2015 Vasario 26

Į prostituciją žiūrima užsimerkus

veidas.lt

Užribis. Sausį Švėkšnos specialiojo ugdymo centre kilęs prostitucijos skandalas apnuogino bjaurų faktą – sekso vergijos pinklėse masiškai atsiduria nepilnamečiai. Faktas toks nemalonus, kad patogiau jo nematyti ir negirdėti.

Prostitucija – apskritai nepatogi tema mūsų valstybėje, nesvarbu, ar kalbama apie vaikus, ar apie suaugusius šio „verslo“ dalyvius. Padorioje kompanijoje jos vengiama, visuomenė su šiuo reiškiniu taikstosi, o atsakingoms institucijoms ačiū bent už tai, kad pripažįsta jį egzistuojant.

Tikriausiai labai tipišką elgseną prieš kurį laiką pademonstravo teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Visuomenininkams siekiant įstatymu įteisinti bausmes ne prostitutėms, o jų klientams, ministras atsiribojo nuo bet kokių asmeninių sprendimų, esą „kadangi tomis paslaugomis nesinaudoju, tai asmeninio patyrimo neturiu“.

Užsienio valstybėse elgiamasi įvairiai: vienur baudžiamos sekso paslaugas teikiančios moterys, kitur – jas perkantys vyrai, dar kitur prostitucija vienaip ar kitaip yra legali. Specialistai pripažįsta, kad auksinio modelio dar niekas nesukūrė ir kad prostitucija bei su ja susijusi prekyba žmonėmis yra vienas grėsmingiausių reiškinių visame pasaulyje.

„Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įspėja, kad ši problema pastaruoju metu įgauna naują veidą – parduodamos ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. „Tačiau rizikos grupės nekinta dešimtmečiais. Į prostituciją dažniausiai įtraukiami mažiausiai apsaugoti visuomenės žmonės, turintys psichologinių, ekonominių, socialinių problemų. Tai iš provincijos kilusios moterys, vienišos motinos, jaunos merginos, kurios neturi išsilavinimo, ir moterys, ir vyrai, turintys įvairių priklausomybių“, – vardija K.Mišinienė.

Viena pažeidžiamiausių grupių, tapusių taikiniu išnaudotojams, suteneriams, sąvadautojams, prekeiviams žmonėmis, – globos įstaigose augantys nepilnamečiai.

Švėkšnoje į sekso paslaugų prekybą buvo įtrauktos penkios 15–17 metų paauglės. Bent jau tiek aukų pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto dažniausiai prostitucijos mastų iliustruoti skaičiais neįmanoma, o bendros analizės trūkumas labai apriboja galimybes padėti jos aukoms. Prostitucija – latentinė, slapta problema. Faktui iškilus į paviršių paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo vykdoma daugelį mėnesių, net metų. Patys nukentėjusieji taip pat labai vengia kreiptis ir į teisėsaugos, ir į socialines tarnybas.

„Oficiali statistika, kuri kalba apie nepilnamečių prostituciją, beveik lygi nuliui. Tačiau realybėje matome tikrai ne nulį ir net ne vienetą su nuliu – gerokai didesnį prostitucijai išnaudojamų vaikų skaičių. Tai rodo, kad tam tikri sektoriai statistikos neteikia. Man labai rūpėtų išsiaiškinti, kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus. Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – apgailestauja „Caritas“ atstovė.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kilus Švėkšnos skandalui specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė, pati gindamasi nuo kaltinimų, viešai pareiškė, kad „visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi“, tik esą kai kurios įstaigos bijo tai skelbti ir apie tai kalbėti, nes gali būti nubaustos. Šie žodžiai turėjo sukelti uraganą, tačiau atsakingos tarnybos juos praleido pro ausis.

„Nepilnamečių pasitaiko labai labai retai“, – „Veido“ paklaustas, kiek jaunesnių nei 18 metų merginų sostinėje teikia lytines paslaugas, tvirtina ekologinės policijos atstovas Miroslavas Pažusinskis.

Pasak jo, nepilnametės labiau bijo, todėl labiau ir saugosi neįkliūti negu vyresnės kolegės. Pareigūnas įvardijo tik vieną konkretų atvejį, kai į teisėsaugos akiratį pakliuvo keturiolikmetis paauglys. Į internetą jis buvo įkėlęs skalbimą, kad seksualiai aptarnauja vyrus. Nepilnametis gyveno šeimoje, pareigūnams sakė negaunantis pakankamai pinigų kinui ir panašiems reikalams, todėl sugalvojęs, kaip jų užsidirbti pačiam.

