, Danielis Olbrychskis (71 m.) gali sau leisti taip pasakyti. Viena, jam skauda širdį dėl lenkų, kurie nuo pat XIX amžiaus nesugeba tapti visuomene. Antra, jis yra pasaulinio garso aktorius, daug prisidėjęs, kad Lenkija būtų plačiai žinoma. D.Olbrychskis dabar filmuojasi lietuviškame filme, bet jo pokalbis su „Veidu“ – ne vien apie kiną, bet ir apie pyktį savo tautai, kuri vis neįgauna proto.

– Prieš jus guli sąsiuvinis, kuriame susirašėte rytdienos filmavimo tekstą. Jis – lietuviškas! Specialiai šiam vaidmeniui mokotės kalbos?

– Filmavimo aikštelėje iš tiesų didesnę pusę teksto sakau lietuviškai. Bet kadangi mano lietuvių kalbos žinios nėra puikios, nors prieš atvykdamas filmuotis Varšuvoje  labai intensyviai jos mokiausi, kai kurias vietas užpildau tos pačios prasmės tokio pat ilgio lenkiškais žodžiais. Taigi esu užsirašęs: „Dievo królewstwo otwarte każdemu kas beldžiasi.“ Man svarbiausia, kad mano partnerė Eglė Mikulionytė suprastų, kada pradedu ir baigiu savo frazę, todėl lietuviškai tariu bent jau pirmą ir paskutinį žodį. O paskui, poprodukciniame etape, viską įgarsinsiu nepriekaištingai lietuviškai.

Realiame gyvenime nekalbu nei vokiškai, nei angliškai, bet filmuose kalbu visiškai laisvai.

Taip jau esu dirbęs. Nemoku vokiečių kalbos, bet ir filmuose „Skardinis būgnelis“,  „Rosa Luxemburg“ savo herojus įgarsinau vokiškai. Filme „Druska“ („Solt“) kalbu angliškai, tiesa, su savo slavišku akcentu, bet visiškai laisvai.

Mano herojus filme „Stebuklas“ – gerai lietuvių kalbą mokantis vyresnio amžiaus kunigas lenkas. Ši aplinkybė leidžia būti atlaidesniam tarčiai, bet, be jokios abejonės, žiūrovai mane supras. Taip, kaip suprato „Druskos“ žiūrovai, nes amerikiečiai jokiu būdu nebūtų leidę, kad kažkas iš daugiamilijoninės jų auditorijos nesuprastų, ką sako Angelinos Jolie partneris. Taigi privalėjau kalbėti nepriekaištingai. Testuojant filmą atsitiko taip, kad kažkokiems Teksaso fermeriams užkliuvo kelios mano herojaus frazės, tad kartu su kalbos konsultantu turėjau skristi į Niujorką ir įgarsinti jas iš naujo.

Realiame gyvenime nekalbu nei vokiškai, nei angliškai, bet filmuose kalbu visiškai laisvai.

– Kaip ir lietuviškai.

– Na, lietuviškai jau šiek tiek suprantu ir kalbu. Pavyzdžiui, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, amen.

– Ar lietuvių kūrėjams buvo sunku jus prisikalbinti? Girdėjau, kad už vieną pagrindinių vaidmenų Micko Newello filme „Reikjavikas“ jums buvo pasiūlytas pusės milijono dolerių honoraras. Iš šio filmo turbūt nesitikite holivudinio atlygio?

– Viskas įvyko labai greitai. Pasirinkusi mane kunigo vaidmeniui „Stebuklo“ režisierė Eglė Vertelytė susisiekė su lenkų prodiuseriu, režisieriumi Krzysztofu Langu. Jis susidomėjo ir netgi pasisiūlė iš dalies finansuoti šį filmą. Taip ir prasidėjo. Krzysztofas man pristatė Eglę kaip labai įdomią trumpametražių, dokumentinių filmų kūrėją. Scenarijus buvo skubiai išverstas į lenkų kalbą. Susižavėjau savo personažu, labai protinga asmenybe, ir pasakiau „taip“.

O grįžtant prie sutarties sąlygų, honorarą man mokės lenkiškoji pusė. Ir tai bus didžiausias atlygis, kokį lenkų prodiuseris gali mokėti aktoriui lenkui. „Stebuklas“ negali pretenduoti į tokią gausią auditoriją kaip, tarkim, prancūzų filmai, ką jau kalbėti apie tuos, kurie kuriami anglakalbei auditorijai. Iš lietuvių tikėtis milžiniško honoraro negaliu nei aš, nei prodiuseris.

