2012 Gegužės 08

Kas neleidžia patirti organizuoto tautos gyvenimo palaimos

Algimantas Šindeikis


Išvalstybinti ekonomiką ir pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką buvo nors ir skausminga, bet paprasta. Daug sudėtingiau su Konstitucija: jos tiesioginės naudos nematantys ir savo interesus arba ambicijas aukščiau kitų piliečių interesų iškeliantys tiek eiliniai piliečiai, tiek politikai, tiek teisėjai valstybės gyvenime lengva ranka kuria chaosą.

Beveik prieš šimtą metų viena visuomeniškiausių, pilietiškiausių mūsų praeities asmenybių, Atkuriamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ rašė: „Vergijos pančiai per daug įsirėžę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Šiuos žodžius priminė profesorė Viktorija Daujotytė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nerimas“, kurioje bandoma analizuoti grėsmes, kylančias mums ir mūsų valstybei. Profesorės išvados optimistinės: jei visi rasime jėgų prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, yra vilties, kad su grėsmėmis Lietuva gali susitvarkyti.
O teisės filosofas Saulius Arlauskas savo monografijoje apie šiuolaikinės teisės filosofiją rašo: „Teisės kūrėjas – ne gamta. Teisės kūrėjas – žmogus.“ Tęsiant toliau šio filosofo mintį galima sakyti, kad koks žmogus – tokia ir teisė. Toji teisė, Konstitucija, kuria šiandien bandome naudotis Lietuvoje, sukurta senosios Europos civilizacijos, tad nenuostabu, kad mums ne viskas tinka. Plėsti savo vidinės Konstitucijos suvokimą mums trukdė ilgi okupacijų ir represijų metai.
Beje, jie buvo daug ilgesni nei laisvės metai. Nors turėjome Europą ir pasaulį nustebinusius pažangius valstybės Statutus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, bet tolesnį mūsų konstitucinį progresą sunaikino užkariautojai ir pavergėjai.
Šiandien tuos darbus dažnai tęsiame patys. Nors nuolat save įkalbinėdami, kad esame senosios Europos dalis, dažnai net nesusimąstome, jog šiuolaikinės Europos civilizacija mums dažnai būna per ankštas rūbas, kuris vis kokioje nepatogioje vietoje ima ir praplyšta.
Galėtume būti ramūs, jei prieš mūsų Konstituciją, teisę, taisykles burnotų nenorintys jų laikytis marginalai, nesusipratėliai, žudikai, prievartautojai, vagys, sukčiai. Bet kai tuo užsiima kunigas, Seimo pirmininkas ir prezidentė – viskas daug rimčiau. Kas užduoda neteisinio elgesio toną?
Štai ką apie teisę ir įstatymų laikymąsi Lietuvoje 23-iaisiais nepriklausomos valstybės metais kalba kunigas, buvęs disidentas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Robertas Grigas, su svita užkopęs ant Garliavos scenos: „Bet gražiausi dalykai Lietuvos istorijoje yra kilę būtent iš įstatymų nevykdymo.“ Minią, kuri pasiryžusi gultis kryžiumi prieš mergaitės grąžinimą Laimutei Stankūnaitei, kunigas palygino su tais lietuviais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių gelbėjo žydus ar kovojo prieš sovietinę santvarką, ir tais amerikiečiais, kurie grūmėsi su rasizmu: „Pati krikščionybė yra įstatymų nesilaikymas. Kristus apgynė moterį, kurią ano meto įstatymai reikalavo užmušti akmenimis už neištikimybę. Žmoniškumo įstatymai – aukščiau už raidinius įstatymus, neteisingas nutartis.“
„Dabartiniams jų vykdytojams mergaitė – lyg skiedra, kurią galima padėti iš vienos vietos į kitą“, – užtikrintai įrodinėja dvasininkas, ragindamas ir įkvėpdamas žmones priešintis teismų sprendimams, jei šie yra neteisingi.
Kunigui padeda Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Jis rašo, kaip derėtų elgtis teismui, bet tas taip nesielgia, nes: <… deja, tiesos neieškančiam Teismui tai galėtų sutrukdyti, kaip ir viešumas, žodinis procesas.“
Šalies prezidentė toleruoja teisėją Neringą Venckienę, kuri ant Konstitucijos šoka pilvo šokį, kasdien žemindama savo kolegas teisėjus, bet dar ir šiandien tebevykdo teisingumą ir priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Ar galvoja prezidentė apie tai, kaip jaučiasi tie, kurie girdi Lietuvos Respublikos valią iš tokios teisėjos?

