2014 Kovo 28

Koperniko paslaptis

veidas.lt


Siūlome ištrauką iš knygynuose neseniai pasirodžiusios prancūzų rašytojo, astrofiziko, kosmologijos specialisto Jeano Pierre’o Luminet knygos „Koperniko paslaptis“.

Jean-Pierre Luminet
Iš prancūzų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas

Rytojaus dieną Varmės vyskupas su visa palyda, taigi ir su naujuoju sekretoriumi bei gydytoju Mikalojumi Koperniku, iškeliavo į Krokuvą – į Žygimanto I vainikavimo iškilmes. Gydytojas neturėjo daug rūpesčių. Penkiasdešimt trejų metų Lukas garsėjo geležine sveikata, ir laikas, regis, neturėjo jam galios. Apsistojus nakvynės, jis kviesdavo sūnėną kautis špagomis, kaip paprastai jį nuginkluodavo, tad galiausiai Mikalojus, mokęsis to meno pas geriausius Italijos meistrus, atsisakė su juo fechtuotis. Tuomet, didžiai džiūgaujant kariams, vyskupas ėmė grumtis su Pilypu, vadovaujančiu palydai, ir kiekvienąsyk atsidurdavo aukštielninkas ant žemės. Vis dėlto Kopernikas įtarė, kad pusbrolis kaunasi toli gražu ne iš visų jėgų.
Kaip gydytojui, Kopernikui nebuvo ko veikti, bet kaip sekretoriui, priešingai, darbo netrūko. Žygimantui I įžengus į sostą, daug kas turėjo pasikeisti tiek Lenkijoje, tiek vasalų valdomuose kraštuose.
– Turėk galvoje, kad mūsų naujasis valdovas teikia pirmenybę Italijai ir naujoms idėjoms, – aiškino Lukas Mikalojui, jiedviem jojant šalia vienas kito. – Jis svajoja savo karalystę paversti naująja Prancūzija, menų ir filosofijos žeme, kviesdamasis garsiausius menininkus ir iškiliausius filosofus. Turėtum jam patikti, sūnėne. Jis labai apsidžiaugs pirmuoju savo medžioklės laimikiu – lenku, prilygstančiu Piko dela Mirandolai.
– Liaukitės! Nereikia perdėti, dėde! Aš net nesu medicinos daktaras ir dar nepaskelbęs nė vieno kūrinio.
– Nesikuklink kaip kaimo klebonas, vaikeli. Žinau, ko esi vertas, o ir tu pats tai žinai. Gal turi atsargoje kokią mielą filosofijos knygelę, kurią galėtum jam paskirti, ką nors visiškai nauja ir gražaus?
Jau seniai perpratęs savo dėdę, Mikalojus žinojo, kad šis tik apsimeta netašytu stuobriu, tyčia dangstydamas savo išmonę. Tad nutarė įsitraukti į žaidimą ir suvaidinti eruditą, susidūrusį su tamsuoliu.
– Tikiuosi, kada nors esate skaitęs „Almagestą“? – šiek tiek komiškai paklausė pedanto tonu. – Tai va, jau beveik penkiolika metų, kai aš jį gvildenu, gliaudau, skaitau ir šiaip, ir taip, graikiškai, lotyniškai, net vokiškai, ir niekaip negaliu permanyti tiek šimtmečių Ptolemajo ir jo pasekėjų mums peršamos nepaprastai sudėtingos dangaus mechanikos.
– Kiek man žinoma, sūnėne, tu ne pirmas tuo skundiesi. Kartais visai pravartu ką nors sugriauti. O ką sukursi toje vietoje?