Iki šios dienos filmas uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Būčiau gavęs 1,5 proc. nuo šios sumos, t.y. keturis milijonus dolerių.

Amerikiečių produkciją it garvežiai traukia jų žvaigždės. A.Jolie, Michaelas Douglasas, Robertas De Niro ar Meryl Streep užtikrina, kad filmą pamatys ne tik 50 mln. amerikiečių, bet ir visas pasaulis. Tarkim, nuo 2010-ųjų „Druską“ vien tik kino teatruose jau pažiūrėjo 450 mln. žiūrovų. Filmą iki šiol rodo daugelio šalių televizijos, ir amerikiečių gildija atsiskaito su manimi tantjema, kasmet man įplaukia apie 15 tūkst. dolerių. Tebesigraužiu, kad atsisakiau procentinės pajamų dalies, pasirinkdamas apibrėžto dydžio honorarą. Jei kalbame apie verslą, tai didžiausia mano gyvenimo klaida. Iki šios dienos filmas uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Būčiau gavęs 1,5 proc. nuo šios sumos, t.y. keturis milijonus dolerių.

– Tad kas, jei ne honoraras, tuomet lėmė jūsų sprendimą filmuotis lietuviškoje juostoje?

– Buvo daugybė kitų priežasčių, ne mažiau svarbių nei finansinės.

Mėgstu naujas pažintis. Kadaise buvau pakviestas debiutuojančio režisieriaus, apie kurį net nebuvau girdėjęs. Sudomino scenarijus, pats režisierius. Neapsirikau, juosta 1982 m. gavo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Niekada negali žinoti, koks kelias laukia filmo. Juk ir Andrzejus Wajda kažkada buvo debiutantas, ir Claude’o Leloucho iki „Vyro ir moters“ niekas nepažinojo.

Net ir De Niro jų negauna vieno po kito, nebent Clintas Eastwoodas, bet jis tuos filmus pats ir prodiusuoja. Beje, šie du aktoriai – mano mėgstamiausi.

Kitas dalykas, kad jau nebesulaukiu kasmet 15 pasiūlymų iš visos Europos, iš kurių galėdavau suvaidinti tik trijuose. Dabar tegaunu tris keturis. 70-mečiai vyrai juk nebūna pagrindiniai filmo herojai, jie vaidina tėvus, senelius. Net ir De Niro jų negauna vieno po kito, nebent Clintas Eastwoodas, bet jis tuos filmus pats ir prodiusuoja. Beje, šie du aktoriai – mano mėgstamiausi.

Norėjau dar kartą susigrumti su vaidmeniu, prisiversti dirbti. Gavau tam tikrą sportinį iššūkį – suvaidinti lietuviškai. Man patinka dirbti, būti aikštelėje su filmavimo komanda. Įsimyliu ją – grimuotojas, vertėjas, operatorius. Tie žmonės tampa mano šeima. Turiu lenkišką pasą, bet savo tautiečiais vadinu tuos, su kuriais tenka dirbti filmavimo aikštelėse visame pasaulyje. Nes dažnai aš, lenkas, nesugebu susikalbėti su kitu lenku, tačiau bet kurioje pasaulio šalyje susikalbu su filmo kolegomis. Dažniausiai susiduriu su tokio pat lygio profesionalais, koks pats esu.

– Kaip sekasi dirbti su lietuvių komanda?

– Lietuvių kino kūrėjai niekuo nesiskiria nuo lenkų, vokiečių, prancūzų. Profesionalumas tas pats, skiriasi tik biudžetai. Bet būtent dėl biudžeto dirbti su amerikiečiais man būdavo labai nuobodu. Pas juos viskas vyksta baisiai lėtai. Penkių minučių trukmės apklausos sceną „Druskoje“, kurią vaidinu su Angelina, Lietuvoje ar Lenkijoje būtume nufilmavę per dieną. Amerikoje užtrukome tris.

Pamatęs jau sumontuotą sceną, pasakė, kad nuo šiol su manimi niekas į liftą nebelips.

20 sekundžių trukmės grumtynių su Federalinio tyrimų biuro karininkais lifte scenai savaitę treniravausi su amerikiečių kaskadininkais, paskui visą dieną su geriausiu pasaulyje kovos scenų režisieriumi vyko bandomasis įrašas, pats filmavimas taip pat truko dieną. Filmo režisierius Phillipas Noyce’as tame nedalyvavo, nes būtų tik trukdęs. Pamatęs jau sumontuotą sceną, pasakė, kad nuo šiol su manimi niekas į liftą nebelips. Ji – fantastiška, bet dėl 20 sekundžių dirbome savaitę ir dvi dienas!

