2016 Gegužės 08

Veido archyvas

Klavišų giesmės, arba kaip prisijaukinamas Niujorkas

veidas.lt

Profilis. Po dviejų JAV praleistų koncertinės veiklos dešimtmečių pianistė Ieva Jokūbavičiūtė pagaliau ryžosi pradėti universiteto profesorės karjerą.

Renata Baltrušaitytė

Tėvynainiams pianistė iš Niujorko atvežė įvairių kompozitorių paliktų preliudų, siuitų ir noktiurnų programą, tačiau neslepia, kad pačiai iš jų šiuo metu artimiausias Leošas Janačekas. Jo kūrinių kompaktinę plokštelę muzikantė neseniai įrašė JAV, o skambindama šio kompozitoriaus pjeses Šventos Kotrynos bažnyčioje kartais, regis, emocingai pritardavo fortepijonui šnabždėdama slėpiningus žodžius. Nes L.Janačeko melodijos pačios, pasak pianistės, prašosi žodžių, jos tarsi dainos – ritmingos, pasikartojančios, kartais šaukiančios, o kartais – mielai čiauškančios. Meilės dainos, kurioms jokioje šalyje vertimo nereikia.

O štai pati pianistė, pasakodama apie save Lietuvoje, pripažįsta jau pristinganti lietuviškų žodžių.

Savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Reikalingąjį iš už angliškųjų tankmės vis bandančios nutverti Ievos nepriskirtum prie tų emigravusių muzikantų, kurie dažnai grįžta koncertuoti gimtinėn. Nieko keista: savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą,  o dar po penkerių metų, laimėjusi žaliąją kortą, už Atlanto persikėlė ir pianistės tėvų šeima su jaunesniaisiais broliu ir seserimi.

„Bet jie apsigyveno Čikagoje, kur daug lietuvių: mano mama jau tapo tikra vietos lietuvių kultūrinės veiklos žinove. O aš atvažiavusi Amerikoje turėjau vos kelis lietuviškai kalbančius draugus. Angliškai irgi mokiausi palengva, nes išskridau ką tik išlaikiusi vokiečių kalbos egzaminą – lėktuve netgi maisto pati nesugebėjau užsisakyti. Mičigane iš pradžių bendravau rusiškai, mat pirmieji ten sutikti dėstytojai ir dauguma bendramokslių buvo atvykėliai iš posovietinių šalių. Kai po metų parvažiavusi į Grigiškes lifte švaria rusų kalba palabinau buvusią kaimynę, ši neteko žado, nes anksčiau rusiškai niekada nekalbėdavau“, – prisimena I.Jokūbavičiūtė.

Lietuviško ir amerikietiško mąstymo skirtumai

Iš Skuodo kilusi mergaitė nuo septynerių metų gyveno Vilniuje, menų mokyklos internate. Tik vėliau arčiau sostinės persikėlė ir jos tėvai, pagal specialybę – mokytojai. Abu dainingi, bet nebaigę jokių muzikos mokslų.

Didysis Ievos gyvenimo perversmas įvyko 1995-aisiais, kai menų mokyklos abiturientė, kelių moksleiviškų konkursų laureatė, be ypatingų pastangų įveikė stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir likusią vasaros dalį, paakinta savo buvusios fortepijono mokytojos, nutarė skirti vasaros stovyklai Mičigano valstijoje, kurią organizuoja Interlocheno menų akademija.

„Į stovyklą Mičigane išvažiavome dviese kartu su bendraklasiu smuikininku Danieliu Kaplunu. Buvau tikra, jog skrendame tik porai mėnesių, tačiau netrukus įsitikinau, kad viską kruopščiai suplanavęs Danielis turi rimtų ketinimų likti studijuoti JAV. O tada suveikė mano ambicijos: ėmiau mąstyti, kuo aš blogesnė. Juolab abu priklausėme jaunuolių kartai, kuri, sienoms atsivėrus, išnaudodavo menkiausias galimybes įsitvirtinti užsienyje. Abu Mičigane likome metams, o tada išsivažinėjome po skirtingas akademijas. Beje, pernai su Danieliu susitikome Niujorke, pirmąkart po aštuoniolikos metų nesimatymo. Smagiai prisiminėm senus laikus, padėkojau jam, kad savo pavyzdžiu tada paskatino mane siekti daugiau“, – pasakoja I.Jokūbavičiūtė.

Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai.

Drąsos likti Amerikoje Ievai įkvėpė ir vasaros stovykloje sutikta iš Kijevo kilusi pianistė bei pedagogė Victoria Mushkatkol. Tai ji menkai Amerikoje tesigaudančiai lietuvei nurodė tinkamiausią kryptį – prestižinį Kertiso muzikos institutą Filadelfijoje. Metais anksčiau, paskatintas tos pačios pedagogės, į jį sėkmingai buvo įstojęs kitas pianistas iš Lietuvos – Andrius Žlabys. Po daugelio metų „Veidui“ duotame interviu šis atlikėjas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, stojamuosius į Kertiso institutą pavadino svarbiausiu savo karjeroje muzikos konkursu.

