2012 Lapkričio 17

Kūno maištas

veidas.lt


Knygynuose pasirodė vertinga šveicarų psichoterapeutės Alice Miller knyga „Kūno maištas“, kurioje per žymių asmenybių pavyzdžius atskleidžiamos sukrečiančios tėvų auklėjimo pasekmės. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

6. Uždusintas motinos meilės
(Marcelis Proustas)
Jei kas nors skyrė laiko pasinerti į Marcelio Prousto pasaulį, žino, kokį jausmų, jutimų, vaizdų ir pastebėjimų lobį šis autorius gali skaitytojui padovanoti. Tam, kad taip rašytų, jis turėjo visa tai patirti, daug metų dirbdamas prie savo kūrinio. Kodėl šie potyriai jam nesuteikė jėgų gyventi? Kodėl jis mirė vos po dviejų mėnesių baigęs knygą? Ir kodėl užduso? „Nes sirgo astma ir galiausiai pasigavo plaučių uždegimą“, – toks būtų įprastas atsakymas. O kodėl gi sirgo astma? Pirmas sunkus priepuolis jį ištiko devynerių. Kas sukėlė šią ligą? Argi jis nebuvo mylimas savo motinos vaikas? Ar jis jautė jos meilę, o gal kovojo su abejonėmis?
Žinia, savo pastebėjimų, jausmų ir minčių pasaulį jis galėjo aprašyti tik mirus motinai. Kartais jausdavosi esąs jos vaizduotės vaisius, niekada negalėjo pasirodyti toks, koks yra. Negalėjo atskleisti, ką galvoja ir jaučia. Tai aiškiai matyti iš jo laiškų motinai, kuriuos toliau cituoju. Motina jį „mylėjo“ saviškai. Ji labai juo rūpinosi, bet norėjo už jį nuspręsti viską, kiekvieną smulkmeną, nurodydavo, su kuo bendrauti. Aštuoniolikos metų sūnui ji leisdavo arba uždrausdavo užmegzti santykius, ji norėjo jo tokio, kokio jai reikėjo, priklausomo ir nuolankaus. Jis mėgino priešintis, bet paskui už tai nusiminęs baugščiai atsiprašydavo, taip labai baiminosi netekti jos prielankumo. Jis visą gyvenimą siekė nuoširdžios jos meilės, bet turėjo užsidaryti savyje ir gintis nuo jos valdingumo ir nuolatinės kontrolės.
Proustas šiuos sunkumus išreiškė astma. Jis įkvėpdavo per daug oro („meilės“), bet negalėdavo iškvėpti jo pertekliaus (kontrolės), negalėjo ištrūkti iš motinos nelaisvės. Puikus jo kūrinys jam galiausiai padėjo išsisakyti, juo jis gausiai apdovanojo kitus. Vis dėlto rašytojas ilgus metus kentė kūno skausmus, nes iki galo nesuvokė, kokias kančias jam sukelia valdinga ir reikli motina. Akivaizdu, kad jis iki galo, iki pat mirties turėjo globoti viduje susikurtą motinos paveikslą ir pats siekė apsisaugoti nuo tiesos. Jo kūnas negalėjo priimti tokio kompromiso. Veikiausiai jau nuo Marcelio gimimo jis žinojo tiesą. Jam, kūnui, manipuliacijos ir rūpinimasis niekada nebuvo nuoširdžios meilės išraiška, tik baimės požymis.
Ko gero, ši tradicijų besilaikanti klusni pasiturinčių miesčionių dukra bijojo nepaprasto savo sūnaus kūrybingumo. Jeannette Proust labai stengėsi gerai suvaidinti savo, kaip žinomo gydytojo žmonos, vaidmenį ir būti gerbiama visuomenės, nes jos vertinimas jai buvo itin svarbus. Marcelio originalumas ir gyvumas jai atrodė lyg grėsmė, kurios ji mėgino visais būdais atsikratyti. Visa tai neprasprūdo pro akis nuovokiam, jautriam vaikui, bet jis turėjo labai ilgai tylėti. Tik po motinos mirties jam pavyko paskelbti įžvalgius savo pastebėjimus ir kaip niekam ligi tol kritiškai pavaizduoti savo laiko buržuazinę visuomenę. Motinai neteko patirti kritikos, nors kaip tik ji būtų buvusi gyvas buržuazijos pavyzdys.
Trisdešimt ketverių Proustas iškart po motinos mirties rašė Montesquiou: „Ji žino, kad aš negaliu be jos gyventi… Dabar mano gyvenimas prarado vienintelį savo tikslą, vienintelį saldumą, vienintelę meilę, vienintelę paguodą. Praradau tą, kurios nesibaigiantis budrumas buvo mano gyvenimo mana… Aš persmelktas visokeriopo skausmo… Kaip sakė sesuo, kuri ja rūpinosi: jai aš visą gyvenimą likau keturmetis“ (cit. iš Mauriac, 2002, p. 10).
Šiame meilės motinai aprašyme atsispindi tragiška priklausomybė ir prisirišimas, neleidžiantys išsilaisvinti ir nepaliekantys erdvės atvirai pasipriešinti nuolatinei priežiūrai. Prousto vargai pasireiškė per astmą: „Aš įkvepiu per daug oro ir nebegaliu jo iškvėpti, viskas, ką ji man duoda, turi būti man gera, net jei nuo to dūstu.“
Žvilgsnis į vaikystės istoriją nušviečia šios tragedijos ištakas ir paaiškina, kodėl Proustas taip ilgai visais saitais buvo su motina susijęs ir negalėjo nuo jos išsivaduoti, nors, be abejo, dėl to kentėjo.
Prousto tėvai susituokė 1870 metų rugsėjo 3 dieną, o 1871 metų liepos 10 dieną gimė pirmasis jų sūnus Marcelis. Tai įvyko vieną itin neramią naktį Paryžiuje, kurio gyventojai tebebuvo sukrėsti prūsų invazijos. Vargu ar jo motinai pavyko atsikratyti anuomet tvyrančio nervingumo ir visą meilų dėmesį nukreipti į naujagimį. Suprantama, kūdikio kūnas pajuto nerimą ir suabejojo, ar jis pageidaujamas. Esant tokiai padėčiai vaikui reikėjo kur kas daugiau nuraminimo, nei gavo. Kartais kūdikiui tai gali sukelti mirties baimę, apsunkinsiančią visą vaikystę. Veikiausiai taip nutiko ir Marceliui.