Amerikiečiai turi labai daug pinigų, taigi ir labai daug laiko filmuoti, derinti, taisyti.

Kai filmas jau susuktas, privaloma parodyti jį specialiai komisijai. Skirtingoms valstijoms atstovaujantys dažniausiai atsitiktiniai žmonės turi įvertinti, ko jie nesupranta ar kas jiems nepatinka. Finalinė „Druskos“ scena, kurioje esu nukaunamas, jiems pasirodė pernelyg drastiška, todėl reikalavo filmą pažymėti ne ženklu N-12, kaip buvo numatyta, o N-16. Bet tada filmas būtų praradęs 100 mln. žiūrovų visame pasaulyje. Turėjau dar du kartus skristi, kad Angelina galėtų nužudyti mane kitu būdu (juokiasi).

Dabartinis jūsų herojus visiškai nepanašus į „Druskoje“ vaidintą rusų šnipą. Ar vaidinant kunigą taip pat reikia specialaus pasirengimo, galbūt dvasinio?

– Nepasakyčiau. Rytoj mano herojus laikys mišias. Esu sutaręs su Jiezno bažnyčios – ten vyksta filmavimas – kunigu, paklausiu jo, kaip turėčiau elgtis prie altoriaus, kaip laikyti rankas.

– Ar spėjote susipažinti su tikra Lietuvos provincija, ne ta, kuri kuriama filme? Apsistojote Birštone, gal praėjusį savaitgalį apsilankėte čia vykusiame džiazo festivalyje?

– Ne, kur ten džiazas. Po filmavimo turiu grįžti ir ruoštis kitos dienos scenoms, mokytis tekstą. Leidžiu sau taurę vyno ir anksti einu miegoti, nes kitą dieną aikštelėje privalau būti nepriekaištingas.

Bet Lietuvą pažįstu, ne kartą esu atvažiavęs čia automobiliu. Kai 1974 m. Minske filmavome „Tvaną“, pasiimdavau savo partnerę Małgosią Braunek ar kolegą Tadeuszą Łomnickį ir su „Bielarusfilm“ leidimu važiuodavome į Vilnių. Ir tada tai buvo puikus miestas, o dabar – vienas gražiausių Europoje.

Jaučiu, kad mano mama dabar šypsosi iš dangaus, kai tai sakau. Vilnius buvo jos mylimas jaunystės miestas. Stepono Batoro universitete ji studijavo romanų filologiją. Tuo metu čia mokėsi ir Czesławas Miłoszas. Kai susitikome Paryžiuje dar prieš pirmąjį jo atvykimą į Lenkiją, prisipažino, kad buvo įsimylėjęs mano mamą. Atidžiai į mane žiūrėdamas, vienu įkvėpimu išsakė: „Jūsų mama Klementina, puiki mergina iš Palenkės. Bet paskui išvažiavo iš Vilniaus ir ištekėjo už kažkokio Olbrychskio. Oi, atsiprašau.“ Žinau, kad po karo jau būdamas emigracijoje rašė jai laiškus. Ir pirmas dalykas, kurį padarė atvažiavęs į Lenkiją, buvo skambutis jai.

Mano mama, mergautine pavarde Soło­nowicz, buvo rašytoja, rašė knygas jaunimui. Ji mirė prieš 20 metų, bet tebėra gyva jos vyresnioji sesuo, kuriai ką tik sukako 108 metai!

– „Stebuklo“ siužetas perkels žiūrovus į 1992-uosius, į naujosios epochos griuvus geležinei uždangai pradžią. Kaip jūs atsimenate tuos laikus?

– Mes – turiu omeny ne tik savo kūrybinę, meninę aplinką – tikėjome, kad ta siena grius. Ir to sulaukėme. Tai stebuklas, kad be kruvinos revoliucijos sugriovėme sistemą, kuri atrodė neįveikiama.

Tad tenka tik apgailestauti, kad dažnas lenkas ir šiandien galvoja: taip, man dabar geriau, bet kažkam kažkur yra dar geriau. Iš čia ir visiškai absurdiškas valdžios pasikeitimas. Patys išsirinkome prezidentą, kuris iki tol niekam nebuvo žinomas, patys balsavome už partiją, mano akimis, darančią labai daug žalos Lenkijai.