„Andrius mane, savo tautietę, atvykusią Filadelfijon, iškart priglaudė ir labai gražiai manimi rūpinosi. Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai. Neišvengiau blaškymosi laikotarpio, kai niekas nebenurodinėjo, kokį kūrinį turiu rinktis, kaip jį interpretuoti… Teko išmokti pačiai klausytis įrašų, domėtis, ką groja draugai ir kolegos. Į pamokas institute reikėdavo ateiti su savarankiškai parengtais kūriniais, o ne jų „pusfabrikačiais“. Iš pradžių tebemąsčiau lietuviškai: ai, per dvi dienas sėsiu ir išmoksiu, kas čia tokio… Tačiau kai dėstytojas, išklausęs mano pristatyto kūrinio, po ilgos pauzės liepė eiti namo ir pagalvoti, jo žodžiai nepagrįstą pasitikėjimą savimi nuplovė kaip šaltas dušas. Niekada anksčiau savo gyvenime nebuvau išvaryta iš pianino pamokos“, – prisimena Ieva.

Kertiso muzikos institutas studentams mokėjo stipendijas, tačiau norint nevaržyti savęs tekdavo papildomai užsidirbti. Tam irgi buvo sudarytos sąlygos: studentai pačiame institute galėjo įsidarbinti akompaniatoriais, puslapių vartytojais ar atlikti kitokius su mokymo procesu susijusius darbus.

Būstai ir pianinai

„Gerai, kad mūsų kelias į didmiesčius driekėsi pro Mičigano miškus. Taip galėjome palengva susipažinti su amerikietiška kultūra ir nepatirti didelio kultūrinio šoko. Tačiau jis vis vien ištiko, kai iš Filadelfijos, baigusi institutą, magistro studijų persikėliau į Niujorką. Vien susirasti stogą virš galvos šiame megapolyje buvo nelengva užduotis. Kol perskaitai skelbimą apie nuomojamą butą ir nukanki jo apžiūrėti, šeimininkai jį spėja išnuomoti. Vienąkart nuvažiavusi netgi stovėjau pretendentų eilėje prie nuomojamo būsto durų, tačiau, žinoma, nieko nepešiau, nes priekyje stovintys tuo metu jau baigė pildyti visas reikalaujamas anketas“, – pasakoja pianistė.

Tąsyk, kai buvo labai sunku, Ievai padėjo draugai: porą naktų glausdavosi pas vienus, porą – pas kitus. Nors vėliau Niujorką sėkmingai prisijaukino, iki šiol pianistė jį vadina didžiausiu vienišų žmonių miestu: tokioje nesibaigiančioje minioje lengva prapulti, ir niekas to net nepastebės.

Apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

Mannes muzikos koledžas, kurį pasirinko Niujorke, studijų laikotarpiui suteikė pianiną, tačiau susirasti būstą, kuriame galėtų juo skambinti, studentei buvo dar sudėtingiau. „Pirmąją nuomos sutartį pasirašiau metams neįtardama, kokio plonumo to būsto sienos. Kai kaimynų bute čirkšdavo telefonas – aš irgi puldavau, nes atrodydavo, kad skambina man. Apačioje gyveno pianistas, naktimis dirbantis džiazo klubuose. Rytais jam reikėdavo išsimiegoti, todėl tuo metu groti negalėdavau. Problemą mėginau spręsti susiveikusi elektroninę klaviatūrą, kuri leidžia skambinti su ausinėmis. Tačiau kaimynas pareiškė, kad jam miegoti trukdo tos klaviatūros klavišų stuksėjimas“, – dabar jau kvatoja pirštais į stalą belsdama I.Jokūbavičiūtė, pridurdama, kad kolegoms Niujorke nutikdavo ir blogiau: ne vienas už nuolatinį muzikavimą buvo tiesiog išmestas iš nuomojamo būsto.

Užtat pastarųjų metų pianistės kaimynystė Manhatano šiaurinėje dalyje – Invude buvo tiesiog ideali: apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

„Šiame rajone, kurio kaimynystėje yra didelis parkas, gyvena daug vaikus auginančių jaunų šeimų, tarpusavyje dalijamės žaislais, informacija apie auklėjimą, rengiame bendras šventes – tikrai labai smagi ir draugiška bendruomenė“, – teigia Niujorke trejų metų dukrelę Almą kartu su vyru amerikiečiu Cristopheriu auginanti lietuvė.

Cristopheris – muzikos renginių kuratorius, vedėjas ir vadybininkas, tačiau, priešingai nei Ieva, vienintelis savo šeimoje taip ir netapęs profesionaliu atlikėju. Pasak pianistės, apie šiuolaikinę muziką vyras nutuokia netgi geriau už ją pačią. Ir jau tikrai neatsisako prireikus padirbėti žmonos koncertų agentu.