Elito spjūvis į Konstituciją

Kai Respublikos vardu veikianti Lietuvos Vyriausybė per naktį pakeičia mokesčius, tai Lietuvoje taip pat tampa teise. Nepaisant to, kad Mokesčių įstatyme aiškiai įrašyta, jog mokesčių pakeitimai įsigalioja tik po šešių mėnesių, pas mus, jei jie priiminėjami kartu su Biudžeto įstatymu, gali įsigalioti ir per naktį (ar tokia įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, nė vienam parlamentarui neatėjo į galvą patikrinti, o verslas neišdrįso ieškoti būdų inicijuoti teismuose tokį konstitucinį patikrinimą).
Verslininkas, savo bendrovėje įdarbinęs dešimtis, šimtus, tūkstančius darbuotojų, susisaistęs verslo įsipareigojimais su didele verslo bendruomene tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, traktuojamas kaip aruodas, iš kurio galima bet kada pasisemti. Ar toks elgesys neprimena elementarios vagystės: man reikia – ateinu ir pasiimu? Juk taip pat elgiasi ir Vyriausybė.
Apie ES Konstitucijos ratifikavimo procesą Lietuvoje gėda ir kalbėti. Ratifikavome pirmieji, neturėdami net lietuviško teksto. Bet čia garsieji Antano Valionio „valstybininkai“ su savo komjaunuoliška teisine sąmone padėjo pamatą naujam politiniam veikimui: jei reikia Maskvai (atsiprašau, Briuseliui), mes turime būti pirmi. O mūsų Konstitucija nesvarbi. Kas ta mūsų Konstitucija, jei reikia Maskvai (vėl atsiprašau, Briuseliui).
Jei ant Konstitucijos spjauna elitas, kodėl jos turi laikytis kiti? Taip žmonių sąmonėje pamažu suformuojama nuostata, kad teisė nėra svarbu. Ji man reikalinga tada, kai turi apginti mano interesus, bet jei ji prieštarauja mano interesams, tai jos laikytis nereikia.
Toks konstitucinis ir apskritai teisinis nihilizmas jau duoda gražių vaisių, kurių tikrai nesiekė ir nesitikėjo nei profesorius V.Landsbergis, nei kunigas R.Grigas, nei prezidentė, nei Vyriausybė. Tuo, kad teismus reikia menkinti, jų sprendimų nevykdyti, teisę galima taikyti taip, kaip pačiam naudinga, jau pasinaudojo tie, kurie pagal Konstituciją niekada nesugebėjo ir neplanavo gyventi.
Štai Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas, abu sutrypę mūsų Konstituciją, šiandien ir vėl piliečių pasitikėjimo zenite. Nesvarbu, kad vienas apsivogęs dirbdamas ministru ir dabar dar su baudžiamosios bylos kupra, o kitas – trigubo Konstitucijos pažeidimo herojus. Kai Konstitucija, teisė, įstatymai nebesvarbu, gaivalas gali vėl sėsti ant balto žirgo ir bandyti dar kartą sukurti mitą apie tvarkos įvedimą. Tvarkos, pagal kurią jie patys neketina gyventi.
Žmonėms Lietuvoje nebesvarbu, kad taip jų atžvilgiu nusprendė teismai, teisėjai. Juk Lietuvoje gausu pranešimų, kad teismai yra žmonių ir valstybės priešai, jie korumpuoti ir neteisingi. Tą patį sako ir V.Uspaskichas su R.Paksu. Jiems taip reikia sakyti. Jiems tai patogu, o mums? Taip tokius politikus ir prikelia moralūs, bet savo veiksmų pasekmių nesuvokiantys politikai ir visuomenės veikėjai. O paskui stebisi, kaip čia yra, kad žmonės vėl pasitiki jau teistais asmenimis. Kaip netikės, jei tas teistumas paverčiamas fikcija, nesvarbiu ir nereikšmingu dalyku. Apie savo nekaltumą nuolat tvirtina ir Henrikas Daktaras, ir visi kiti Lietuvos kalėjimų gyventojai. Iš ko jie tai išmoko?