Vėl kartojasi tai, apie ką XIX a. rašė mūsų didieji poetai. Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ didžiausiu priešu tampa kaimynas, o ne rusų okupantas.

Bent jau pusė Lenkijos yra kvailiai. Vėl kartojasi tai, apie ką XIX a. rašė mūsų didieji poetai. Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ didžiausiu priešu tampa kaimynas, o ne rusų okupantas. Mano mėgstamas poetas ir filosofas Cyprianas Kamilis Norwidas rašė, kad esame didi tauta, kuri nieko verta kaip visuomenė: „Lenkas lenkui yra milžinas, bet žmogus lenkui – nykštukas.“ Ir šiandien apie lenkus galime pasakyti tą patį. Jie važinėja po pasaulį, naudojasi internetu, turi priėjimą prie visų protingų dalykų, bet ateina į rinkimus ir elgiasi kaip idiotai. Ir tenka tik apgailestauti, kad visuomenė su kiekviena karta daugiau išminties neįgauna.

– Žiūrint iš šalies atrodo, kad Lenkija suka neeuropietišku keliu. Praėję metai baigėsi dramatiškai – žmonės išėjo į gatves protestuodami prieš „Teisės ir teisingumo“ („Prawo į Sprawiedliwosc“, PiS) politiką. Kaip jaučiasi laisvas lenkas valstybėje, kurioje laisvė kvestionuojama?

– Einu su Demokratijos gynimo komitetu, su tais tūkstančiais protestuotojų. PiS su Jarosławu Kaczyńskiu priešakyje siekia diktatūros. Bet turiu vilties, kad lenkai to neprileis. Buvau įsitikinęs, kad tiek, kiek man liko, nugyvensiu ramiai. Sienos atviros, žmonės atvažiuoja iš užsienio ir stebisi: Dieve, kaip viskas pasikeitė, šalis žydi! Patys lenkai tai irgi mato, ir staiga pusė iš jų neateina į rinkimus. Nejaučiu nea­pykantos laimėjusiai partijai – ji viso labo tik laimėjo, bet nekenčiu tų lenkų, kurie prie to prisidėjo. Dažnai girdžiu sakant: dabar jau suprantu, kad padariau klaidą. Bet kur tu, kvaily, buvai rinkimų dieną?! Kepei šašlykus gamtoje ir nesuspėjai grįžti?

Ką Bažnyčiai daryti dabar? Ji prisisėmė vandens į burną ir tyli.

O dar Bažnyčia, kuri labai palaikė mus komunizmo epochoje, nepriekaištingai elgėsi karinės padėties metu, kurios vaidmuo visais laikais buvo labai pozityvus, dabar stojo remti PiS. Nes ši partija nuolat gudriai jai pataikavo. Ką Bažnyčiai daryti dabar? Ji prisisėmė vandens į burną ir tyli.

– Bet prieš kelias savaites Šv. Onos bažnyčioje Varšuvoje kilo didžiulis skandalas – grupė moterų nutraukė kunigo agitaciją už visišką abortų uždraudimą. Daliai visuomenės, matyt, nelabai patinka Bažnyčios kišimasis į žmogaus gyvenimą?

– Filme „Stebuklas“ vaidinu kunigą. Esu ir prieš tai keletą kartų vaidinęs dvasininką, bet šis vaidmuo parašytas geriausiai. Kokius nuostabius, protingus dalykus mano herojus kalba filmo pabaigoje: „Brangūs parapijiečiai, prieš pildydami balsavimo lapelį gerai pagalvokite, ką jums kalbėjau, ir pasirinkite atsakingai. Jūsų dalyvavimas šiuose rinkimuose yra labai svarbus.“ Jis ragina atlikti pilietinę pareigą, bet nesako, už ką žmonės turėtų balsuoti. O Lenkijos kunigai atvirai agitavo iš sakyklos.

Komunistinio režimo epochoje nepavyko suskaldyti nei pačios Lenkijos bažnyčios, nei jos vienybės su visuomene, rusai čia buvo bejėgiai. Bet tai atsitiko demokratinėje Lenkijoje.

Bažnyčia stipriai peržengia ribas, siekdama reguliuoti žmonių gyvenimą. Bijau, kad dėl to jos įtaka tik silpnės, vis daugiau žmonių, ne tik jaunosios kartos, iš jos pasitrauks. Būtų liūdna. Jau nebėra Karolio Wojtyłos, kuris buvo labai išmintingas. Bet yra Tėvas Rydzykas, kuris elgiasi taip, tarsi pildytų visus Putino norus.