– Ką nors paprasta, dėde, ką nors paprasta. Gamtoje nėra nieko per daug, nieko nereikalinga, ji moka iš vienos priežasties padaryti daug išvadų. O ką nuveikė astronomai nuo to laiko, kai pasirodė „Almagestas“? Tik bandė pritaikyti jį naujiesiems laikams, atpasakoti, aprašyti! Kulinariniai receptai, ir tiek! Painiava, dešimtys stiklinių rutulių, sukabintų nei šiokiais, nei tokiais saitais. Jų darbus galėčiau palyginti su bandymu tai vienur, tai kitur prirankioti kojų, rankų, galvų ir kitų kūno narių, labai dailių, bet nederančių, netinkamų vienam kūnui sukurti, – ir sulipdyti juos. Išeitų ne žmogus, o pabaisa! Tai va! Vietoj tos pakrypusios bažnyčios, kuri vos laikosi, paramstyta tūkstančiu ir vienu kontraforsu ir arkbutanu, aš pastatysiu senovės šventyklą – stogą, paprasčiausią stogą, užkeltą ant laibų kolonų. O vidury jos – tabernakulį. Jeigu Dievas, kaip manau, – visų architektų architektas, vadinasi, Jis pastatė sau būstą ne kaip bevardis žilos senovės statytojas, o kaip Bruneleskis.
– Trumpiau, vaikeli, ir liaukis kalbėti mįslėmis. Galėčiau pagalvoti, kad bijai to, ką nori man pasakyti. Aš ne tavo mokytojas ir juo labiau ne mokinys, aš – tavo dėdė. Taigi?
– Taigi, stipriai laikykitės balno gugos, geriau įsispirkite į balnakilpes, nes ir toks puikus raitelis kaip jūs gali nuvirsti žemėn išgirdęs, ką jums pasakysiu. Taip, bijau. Ir Romoje, kalbėdamas su didikais ir iškiliausiais šio amžiaus mokslininkais, net su savo mokytoju Domeniku Novara, nedrįsau užbaigti savo minčių, negalėjau išdėstyti išvadų, kurios piršosi pačios savaime. Bijojo ir mano klausytojai, lyg būtume atsitrenkę į neregimą sieną, užtvėrusią kelią į priekį, į tiesą.
Lukas pažvelgė į sūnėną, lyg matydamas jį pirmą kartą. Mikalojus kalbėjo nebe anuo žaismingu pedantišku tonu – jo balsas, paprastai žemas ir ramus, virpėjo nuo keisto susijaudinimo. Tuomet vyskupas irgi išsigando to, ką tikėjosi išgirsti ir jau miglotai įsivaizdavo.
– Daug metų rinkau visus per amžius atliktų stebėjimų duomenis, – toliau kalbėjo Kopernikas. – Po kelis kartus skaičiau visus filosofus, nagrinėjusius šį klausimą. Ir šiandien, širdies gilumoje kad ir tebekamuojamas abejonių, protu suvokiu atskleidęs tiesą. Nors ir kaip būtų sunku ir net neįtikėtina, Dievo padedamas išdėstysiu ją aiškiai kaip dieną bent jau tiems, kurie išmano matematiką.
Jis giliai įkvėpė gaivaus oro. Tolumoje, horizonte, ant kalvos dunksojo Vavelio pilies bokštai ir varpinės. Po valandos jie įjos į Krokuvą.
– Protas man sako, kad Saulė – visa ko centras, visatos centras. Kad Žemė sukasi aplink Saulę, kaip ir Merkurijus ir Venera priešais, ir Marsas, Jupiteris ir Saturnas kitapus. Kad Žemė taipgi sukasi aplink savo ašį, todėl mums susidaro klaidingas įspūdis, jog Saulė juda, o nejudamos žvaigždės sukasi. Dėde, aš niekad nesugebėsiu jums atsidėkoti už tai, kad siuntėte mane į Italiją. Tik ten supratau, kad Žemė visatoje – tai lyg ~tavoletta~, kurią panaudojo Bruneleskis, atradęs perspektyvos dėsnius. Tačiau tai judantis langas. Judant stebėjimo taškui, atrodo, kad juda planetos! Ir vis dėlto širdis man sako: „Kas tu toks esi, menkas Kopernikai, kad kėsiniesi aukštyn kojomis apversti visatą ir stoji prieš visas pripažintas normas, prieš visus mokslininkus ir net prieš Šventąjį Raštą?“
Paskui, tardamasis pernelyg iškilmingai kalbėjęs, sukikeno:
– Ak! Lengviau pasidarė. Atrodo, lyg būčiau atlikęs jums išpažintį, monsinjore!
– Dievaži, vaikeli, lyg mietu per galvą būtum tvojęs! Ar jau esi ką nors apie tai parašęs?
