2010 Gruodžio 08

Kol kas neblogos žinios Lietuvai

veidas.lt

“Wikileaks” paskelbtas Amerikos diplomatų susirašinėjimas rodo, kad Lietuvos diplomatai sąžiningai užsidirba savo atlyginimą, o bendras aplink vykstančių politinių procesų suvokimas visiškai atitinka tą, kokį jį savo slaptuose pranešimuose mato sąjungininkai.

Gaila, kad JAV ambasados Vilniuje pranešimai svetainės “Wikileaks” autoriams ir jų pavogtų diplomatinių telegramų rūšiuotojams didžiojoje pasaulio žiniasklaidoje neatrodo labai svarbūs, tad kol kas Lietuvos vardas šiame skandale minimas nedaug.

Bet tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau tas beveik tūkstantis diplomatinių pranešimų (iš kurių tik du pažymėti aukščiausia slaptumo žyme “Slapta, ne užsieniečių akims”) iš Vilniaus irgi taps žinomi ir galėsime pasiskaityti, kaip Lietuvos užsienio ir vidaus politiką mato mūsų geriausi sąjungininkai. Nes jau viešai paskelbtas JAV ambasadoriaus NATO Ivo Daalderio pranešimas apie pastangas sutrukdyti Prancūzijai parduoti Rusijai desantinį laivą “Mistral” rodo, kad Amerika buvo ir išlieka geriausia Lietuvos sąjungininkė NATO.

Dėl Baltijos šalių sulaužė tradiciją

Kaip rašoma I.Daalderio pranešime, šių metų vasario 9-ąją per tradicinius NATO ambasadorių pietus Lietuvos atstovas Linas Linkevičius iškėlė klausimą dėl “Mistralio” pardavimo. Lietuvos ambasadorius nurodė, kad šis kontraktas – ne vien tik Prancūzijos vidaus reikalas, tad turėtų būti aptartas Aljanso viduje. Nors tą kartą Prancūzijos ambasadorė Pascale Andreani pratylėjo, bet kitą dieną padarė pareiškimą, kuriuo pabrėžė Prancūzijos įsipareigojimus Baltijos šalių saugumui ir kaip pavyzdį nurodė dalyvavimą oro policijos misijoje.

Pranešime į Vašingtoną I.Daalderis pabrėžė, kad pagal ilgametę tradiciją NATO taryboje neaptarinėjami atskirų narių dvišaliai ginkluotės pardavimo kontraktai, nes tai laikoma šalių vidaus reikalu. Tad iki Lietuvos diplomatijai iškeliant šį klausimą “Mistralio” pardavimas nebuvo aptariamas. Netgi po to dalis NATO valstybių, iš principo nepritariančių Prancūzijos sprendimui prisidėti prie Rusijos perginklavimo, manė, kad susiklosčiusių tradicijų laužyti nereikėtų.

Tačiau JAV ambasadorius rekomendavo savo vadovybei šiuo atveju padaryti išimtį, nes “Mistralio” pardavimas keliąs kai kurių sąjungininkų susirūpinimą.

Tuo pat metu, kai klausimas dėl “Mistralio” pardavimo buvo iškeltas NATO taryboje, JAV gynybos ministras Robertas Gatesas susitiko su Prancūzijos gynybos ministru Herve Morinu ir šalia kitų klausimų iškėlė “Mistralio” pardavimą, nurodydamas, kad tai kelia rimtą susirūpinimą sąjungininkams Vidurio ir Rytų Europoje. Karo laivo pardavimas Rusijai, Maskvai ne iki galo įvykdžius savo įsipareigojimus atitraukti kariuomenę Gruzijoje, būtų blogas ženklas.

H.Morinui prieštaraujant, kad “Mistralis” niekaip negalės iš esmės sustiprinti Rusijos laivyno galių, R.Gatesas nurodė, kad kalba ne apie kovinius pajėgumus, o apie politinius signalus Rusijai ir apie kai kurių sąjungininkų pasitikėjimą Vakarais.

Pademonstravo karinę paramą

Sunku daryti platesnes išvadas neturint daugiau dokumentų, bet netgi iš šių dviejų pokalbių akivaizdu, kad geriausiai Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių susirūpinimą dėl Rusijos grėsmės supranta amerikiečiai, kurie dėl savo sąjungininkų interesų pasirengę netgi laužyti nusistovėjusias nerašytas NATO vidaus taisykles.

Taip pat galima prisiminti, kad praėjus dviem mėnesiams po šių pokalbių krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė lankėsi Vašingtone, iš kurio grįžo su pažadu, kad Amerikos ginkluotosios pajėgos pradės rengti reguliarius mokymus su Baltijos valstybių pajėgomis. Dar po kelių mėnesių Latvijos Adažių poligone vykusių pratybų metu JAV kariai akivaizdžiai mokėsi permesti pajėgas į Baltijos valstybes ir nuodugniai tikrino, kaip vietos uosto, geležinkelių bei kelių infrastruktūra tinka sunkiajai kovinei technikai, įskaitant tankus, pervežti.

