2016 Vasario 12

Civilizacijų karai

Krikščionybės žlugimas Artimuosiuose Rytuose

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja. Ekspertai yra nustatę, kad jau labai greitai kai kuriose regiono šalyse krikščionių nebeliks visai, o kitose jų smarkiai sumažės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

„Sostų karai“ Sirijoje ir Irake

Libano naujienų svetainės NOW redaktorė Hanin Ghaddar konfliktą Sirijoje pavadino „sostų karais“ – daugybė kovotojų grupių kovoja neaišku su kuo, neaišku kodėl ir neaišku už ką. Tačiau viena yra akivaizdu: krikščionims šis chaosas neša mirtiną grėsmę.

Daugybė pranešimų iš Sirijos apie terorą, kankinimus ir žudymus vien dėl religinių įsitikinimų sulaukė popiežiaus Pranciškaus pasmerkimo. Jis tai pavadino genocidu. Tą patį pakartojo ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas rezoliuciją 2015 m. gruodį.

Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, per konfliktą Sirijoje ir Irake tūkstančiai krikščionių buvo kankinami, verčiami priimti islamą arba žudomi. Tai privertė juos masiškai bėgti. Vien Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Su „Islamo valstybės“ teroru susiduria ne tik krikščionys, bet ir įvairių pakraipų musulmonai, tačiau krikščionys diskriminuojami ir vadinamųjų „nuosaikiųjų“ musulmonų. Jie persekiojami kitose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir net atvykę į Europą. Vokietijos vidaus reikalų ministro ataskaitoje sakoma, kad „daugelį pabėgėlių krikščionių iš Sirijos, Irako arba Kurdistano baugina arba puldinėja musulmonai pabėgėlių centruose. Krikščionims jie bando primesti šariatą, iš jų, kaip mažumos, visaip tyčiojasi.“

Prarastasis rojus

Krikščionybė visame Artimųjų Rytų regione paplito dar Jėzaus laikais. Maždaug VI amžiuje ji tapo vyraujančia religija, tačiau vėliau, atsiradus islamui, po truputį ėmė prarasti pozicijas. Vis dėlto XX a. pradžioje apie 20 proc. gyventojų buvo krikščionys. Bendruomenės buvo izoliuotos nuo viso krikščioniškojo pasaulio, todėl išlaikė daug senovinių apeigų ir kalba senosiomis kalbomis. Susiformavo įvairios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais.

Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo krikščionių bendruomenės gausiai gyveno visose Artimųjų Rytų regiono valstybėse. Nors pasitaikydavo konfliktų religiniu pagrindu, bendruomenės gebėjo sugyventi kartu. Kai kuriose teritorijose krikščionys sudarė net daugumą gyventojų. Libane 1926 m. pirmą kartą surašius gyventojus, krikščionių buvo per 84 proc., dabar liko apie trečdalį. Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Gerą tarpusavio sugyvenimą liudija ir buvusi plati krikščionių visuomeninė veikla bei įtaka. 1860–1930 m. net trys Egipto premjerai buvo krikščionys. „Ba‘ath“ partijos, kuriai priklausė Irako prezidentas Saddamas Husseinas ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, įkūrėjas buvo graikų ortodoksas Michaelis Aflaqas. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime.

Krikščionys tapo nepageidaujami

Pirmas didelis išpuolis XX amžiuje prieš krikščionis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Pralaiminčioje karą Osmanų imperijoje smarkiai sustiprėjo nacionalizmas ir Jaunųjų turkų judėjimas. Kerštas dėl nesėkmingo karo su krikščioniškomis valstybėmis – Rusija, Anglija, Australija ir Prancūzija, krito ant vietos gyventojų krikščionių. Buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų, asirų ir graikų. Daug pasaulio valstybių tokį elgesį yra pripažinusios genocidu.

Vėliau kaskart įvykus neramumams Artimųjų Rytų šalyse ar reaguojant į tarptautinius įvykius krikščionys tapdavo teroro taikiniu. Izraelio valstybės sukūrimas, žydų karas su musulmoniškomis šalimis, Irano revoliucija, pilietinis karas Libane, Arabų pavasaris ir kt. įvykiai vis labiau didino musulmonų nepakantumą vietos krikščionims.

Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu, todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Iki 2003 m. JAV intervencijos Irake dar gyveno apie 1,5 mln. krikščionių. S.Husseino laikais ministro pirmininko pavaduotojas buvo Chaldėjų bažnyčios narys Tariqas Azizas, tačiau nuvertus diktatorių situacija ėmė smarkiai blogėti. Vietos krikščionys kaltinti bendrininkavimu su JAV. Chaldėjų arkivyskupas Basharas Warda iš Irako miesto Erbilo pasakoja, kad buvo nužudyta daugybė kunigų, susprogdinta per 60 bažnyčių, o tūkstančiai tikinčiųjų buvo priversti bėgti. Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu (siekdami išsaugoti režimą), todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Religinis konfliktas

Tyrinėtojai teigia, kad antikrikščioniškų nuotaikų stiprėjimas sutapo su didėjančiu visuomenės, ypač jaunimo, pasinėrimu į islamą. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kai Artimuosiuose Rytuose staigiai padidėjo gimstamumas ir gyventojai iš kaimo ėmė kraustytis į miestus.

Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys.

Libano rašytojas Aminas Maaloufas sako, kad miesto gyvenimas ir globalizacija naikina tradicinę arabų kultūrą, todėl musulmonų jaunimui religija tapo vienintele savimonės išraiška ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Prie šio reiškinio dar pridėjus prastą švietimo sistemą, skurdą, radikalius dvasininkus ir silpną politinę valdžią, susidaro pavojingos aplinkybės religinei nesantaikai kilti. Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys, žydai ar kitokios konfesijos musulmonai. Teroro taikiniu gali tapti bet kas.

Vakarų valstybių lyderiai noriai pasisako prieš moterų, seksualinių ar rasinių mažumų diskriminaciją, tačiau jiems sunku pripažinti, kad krikščionys tampa teroro taikiniu dėl savo religijos. Daug amžių Bažnyčia buvo stiprioji pusė ir pati engdavo kitaminčius. Tiek JAV prezidentas Barackas Obama, tiek kiti Vakarų valstybių lyderiai vengia įvardinti religinius nesutarimus kaip tikrąją konfliktų priežastį. Tokia pozicija atsispindi ir valstybių darbotvarkėse, kur šiai problemai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Nuostolis pasaulio civilizacijai

Kalbėdamas Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO, kardinolas iš Libano Bechara Rai sakė, kad krikščionių išnykimas būtų didelis nuostolis visam regionui. Pasak jo, Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. Buvęs britų diplomatas Gerardas Russellas antrina, kad didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai įvairovė buvo laikoma pranašumu, o ne trūkumu. Artimieji Rytai be krikščionių taps ne tokie liberalūs, vienodesni ir rizikuoja dar labiau izoliuotis.

Dauguma apžvalgininkų, net ir islamo pasaulyje, sutinka, kad Artimųjų Rytų krikščionių išnykimas yra nuostolis ne tik vietos kultūrai, bet ir visam pasauliui, tačiau situacija kasdien blogėja ir vargu ar artimiausiu laiku pasitaisys. Tai geriausiai iliustruoja Irako Mosulo miesto pavyzdys, kur per šventes nebesuskambo Kalėdų varpai, nors tokia tradicija nepertraukiamai buvo tęsiama 2000 metų.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 12 d.

"Scanpix" nuotr.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...