Visą vaikystę jis negalėdavo užmigti be mamos bučinio, ir kuo labiau tėvai ir visa aplinka bjaurėjosi šiuo įpročiu, tuo šis poreikis stiprėjo. Marcelis, kaip ir visi vaikai, žūtbūt norėjo tikėti savo mamos meile, bet, regis, niekaip negalėjo atsikratyti kūno prisiminimų apie įvairialypius mamos jausmus jam gimus. Bučinys prieš miegą tarytum ištrindavo šiuos pirmuosius kūno suvokinius, bet kitą vakarą vėl kildavo abejonių. Tuo pat metu nuolatinės vakarinės motinos viešnagės salonuose vaikui galėjo sukelti jausmą, kad ta daugybė aukštosios buržuazijos vyrų ir moterų mamai yra svarbesni už jį. Juk, palyginti su jais, jis toks mažas. Taigi jis gulėdavo lovytėje ir laukdavo taip trokštamo meilės ženklo, tačiau tepatirdavo mamos susirūpinimą dėl gražaus jo elgesio, gebėjimo prisitaikyti ir „normalumo“.
Vėliau, jau suaugęs, Marcelis patraukė tyrinėti pasaulio, pavogusio iš jo mamos meilės potyrį. Iš pradžių jis tapo uoliu salonų dendžiu, vėliau, mamai mirus, pasinėrė į fantazijas ir neregėtai aistringai, tiksliai ir jautriai aprašė šį pasaulį. Tarsi būtų leidęsis į ilgą kelionę, kad pagaliau gautų atsakymą į klausimą: „Mama, kodėl visi tie žmonės įdomesni už mane? Negi nematai jų tuštybės, snobizmo? Kodėl mano gyvenimas, mano ilgesys, mano meilė tau taip mažai reiškia? Kodėl aš tau našta?“
Tikriausiai taip būtų mąstęs vaikas, jei būtų galėjęs sąmoningai patirti savo emocijas, bet juk Marcelis norėjo būti klusnus ir nesukelti rūpesčių. Taigi jis įžengė į savo motinos pasaulį, ir tas pasaulis jį pakerėjo; jis, kaip kiekvienas menininkas, galėjo jį laisvai kurti ir netrukdomas kritikuoti. Visa tai jis darė lovoje. Iš čia jis leisdavosi į vaizduotės keliones, tarsi ligonio patalas jį būtų galėjęs apsaugoti nuo įžūlaus demaskavimo pasekmių, nuo bijotos bausmės.
Rašytojas savo romano veikėjams gali leisti reikšti tuos jausmus, kurių jis tikrovėje niekada neparodė tėvams. Didele dalimi autobiografiniame romane jaunimui Jean Santeuil (Žanas Santėjus), pasirodžiusiame tik po jo mirties – Claude’as Mauriacas, rašydamas biografiją, juo pasinaudojo kaip šaltiniu apie autoriaus jaunystę – Proustas dar atviriau kalba apie savo vargus ir leidžia suprasti, kad suvokė esąs tėvų atstumtas. Jis kalba apie „didelę nesėkmės tikimybę… slypinčią šio sūnaus prigimtyje, sveikatos būklėje, polinkyje į liūdesį, švaistūniškame charakteryje, tingume, negebėjime susirasti vietą gyvenime“ ir „protinių galių eikvojime“ (Proust, 1992, p. 1051).
Tame pačiame romane jis vaizduoja ir pasipriešinimą motinai, bet tai daro jo veikėjas Žanas: „Jo įniršis išaugo, nukrypo ne tik į save, bet ir į tėvus. Jie buvo jo baimės, siaubingo neveiklumo, raudų, migrenos, nemigos priežastis, todėl jis mielai būtų padaręs jiems ką nors bloga arba, dar geriau, įėjus motinai, būtų sutikęs ją ne priekaištais, o pareiškęs atsisakąs visų darbų, visas naktis miegosiąs kitur, manąs, kad jo tėvas kvailas… Ir tai tik dėl to, kad jis jautė poreikį daužytis ir žodžiais lyg smūgiais sugrąžinti jai bent dalį iš jos patirto blogio. Tačiau tie žodžiai, kurių jis negalėjo ištarti, liko glūdėti viduje ir veikė kaip nuodai, kurių neįmanoma išskirti, kurie graužia visą kūną; jo kojos ir rankos drebėjo, jas traukė mėšlungis, jos bergdždžiai ieškojo grobio“ (ten pat, p. 362).
Gerai žinomas Prousto prisiminimas apie arbatoje pamirkytą „Madleną“, prancūzišką sausainį, iš tiesų pasakoja apie vieną tų retų laimingų akimirkų, kai jautėsi mamos globojamas ir saugomas. Kartą, būdamas vienuolikos, jis grįžo iš pasivaikščiojimo sušalęs ir permirkęs, mama jį apkabino ir pagirdė karšta arbata su „Madlena“. Be jokių priekaištų. Regis, to pakako kuriam laikui numalšinti vaiko mirties baimes, veikiausiai snaudžiančias jame nuo gimimo ir susijusias su abejonėmis, ar jis buvo lauktas.
Dažnos bausmės ir kritiškos tėvų pastabos vis pažadindavo šias paslėptas baimes. Protingas vaikas galėjo galvoti: „Mama, aš tau našta, tu norėtum, kad būčiau kitoks, dažnai man tai parodai ir nuolat kartoji.“ Būdamas vaikas Marcelis negalėjo to išreikšti žodžiais, ir jo baimių priežastys liko niekam nežinomos. Jis vienas gulėdavo kambaryje, laukdamas mamos meilės įrodymo ir paaiškinimo, kodėl norėtų, kad jis būtų kitoks, ne toks, koks yra. Ši žinia skaudino. Regis, skausmas buvo per stiprus jį patirti, tyrinėjimai ir klausimai buvo perkelti į literatūrą, ištremti į meno karalystę. Marceliui Proustui nepavyko įminti savo gyvenimo paslapties. Aš manau, kad „prarastas laikas“ buvo nenugyventas jo gyvenimas.
Sunkias kūno ligas sukėlė pareiga jausti beribį dėkingumą ir negalėjimas pasipriešinti motinos kontrolei ir varžymams.
Išmokta moralė vertė Marcelį Proustą užgniaužti maištą. Jeigu būtų galėjęs kada nors savo vardu taip pasišnekėti su mama, kaip leido kalbėti savo veikėjui Žanui Santėjui, jis nebūtų susirgęs astma, kentęs dusulio priepuolių, jam nebūtų tekę pusės gyvenimo praleisti lovoje ir nebūtų taip anksti miręs. Juk laiškuose motinai jis aiškiai rašo, kad mieliau sirgsiąs, nei rizikuosiąs jai nepatikti. Tokie pasisakymai ir šiandien nereti, reikia tik įsivaizduoti tokio emocinio aklumo pasekmes.