„Nežinau, kodėl ekologinė policija nemato nepilnamečių. Bet žinau, ką matome mes, ką mato globos namų darbuotojai, tik, deja, jie tyli arba prabyla nebent įspeisti į kampą. Ką reiškia, kai direktorė sako, kad visuose globos namuose vaikai išnaudojami seksualiai? Tai tas pats, jei netyčia ligonį numarinęs gydytojas sakytų, kad visi gydytojai žudo ligonius. Po tokio pareiškimo kiltų milžiniškas susidomėjimas, būtų aiškinamasi ir t.t. O pasakymą, kad vaikai išnaudojami visuose globos namuose, tyliai prarijome ir pamiršome. Kai kalbu apie vaikų prostituciją, visada gaunu itin stiprų atkirtį. Ten visos pajėgos nukreiptos į gynybą. Kad ir į kokią instituciją nueičiau, pirmas klausimas visada būna: o kas nutekino informaciją?“ – pasakoja K.Mišinienė.

Vykdydama pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programą „Caritas“ atstovė nuolat susiduria su seksualiai skriaudžiamais vaikais, augančiais tiek globos įstaigose, tiek savo šeimoje. Šiuo metu yra pradėta keliolika ikiteisminių tyrimų, bet, K.Mišinienės teigimu, tai tik lašas jūroje, palyginti su problemos mastu. Be to, tie tyrimai labai lengvai nutraukiami – neįrodoma sudėtis, vaikas apkaltinamas išsigalvojimais, kerštu savo globėjams ir panašiai.

„Kodėl Klaipėdos apygardos prokuratūra metų metais nutraukia ikiteisminius tyrimus dėl seksualinio išnaudojimo, susijusius su ta pačia Švėkšna ar Saugų globos namais irgi Šilutės rajone? Nejaugi tose įstaigose susirinkę kažkokie ypatingi melagiai, kurie nuolat kuria fantazijas apie išprievartavimus ir išnaudojimą? Nesu sąmokslo teorijų šalininkė, bet šią problemą gaubianti tyla, man atrodo, labai neblogai skamba toms tarnyboms, kurios privalo ginti vaiko teises“, – rėžia „Caritas“ atstovė.

Visiškai nekontroliuojami ir vaikų pabėgimai iš globos įstaigų. Statistikos, kiek yra tokių atvejų, iš kokių globos namų vaikai bėga dažniausiai, nėra. Kaip ir atsakymų į klausimus, kur, pas ką bėgliai praleidžia ištisas savaites, net mėnesius. Bendraudami su globos namų auklėtiniais pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms darbuotojai išgirsta kraują stingdančių prisipažinimų. Mergaitės pasakoja buvusios butuose su nepažįstamais suaugusiaisiais, dažnai kartu su kitais nepilnamečiais, gyvenusios pas daug vyresnį draugą, su kuriuo susipažino, pavyzdžiui, stabdydamos automobilius. Jų pasakojimai atskleidžia, kad suaugusiųjų, linkusių skriausti vaikus ir tą darančių, yra labai daug.

Deja, nepilnamečiai išnaudojami ne vien seksualiniu pagrindu. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų jie yra įtraukiami ir į kitų formų prekybą žmonėmis. Tie atvejai, kai vaikai neva savanoriškai padaro vieną ar kitą nusikaltimą, dažnai susiję su suaugusiųjų prievartavimu jį atlikti. Dėl to yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, nagrinėjant plėšimų, vagysčių, prekybos narkotikais bylas.

Skaičiais apie prostitucijos mastus šalyje tiksliausiai galėtų kalbėti ekologinės policijos pareigūnai. Užpernai administracinių teisės pažeidimų protokolų asmenims, už atlygį siūliusiems seksualines paslaugas ar jomis besinaudojusiems, surašyta 200, pernai – 211. Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus pareigūnas M.Pažusinskis teigia, kad ir ankstesniais metais nuobaudų prostitutėms bei jų klientams skaičius buvo panašus.