– Ketinau parašyti Padujoje, o vėliau, užrašęs gražų paskyrimą kardinolui Farnezei, išspausdinti Venecijoje, bet…
– Ak, Mikalojau, man regis, girdžiu lyg priekaištą tavo balse. Aš paprašiau, kad grįžtum, nes prieš akis – sudėtingas žaidimas, ir man reikia tavo pagalbos. Bet, po perkūnais, nesitikėjau susidursiąs su planetų žonglieriumi, Ptolemajo priešu, naujuoju Atlantu! To jau per daug, be saiko daug. Per anksti apie tai kalbėti. Rašyk, bet rodyk tik tiems, kuriais pasitiki. Nemanau, kad naujasis Lenkijos karalius galėtų užsikrauti ant pečių tokią naštą. Ar neturi ko nors paprastesnio, menkesnio… ką galėtum skirti savo vardu?
– Turiu tai, ko jums reikia, – linksmai atsiliepė Mikalojus, iš balnakrepšio traukdamas raudonu kaspinu surištą pluoštą popierių.
Tai buvo Teofilakto Simokatos „Laiškai“, jo versti į lotynų kalbą. Metęs pavadį ant žirgo gugos, Lukas ėmė sklaidyti rankraštį, kartais linktelėdamas galvą, kartais nusijuokdamas.
– Puiku! – pagaliau sušuko. – Reikia visa tai išspausdinti. Paskirk jį mūsų karaliui Žygimantui.
– Ne, dėde. Pirmą kartą gyvenime jūsų nepaklausysiu. Šią knygą paskirsiu jums, ir vien tik jums.
– Po šimts, kodėl gi ne? Apskritai būtų visai neblogas dalykas. Na, o kaip tavo istorija apie Žemę, kuri sukasi aplink Saulę?
– Galvoju apie tai, dėde, galvoju. Duokite man laiko. Nes laikas, dėde, mums palankus.
Vainikavimo iškilmės Kopernikui buvo puiki proga susitikti su kai kuriais pažįstamais italais, ir gana iškiliais, nes popiežiui Julijui II karaliaus Žygimanto dvare atstovavo kardinolas Farnezė. Mikalojus stropiai laikėsi dėdės nurodymo kuo mažiau lįsti į akis, likti jo šešėlyje ir klausytis, svarbiausia – klausytis. Varmės vyskupo ir Florencijos kardinolo susitikimas buvo labai nuoširdus. Abu vyrai, tiek kariai, tiek dvasininkai, turėjo daug ką bendra, ir Aleksandras mielai priėmė Luko pasiūlymą viešnagės Krokuvoje metu dviem savaitėms paskolinti Mikalojų, kad pabūtų vertėju į lenkų ir vokiečių kalbas. Taip astronomui teko dalyvauti visuose šios žemės viešpačių ir jų pasiuntinių susitikimuose ir pasitarimuose. Niekas nekreipė dėmesio į kuklų kanauninką, verčiantį popiežiaus legato pašnekovų samprotavimus, dažniausiai gana nuvalkiotus, – beje, šie paprastai kalbėdavo lotyniškai ir galėjo puikiausiai apsieiti be jo paslaugų. Šiaip ar taip, kiekvieną vakarą jis viską atpasakodavo dėdei.
Šis menkas šnipinėjimo žaidimas vos nepasibaigė katastrofa, kai paskutinėmis Aleksandro Farnezės viešnagės dienomis atvyko Vokiečių ordino didysis magistras, vilkėdamas plačiu baltu apsiaustu su juodu kryžiumi ant krūtinės. Jis atėjo į audienciją lydimas brolio, jauno Kelno kanauninko, graudžiai panašaus į buvusį Mikalojaus mokslo draugą, kadaise nuskendusį Vysloje, Achilą Otoną fon Brandenburgą. Mikalojus stengėsi būti kaip niekad nepastebimas, bet širdies gilumoje džiūgavo versdamas didžiojo magistro maldavimus, kai šis vokiškai meldė popiežių atpalaiduoti ordiną nuo vasalinės priklausomybės Lenkijai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...