Vertė Viktorija Labuckienė

Apie autorę ir knygą
Alice Miller (1923–2010) Bazelyje studijavo filosofiją, psichologiją ir sociologiją. Gavusi mokslo laipsnį Ciuriche studijavo psichoanalizę ir dvidešimt metų dirbo psichoanalitike. 1980 m. atsisakė praktikos bei mokytojavimo ir ėmė rašyti. Nuo to laiko išleido trylika knygų, kuriomis plačiąją visuomenę supažindino su savo vaikystės tyrimų rezultatais. Autorės knyga „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“ (2011) sulaukė didelio pripažinimo ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
Pagrindinė autorės gvildenama tema yra vaikystės kančių neigimas. Kiekviena knyga sukasi apie tam tikrą šio reiškinio aspektą: neigimo priežastys ir pasekmės, jų įtaka suaugusiojo gyvenime ir kt. Knygoje „Kūno maištas“ keliamas klausimas, kokios yra tikrų ir stiprių emocijų, kurias draudžia moralė ir religija, neigimo pasekmės kūnui. Remiantis psichoterapijos – asmeninės ir daugelio kitų žmonių – patirtimi daroma išvada, kad vaikystėje skriausti žmonės negali gerbti ir mylėti tėvų, nes pasąmonėje jų vis dar bijo. Net ir panorėję jie negali užmegzti ramių, pasitikėjimo kupinų tarpusavio santykių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...