„Iš pernai Vilniaus apskrityje nubaustų 211 asmenų 210 buvo dailiosios lyties atstovių, kurios paslaugas pardavinėjo, ir vienas jas pirkęs vyras. Kodėl tokia disproporcija? Mat nėra numatyta mechanizmo, teismų praktikos, kaip bausti klientus. Moterį, kuri verčiasi prostitucija, pagauti gerokai lengviau. Viešosios policijos pareigūnai negali užfiksuoti paslaugos pirkimo, pinigų perdavimo fakto – tik tokiu atveju galima būtų bausti ir perkančiąją pusę“, – paaiškina M.Pažusinskis.

Teisėto duomenų rinkimo būdo nėra. Jeigu atitinkamai nugrimuota pareigūnė gatvėje neva siūlytų paslaugas ir būtų užfiksuota, kad vyras jai moka pinigus, tai būtų traktuojama tik kaip provokavimas, o ne nusikaltimo įrodymas.

Taip pat nerealu, kad su klientu užtikta moteris pripažins teikianti jam mokamą paslaugą, – to niekada nėra buvę. Vyrą, kuris buvo nubaustas pernai, įklampino jo niekšybė. Jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, prisipažino apsilankęs pas prostitutę, bet likęs nepatenkintas jos paslaugomis, todėl paskambinęs įskųsti. Tokių atvejų yra buvę ir anksčiau.

Ekologinės policijos funkcija – kontroliuoti gatvėje ir butuose dirbančias prostitutes. Vadinamosios elitinės prostitutės, teikiančios paslaugas labai siauram klientų ratui, dažnai užsieniečiams, – jau kriminalinės policijos domėjimosi objektas.

Pigiausiai savo paslaugas parduoda gatvėje – stoties rajone dirbančios prostitutės. Tačiau įvedus eurą jos gerokai pabrango. Anksčiau standartinė paslaugos kaina buvo 30 litų, dabar – 30 eurų. Kodėl taip yra ir ar kaina sumažino paklausą, M.Pažusinskis teigia nežinantis.

Stoties rajone besilankančius klientus jis apibūdina pagal jų automobilius: „Prabangūs – BMW visureigiai, nauji mersedesai.“ Ekologinės policijos atstovas daro išvadą, kad prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi nuotykių, įvairovės ieškotojai, tie, kuriems trūksta adrenalino. Visai kiti moterų motyvai – jos gatvėje atsiduria visų pirma dėl pinigų trūkumo.

Kilus klausimui, kaip kontroliuoti prostituciją ir ką daryti, kad į ją įtraukiamos moterys būtų kuo mažiau žalojamos, kaskart pasigirsta balsų ir apie šių paslaugų legalizavimą.

Nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su pažeidžiamu socialiniu sluoksniu, akimis, prostitucijos legalizavimas sukeltų siaubingų padarinių. „Caritas“ atstovė K.Mišinienė tokį sprendimą vertintų tik kaip plačiai atvertus vartus – kvietimą sukti prekybos savo kūnu keliu toms jaunoms moterims, kurios sunkiai kabinasi į gyvenimą: neturi išsilavinimo, negali įsidarbinti, turi lengvų protinių ar elgesio sutrikimų. Tai būtų ženklas, kad viešnamiai jų laukia.

„Prostitucija, be jokių abejonių, yra išnaudojimas. Niekaip kitaip šio reiškinio nepavadinsi – nei darbu, nei lygiaverčiais mainais. Per 14 metų darbo su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis nemačiau nė vienos laimingos moters, tik daugybę moterų, beje, ir vyrų, kurie tam tikrų sąlygų, aplinkybių buvo įstumti į šią subkultūrą, užgesusiomis akimis. Patikėkite, jie tikrai nedžiūgauja ir nepasakoja, kad tokio gyvenimo linkėtų ir savo vaikams“, – tvirtina K.Mišinienė.

Legali prostitucija gali atrodyti sprendimo būdas tik paviršutiniškai su šia problema susipažinusiems žmonėms. Dažnai pasakoma, esą Amsterdamas, turintis raudonųjų žibintų kvartalą, su ja puikiai tvarkosi. Tačiau neseniai skaitydamas savo metinį pranešimą Nyderlandų sostinės meras Eberhardas van der Laanas išsakė didžiulį nusivylimą, kad nuėjęs šiuo keliu Amsterdamas tapo Europos viešnamiu, traukiančiu nusikalstamumą, kurį suvaldyti miestui vis sunkiau. Valdžiai tenka priiminėti naujus sprendimus, kurie leistų apsaugoti prostitucijos versle besisukančias moteris.