Scenos patirtis tolygi daktaro laipsniui

Gerus kaimynus muzikaliai šeimai rudenį vis dėlto teks palikti: Ieva neseniai gavo profesorės vietą Šenandoa universiteto konservatorijoje Virdžinijos valstijoje. Ne per toliausiai nuo Niujorko, vertinant amerikietiškais masteliais, tačiau per toli, kad apsimokėtų į paskaitas važinėti. Anksčiau tik privačiomis pamokomis ir koncertine veikla besivertusi muzikantė, įveikusi solidžią atranką, pirmą kartą tampa aukštosios mokyklos dėstytoja ir su šeima kraustosi gyventi į universitetinio tipo Vinčesterio miestelį. Artimiausias jam didmiestis – JAV sostinė Vašingtonas, nutolęs vos 90 km, taigi įprastų kultūrinių malonumų pianistei toli ieškoti neteks.

Imdamasi naujų pareigų I.Jokūbavičiūtė užsitikrino, kad jai nebus trukdoma tęsti koncertinės veiklos, todėl butą Niujorke nutarė pasilikti. Artimos ateities planuose – prancūzo Gabrielio Faure fortepijoninės bei rumuno George’o Enescu kamerinės muzikos kūrinių programos.

Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

Muzikantė namuose daug dėmesio skiria fortepijoniniams ansambliams: vadovauja standartinės sudėties „Trio Cavatina“ (fortepijonas, smuikas, violončelė), su kuriuo laimėjo Naumburgo tarptautinį kamerinės muzikos konkursą Vokietijoje, rengia bendras programas su solistais smuikininkais. Sako, kolektyvinis muzikavimas, kuriame viskas priklauso ne vien nuo tavęs pačios, gydo nuo jai nesvetimo pedantiško tobulybės siekimo. Pianistė mėgsta rinktis rečiau atliekamą muziką, kuri klausytojui teiktų atradimo džiaugsmą. Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

JAV konservatorijose stengiamasi išlaikyti profesorių teoretikų, savo karjerą grindžiančių moksliniais veikalais, ir aktyviai koncertuojančių dėstytojų pusiausvyrą, nes laikoma, kad vieni ir kiti studentams gali būti vienodai naudingi. Konkurencija tarp „teoretikų“ į profesoriaus vietą dažniausiai susidaro aštresnė, negu tarp profesionalių tokios vietos pageidaujančių muzikantų.

„Tačiau pretendentas atlikėjas (o apsisprendusi tapti dėstytoja aš apvažiavau keletą JAV universitetų) dažnai sulaukia tiesmuko studentų klausimo, ar tikrai sugebės dėstyti, neturėdamas daktaro laipsnio. Atsakydavau, kad mano daktaro laipsnis yra scena ir parengtos koncertinės programos. Nors visų valstijų koncertuodama dar nesu apvažiavusi, teko groti daugelyje žymių salių, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“. Taip pat ne kartą gastroliavau Kanadoje ir Pietų Amerikoje. Tačiau muzikantui mokamas honoraras Amerikoje nebūtinai priklauso nuo salės vardo“, – pabrėžia pašnekovė.

Fortepijono akrobatų populiarumas gęsta

Stebėdamas Lietuvos televizijų rodomas užsienio koncertų transliacijas gali susidaryti įspūdį, kad pianisto honorarai ir populiarumas dabar labiausiai priklauso nuo įvaldyto muzikos tempo: jei sugebi per sekundę sugroti tiek natų, kiek fortepijono akrobatas kinas Lang Langas, tai ir tapsi labiausiai pageidaujama žvaigžde… Tačiau, Ievos nuomone, Amerikoje panašių „akrobatų“ era jau gęsta – šou pianistai dabar populiaresni Europoje. O tikrieji muzikos vertintojai tiek ten, tiek čia suvokia, kad fortepijono muzikos spalvos, jos išraiškos esmė niekada nepriklausė nuo natų skaičiaus ar skleidžiamo triukšmo lygio.

Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„Carnegie Hall“ salėje, kurios savo biografijoje paprastai neužmiršta paminėti nė vienas joje koncertavęs lietuvis, I.Jokūbavičiūtė pasirodė kartu su savo niujorkiečiu dėstytoju Richardu Goode’u, kurio iki šiol prašo būti pirmuoju savo programų kritiku. Tąsyk prestižinėje salėje jie drauge atliko kūrinius ir keturiomis rankomis, ir dviem fortepijonais. Studijuodama koledže Ieva net neįsivaizdavo, kad kada nors gali sulaukti panašaus profesoriaus pasiūlymo, kurį priėmė kaip didžiulę jai tekusią garbę. Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„O kiek valandų repetavome, kiek skirtingų variantų išbandėme… Tai neįkainojamas profesinis džiaugsmas – kurti kartu su savo mokytoju kaip lygiavertei jo partnerei. Šalia sėdėdami prie fortepijono atlikome nedidelį Claude’o Debussy kūrinėlį: aš skambinau pirmos antros, jis – trečios ketvirtos rankos partijas. Visai nedaug natų, tačiau kokia reikšminga patirtis… Jaučiausi tiesiog „lucky“ – gal žinote, kaip tai būtų lietuviškai?“ – teiraujasi šluostydamasi akis.

Atsakau, kad kažkas per vidurį tarp laimingos ir sėkmės lydimos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. liepos mėnesį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...