Esu tikintis žmogus, ne agnostikas. Tarp mano bičiulių buvo ir yra ne vienas puikus kunigas: ne tik amžiną atilsį Wojtyła, bet ir Józefas Tischneris, daugelis kitų. Bet jie visi teigia esantys mažuma. Komunistinio režimo epochoje nepavyko suskaldyti nei pačios Lenkijos bažnyčios, nei jos vienybės su visuomene, rusai čia buvo bejėgiai. Bet tai atsitiko demokratinėje Lenkijoje. Bažnyčia Lenkijoje yra suskaldyta. Labai liūdna.

– „Jei dabar vykčiau vaidinti į Maskvą, tai būtų beveik tas pats, kas 1938 m. lipti į sceną Berlyne po Čekoslovakijos aneksijos“, – taip paaiškinote savo sprendimą, kai protestuodamas prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką Ukrainos atžvilgiu atsisakėte pagrindinio vaidmens Maskvoje. Ar šiais laikais menininko, intelektualo balsas gali būti išgirstas?

– Rusų režisieriaus Jevgenijaus Lavrenčiuko pjesės „Europos pagrobimas“ premjera V.Majakovskio teatre buvo numatyta 2014-ųjų gegužės pradžioje. Turėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Bet po Krymo aneksijos ir entuziastingomis ovacijomis ją sutikusios Rusijos visuomenės reakcijos tai tapo neįmanoma. Skaudžiausia, kad tarp jų buvo ne vienas mano aplinkos žmogus: Olegas Tabakovas, Putino draugas Nikita Michalkovas. Supratau, kad neturiu jėgų važiuoti ten ir vaidinti auditorijai, kuri galvoja visiškai kitaip nei aš pats ir visas pasaulis.

Vėliau dar atsisakiau trijų vaidmenų rusiškuose filmuose. Net nenoriu eiti į Rusijos konsulatą prašyti vizos, kurios galbūt net negaučiau.

Aš nemanau, kad menininkai keičia pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad gali padaryti jį truputį geresnį, suteikti vilties, paskatinti mąstyti.

Supratau, kad neturiu jėgų važiuoti ten ir vaidinti auditorijai, kuri galvoja visiškai kitaip nei aš pats ir visas pasaulis.

Juk ir mūsų „Solidarumas“ atsirado iš to, kad lenkų teatras, kinas, apskritai menininkai anuomet padarė daug protingų dalykų. Lechas Wałęsa taip pat neatsirado iš niekur. Tais laikais darbininkai buvo visiškai atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Bet susikūrus Darbininkų gynybos komitetui jie tapo vis protingesni, nustojo bijoti. Komunistai visada vadovavosi principu „skaldyk ir valdyk“. 1968 m. demonstracijose darbininkai kumščiais grūmojo jose dalyvavusiems studentams. Dar po dvejų metų Gdanske vyko darbininkų streikai, į juos buvo šaudoma, ir studentai atsuko jiems nugarą. Reikėjo aštuonerių metų darbo, kol inteligentija įtikino darbininkus, kad reikia laikytis išvien. Taip atsirado „Solidarumas“.

– Ar kada susimąstote, kaip pasikeitė kinas per tą laiką, kai jame esate? Koks skirtumas vaidinti dabar ir prieš pusšimtį metų, kai pradėjote savo karjerą kine?

– Kalbant bendrai nepasikeitė niekas – ir tada, ir dabar svarbiausia yra talentas. Bet šiandien net filmuojant mobiliuoju telefonu galima gauti neblogą rezultatą. Perėjimas prie skaitmeninių technologijų kine padarė perversmą. Anksčiau didžiausia problema šioje pasaulio pusėje buvo tai, kad juosta kainavo labai brangiai. Metras kokybiškos šviesai jautrios juostos „Kodak“ kainavo vieną dolerį. O keturi metrai – tai dvi sekundės ekrane.

Dabar skaitmena nieko nekainuoja, ir kvaili jauni režisieriai daro po penkiolika dublių. Bet už tai sumokama laiku, aktorių ir visos komandos nuovargiu. „Stebuklo“ režisierė Eglė labai protinga: jei pavyko gerai, pakanka ir vieno dublio. Vakar nufilmavome penkias scenas, kuriose vaidinu. Amerikoje tai būtų užtrukę savaitę.

– Kaip technologinės naujovės pakeitė aktoriaus meistrystę? Galbūt dabar ji nebėra tokia svarbi kaip anksčiau?

– Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dauguma lenkų aktorių neturėjo kino patirties. Visi buvo auklėjami teatru ir filmuodamiesi vaidino šiek tiek teatrališkai. Pirmas aktorius, pradėjęs vaidinti šiuolaikiškai, buvo Zbyszekas Cybulskis, na, gal dar Tadeuszas Janczaras. Mano karta, kadangi buvo kuriama daug filmų, jau išmoko vaidinti taip, kaip reikia kinui. Aš pats atėjau iš kino, Hamletą suvaidinau vėliau.

O šiandien jauniems aktoriams kartais per sunku teatre, nes jie dirba serialuose. Bet ačiū Dievui, kad dirba. Pirma, tai leidžia jiems užsidirbti pragyvenimui, antraip dažnas būtų bedarbis. Antra, matomi per televiziją jie tampa populiarūs, o tai irgi svarbu.

Daug kas aktoriams prikiša, kad vaidindami serialuose jie nuvertina save, bet aš į tai žiūriu tik pozityviai. Jeigu nebūtų serialų, reikėtų likviduoti mažiausiai dvi aktorių mokyklas. Priešingu atveju jos keptų bedarbius, kaip yra Amerikoje. Ten žinomi tampa trys procentai aktorių, kiti dirba padavėjais ar taksistais.

Kartą per pusmetį prieš kamerą atsistojęs aktorius būna įsitempęs, nežino, kaip stovėti, pasisukti. Bet taip yra su bet kokia kita sritimi, su seksu taip pat.

Žiūrėdamas lenkų serialus nusižiūriu gabius aktorius. Kai dar prieš dešimtmetį rusų režisierius Andrejus Končialovskis Varšuvos teatre statė „Karalių Lyrą“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, ir pats nepažinodamas lenkų aktorių paprašė manęs su žmona surengti atranką, pradėjome žiūrėti serialus. Va šita mergina labai įdomi – bus puiki Kordelija, ana – fantastiška Gonerilė, o tas gabus vaikinas bus klounas. Vaikščiodami po teatrus tikrai nebūtume atsirinkę geriau, nes juk dažnas jų neturi nė vieno didesnio vaidmens.

Nevaidindamas aktorius praranda meistriškumą. Lenkijoje per metus sukuriama tik 30 filmų, teatre irgi ne kiekvienas suvaidins Hamletą. O serialų daroma tiek, kad visi ištisai dirba. Pats esu vaidinęs keliuose serialuose: gaunu tekstą prieš dieną ir žinau, kad aš, senas diedas, iki rytojaus turiu išmokti penkias scenas. Tai labai daug! Bet tikiuosi, kad užtai mane aplenks Alzheimeris (juokiasi). Kartą per pusmetį prieš kamerą atsistojęs aktorius būna įsitempęs, nežino, kaip stovėti, pasisukti. Bet taip yra su bet kokia kita sritimi, su seksu taip pat.

– Ką šiandien reiškia didysis ekranas? Ar tebėra gyva teatro magija, kai bet ką galime pažiūrėti net ir mobiliojo telefono ekrane?

– Vyksta fantastiški dalykai. Kiek pranašauta, kad kinas išstums teatrą, o kinui pakenks televizija, internetas ir panašiai. Bet atsitiko priešingai. Žmonės nori ateiti į teatrą, pamatyti gyvai iš serialų pažįstamus aktorius. Lenkijoje teatrai šiandien pilni, nors jie tikrai nėra pigus malonumas – bilietai, taksi ar automobilio aikštelė, po spektaklio reikia nusivesti žmoną vakarienės į restoraną… Tai rodo ne tik milžinišką kultūrinį šuolį, bet ir materialų kilimą.

Tas pats ir su kinu. Ir aš pats kartais nusiperku vaizdajuostę, bet geriausiai jaučiuosi  kine. Visai kitas jausmas, kai žiūri filmą su dar 300 žiūrovų, salėje tvyrant kažkokiai sunkiai nusakomai energijai, nei sėdėti prieš serialą namie. Kuris, beje, irgi yra gerai.

Kiekvieną pažangos dalyką vertinu pozityviai, nesu toks senas (juokiasi). Tikrai nepasakysiu, kad yra vis blogiau, nes juk yra vis geriau!

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. dana dana rašo:

    Puikus interviu. Žaviuosi šiuo Aktoriumi, Jo erudicija, gyvenimo pozicija.
    Palinkėsiu tik sėkmės :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...