Galima spėti, kad NATO viduje vykusiuos diskusijos dėl “Mistralio” pardavimo bei JAV požiūris į Baltijos šalių bei Lenkijos susirūpinimą turėjo nemenkos įtakos, kad Aljansas pagaliau parengė ir neseniai patvirtino Baltijos šalių gynybos planus.

Taip pat “Wikileaks” nutekinta informacija paaiškina prezidentės Dalios Grybauskaitės demaršą, atsisakant vykti į Prahą pavakarieniauti su JAV prezidentu Baracku Obama.

JAV diplomatų susirašinėjime tiesiai šviesiai įvardijama, kad B.Obama, siekdamas Rusijos paramos sprendžiant Irano raketų grėsmę, iškeitė ankstesnės, George’o W.Busho administracijos jau pasiektus susitarimus su Lenkija ir Čekija dėl stacionarios priešraketinės ginkluotės sistemos statybos į “santykių perkrovimą” su Kremliumi. Rusija atsisakė parduoti Iranui modernią priešlėktuvinę ginkluotę ir prisidėjo prie sankcijų Iranui, o JAV stacionarias, tad ilgaamžes ir strategiškai svarbias priešraketines pozicijas Vidurio bei Rytų Europoje pakeitė karo laivų ir mobiliųjų priešlėktuvinių raketų budėjimu. Kurį prireikus visados galima nutraukti. Vėliau Prahoje pasirašytas B.Obamos ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitarimas dėl branduolinės ginkluotės mažinimo taip pat neprisidėjo prie Europos saugumo užtikrinimo – ne veltui šiuo metu JAV Kongrese kyla prieš mėnesį vadinamuosius pusiaukelės rinkimus laimėjusių respublikonų balsai prieš šio susitarimo ratifikavimą.

Amerikiečiai viską mato teisingai

Bendra išvada, kurią galima padaryti skaitant “Wikileaks” jau paskelbtą JAV diplomatų susirašinėjimą, – amerikiečiai nėra tokie naivūs, kaip kartais gali pasirodyti klausantis jų viešų pareiškimų. Ypač tai liečia jų santykius su Rusija.

Viešai – glėbesčiavimasis ir kalbos apie “santykių perkrovimą” bei draugystę, už uždarų durų – labai blaivus padėties pagal teritoriją didžiausioje pasaulio valstybėje vertinimas. JAV diplomatų pranešimuose Rusija – tai valstybės organizuoto nusikalstamumo valdoma šalis, kurios priešakyje stovi gaujos vadas (būtent taip reikia versti idiomą “Alpha-Dog”) Vladimiras Putinas.

Liberalusis prezidentas D.Medvedevas, į kurį dar neseniai Vakarai dėjo tiek daug vilčių, – tik premjero šešėlis, po pusantrų metų vėl užleisiantis savo kabinetą Kremliuje V.Putinui. Tad Lietuvos vadovai – prezidentė D.Grybauskaitė ir premjeras Andrius Kubilius – neprašovė, kad susitikimus rengė ir tarpvalstybinius klausimus aptarinėjo būtent su V.Putinu, neteikdami pernelyg didelės svarbos lyg ir planuotam susitikimui su D.Medvedevu. Vis tiek, kaip JAV diplomatams aiškino Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, tai, kas sutariama su D.Medevedevu, vėliau dar turi būti pertarta su Vyriausybe, nes tikrąją valdžią turi būtent jos vadovas.

Dar viena išvada – ne visada už uždarų durų nuskambėję grasinantys žodžiai vėliau virsta darbais. Štai visai neseniai Lietuvoje su vizitu lankėsi Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, su kuriuo labai dalykiškai buvo kalbamasi apie draugiškų santykių palaikymą ir elektros energijos pirkimą. Jei ne “Wikileaks”, net nežinotume, kad prieš penketą metų tas pats politikas, spjovęs į bet kokį diplomatinį etiketą, atvirai grasino Lietuvos ambasadoriui Kijeve: “Jūsų veiksmai turės neigiamų padarinių Lietuvos ir Ukrainos santykių plėtrai ateityje”.

Laikas praėjo, aistros nurimo, dalykiniai interesai paėmė viršų. Tai, ko gera, bus pati geriausia “Wikileaks” skandalo pamoka žmonėms, kurie lig šiol buvo labai tolimi nuo diplomatinio pasaulio ir įsivaizdavo, kad kokių nors pikantiškų detalių iš diplomatinio susirašinėjimo paskelbimas gali sukiršinti valstybes ar jų vadovus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...