Neseniai buvo paskelbta apie jau palaimintus planus įtraukti sekso darbuotojas į viešnamio, kuriame jos dirba, valdymą. Kaip skelbia Amsterdamo valdžia, tai padėtų pagerinti sekso pramonės padėtį mieste ir sušvelninti prekybos žmonėmis problemą. Nyderlandų sostinės administracija jau ieško privačių partnerių penkiems namams raudonųjų žibintų rajone įsigyti. Jie būtų perduoti komercinio sekso darbuotojoms.

Tradiciškai prostitutės klientus vilioja pro nuomojamas vitrinas viešnamiuose, ir tai, kaip skelbia britų „The Independent“, kelia miesto valdžiai didelį rūpestį, nes tokios darbo sąlygos daro jas priklausomas nuo sutenerių. Municipalitetas siekia, kad šis projektas būtų ir socialiai orientuotas, ir komercinis. Tuo atveju, jei investuotojų rasti nepavyktų, miestas pasirengęs savo lėšomis nuomoti šias darbo vietas ir leisti prostitutėms jomis naudotis. Vienos vitrinos nuomos kaina – maždaug šimtas eurų per parą, viena vieta paprastai naudojasi kelios sekso darbuotojos. Tačiau miesto valdžia rizikuoja būti apkaltinta užsiimanti sekso verslu.

Jūratė Kiliulienė

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados 2014 m. atlikto tyrimo apie prekybą žmonėmis Lietuvoje išvados

Iš Lietuvos, per Lietuvą į kitas šalis ir į Lietuvą gabenamos moterys ir mergaitės – prekybos žmonėmis aukos, siekiant jas seksualiai išnaudoti; taip pat iš Lietuvos ir į Lietuvą vežami vyrai priverstiniam darbui. Vis daugiau vaikų ir suaugusiųjų iš Lietuvos yra verčiami nusikalsti, ypač vogti, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Stebėtojų duomenimis, 40 proc. nustatytų prekybos žmonėmis aukų yra moterys ir mergaitės, kurios buvo seksualiai išnaudojamos Lietuvoje. Be to, moterys iš Lietuvos gabenamos seksualiniam išnaudojimui į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją ir JK. Nuo prekybos žmonėmis ypač nukenčia Lietuvos moterys ir mergaitės, augusios vaikų globos namuose, taip pat turinčios psichikos ar psichologinių sutrikimų. Nedidelis skaičius moterų iš Rusijos ir Baltarusijos per Lietuvą gabenamos į Vakarų Europą, kur verčiamos dirbti prostitutėmis. Yra atvejų, kai Lietuvos vyrai gabenami į Nyderlandus, JK ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur verčiami prievarta dirbti, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje. Manoma, kad vyrai iš Bulgarijos gali būti gabenami išnaudojimui darbe Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis nevisiškai atitinka keliamus minimalius reikalavimus, tačiau dedamos didelės pastangos. 2013 m. Vyriausybė ištyrė ir nubaudė daugiau prekiautojų žmonėmis, tačiau teisėsaugos darbą varžė teismai, neadekvačiai traktuojantys nusikaltimus ir prekiautojams žmonėmis skiriantys per silpnas bausmes. Vyriausybė nesuteikė kokybiškų mokymų policijos pareigūnams, todėl teisėsaugos institucijos ne visuomet sugebėdavo nustatyti aukas ir nukreipti jas į pagalbą teikiančias organizacijas. Be to, su kai kuriais nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiais vaikais buvo elgiamasi kaip su nusikaltėliais. Pagalbą teikiančios organizacijos gavo nepakankamai biudžeto lėšų, kad galėtų suteikti aukoms visą reikiamą pagalbą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros lektorė Brigita Palavinskienė.

VEIDAS: Kodėl taip vangiai sprendžiamos su prostitucija susijusios problemos?

B.P.: Pas mus nesutvarkyta įstatymų bazė. Tai, kad mes priartėjome prie skandinaviškojo modelio ir įstatymu numatome bausti ne tik prostitutes, bet ir jų klientus, gerai, bet to nepakanka.

Dirbdama savo darbą prostitutė anksčiau ar vėliau įkliūva, gauna baudą. Norėdama ją sumokėti, ji turi vieną kelią – vėl eiti pardavinėti save. Uždaras ratas, ir galime sakyti, kad valstybė verčia prostitutę grįžti į gatvę. Neturime nė vienos programos, kad jos galėtų įgyti profesiją, kai kurios – baigti vidurinę mokyklą. Atsistoti ant kojų toms moterims labai sunku, nes dažniausiai jos nieko nemoka, neturi jokios profesijos, net nėra baigusios vidurinės mokyklos. Ir net nemokančios valstybinės kalbos, nes į Vilnių atvažiavusios iš aplinkinių rajonų, iš nelietuviškos aplinkos.

VEIDAS: Kokiais keliais moterys atsiduria gatvėje?

B.P.: Didžioji dalis jų vartoja narkotikus. Tarp dirbančių gatvėje tokių net iki 80 proc. Šia problema domiuosi jau daugiau nei dešimt metų ir visą laiką ieškojau atsakymo, kas pirma – narkotikai ar prostitucija. Dabar jau galiu atsakyti, kad gatvėje jos atsiduria dėl narkotikų, nes reikia jiems pinigų. Daugybė moterų, su kuriomis bendravau, tai patvirtino. Netiesa, kad jos įninka į narkotikus, nes nori užsimiršti, atitrūkti nuo baisybių, kurias patiria parsiduodamos, – daug kas man bando tai įrodyti.

Riba, kiek jos gali ištverti tokį gyvenimą, yra ne daugiau kaip penkeri metai. Stotis–Kirtimai – kai kurios taksi į taborą suvažinėja kelis kartus per dieną. Buvo viena pora, vyras ir žmona. Kol ji aptarnauja klientą, jis paėmęs pinigus sulaksto į taborą narkotikų ir grįžta su doze sau ir jai. Galite įsivaizduoti, koks dugnas?

VEIDAS: Kokia situacija dėl butuose dirbančių prostitučių?

B.P.: Anksčiau visos dirbo per operatorius, kuriems klientai skambindavo skelbimuose nurodytais telefonais ir būdavo jų nukreipiami į vieną ar kitą butą. Dabar jos skelbiasi internete savarankiškai, vadinasi, dirba be vadinamojo stogo. Bet tai laiko klausimas, nes jas gaudo ir policija, ir suteneriai.

Butuose dirba ir profesionalios prostitutės, kurioms tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ir prisiduriančios iš šios veiklos prie kitų pajamų, pavyzdžiui, nemažai studenčių. Bet profesionalių – dauguma.

VEIDAS: Kodėl taip retai nubaudžiami sekso paslaugas perkantys vyrai, nors įstatymas numato bausmę ir jiems?

B.P.: Nes yra įstatymas, bet nėra mechanizmo. Pareigūnams užfiksuoti klientą labai sudėtinga, faktiškai tik atsitiktinai tai galima padaryti.

VEIDAS: Gal problemą išspręsti būtų lengviau taikant norvegišką modelį, kai baudžiamas tik klientas?

B.P.: Norvegai teigia: prostitutė yra auka, todėl ji nėra baudžiama, baudžiamas tik klientas. Naikinama paklausa, tikintis, kad pasiūla savaime išnyks. Bet pas mus tai neveiks. Nebent po daugelio metų šviečiamosios veiklos, visuomenės mąstymo keitimo. Mūsų mentalitetą, kad vyrų naudojimasis prostitučių paslaugomis būtų smerktinas, pakeisti labai sunku.

Ką pasiektume legalizavimu? Atsiras kategorija asmenų, kurie galės tuo verstis, nes atitiks sveikatos reikalavimus ir t.t. Bet kur mes dėsime stoties kontingentą? Jos niekada neatitiks jokių reikalavimų.

O būtent ten yra opiausios problemos. Kategoriškas kriminalizavimas pagal skandinavišką modelį jų irgi neįveiks. Galų gale ir jis nėra tobulas, nes padarė tvarką šalies viduje, bet kur važiuoja, pavyzdžiui, norvegai? Į Estiją. Lietuva šiuo požiūriu taip pat patraukli ir skandinavams, ir britams: pigūs skrydžiai, pigus alus ir pigios merginos.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...