Teisė – tiek griovimo, tiek kūrimo įrankis

Profesorius Valentinas Mikelėnas kelių autorių bendrame veikale „Nerimas“ primena, kad teisė – žmonių (taip pat tautų ir valstybių) sugyvenimo ir išgyvenimo priemonė (įrankis). Teisė – tai žmogaus minties ir civilizacijos produktas, ilgainiui pakeitęs kitą žmonių socialinio reguliavimo instrumentą – paprotį. Bet ar teisė gali viską? Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, dauguma kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise. Po 1990 m. kovo 11-osios teisė taip pat buvo ne tik kūrimo, bet ir neproporcingo, gerai nepasverto griovimo įrankis. Bet V.Mikelėnas yra optimistas. Nors perspėja dėl teisinio fanatizmo, kurį gimdo teisės fetišizavimas ir teisės bei moralės, aukštesniųjų teisės principų atskyrimas, bet teisė yra viena iš priemonių, su kurios pagalba ateities grėsmes galima įveikti ar užkirsti kelią joms atsirasti.
Dėl savo Konstitucijos referendume balsavome prieš 20 metų, tačiau šiandien mums vėl reikia tartis dėl taisyklių laikymosi. Jos svarbesnės nei mūsų malonumai ar ambicijos. Net ir tuo atveju, kai mums labai nesinori ir nepatogu laikytis taisyklių (Konstitucijos, teisės), jų laikytis vis vien verta. Vardan savo pačių gyvenimo harmonijos ir saugumo. Nes jei taisyklių, kurios mums reikalingos, nesilaikys kiti žmonės, mūsų gyvenimas niekada nebus saugus ir harmoningas.
Akademinė bendruomenė, dažnai užsižaidžianti norminiais ginčais, nors ir labai svarbiais teisės mokslui bei tolesnei teisinės sistemos plėtrai, bet turinčiais labai mažą poveikį visuomenei ir jai mažai suprantamais, turėtų skirti didesnį dėmesį teisės vertybiniam turiniui, teisės aksiologijai, padedančiai posovietinei, pototalitarinei visuomenei suvokti taisyklių laikymosi prasmingumą ir naudingumą. Nes taisyklių (teisės), moralės normų atmetimas arba selektyvus asmeninis taikymas stabdo tolesnį mūsų valstybės progresą. Ir to pasekmės mūsų valstybės ateičiai bus dramatiškai liūdnos.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Poli Poli rašo:

    Teisėsauga turi laikytis įstatymų – turi būti vykdoma Vilniaus Apygardos teismo 2009-10-06 galutinė ir neskundžiama nutartis.
    (prokurorai R. Šileika, jo vadovai B. Maculevičius ir R. Jancevičius) privalėjo įvykdyti šią nutartį ir L. Stankūnaitei pareikšti įtarimus.
    Šis sprendimas nereklamuojams spaudoje d e s p e r a t i š k a i, tiksliau, visuomenė dezinformuojama ir mulkinama. Šis pirminis (sprendimas, priimtas prieš Kondratjevo sprendimą) teismo sprendimas buvo neįvykdytas.
    Bendru normalių visuomenių ir psichiškai sveikų žmonių normaliu požiūriu negalima atiduoti vaiko, neišnagrinėjus pedofilijos, žiauraus nusikaltimo prieš mažametį asmenį, bylos.

  2. Algirdas Algirdas rašo:

    As sutinku, kad konstitucijos reikia laikytis. be abeajo. Bet siuo atveju manau kad p Sindeikis per daug aklai baksnoja i konstitucija.
    Cia as izvelgiu kita problema, zmoniu nepasitikejimo teismais problema. Statistika rodo, kad nepasitikejimas teismais siuo metu yra pats didziausias per visa nepriklausomybes istorija.
    Zmones mano, kad siuo metu teismuose – visi mafijozai ir panasus nesaziningi asmenys. As manau, kad siuo atveju padetu viesai paskelbta detali auksciausiuju teiseju galbut net biografijos detali studija. Tautai reikia zinoti, kokie zmones priima tuos sprendimus. Kokia ju praeitis, karjeros posukiai, gal net ar esama teistu (ir uz ka) asmenu gimineje.

  3. Algirdas Algirdas rašo:

    Gerb. Algimantai, ka manote, ar nebutu imanoma kazkurio Veido numerio skirti lietuvos Teismu dinamokos analizei, taip pat teiseju ir prokuroru analizei. Galbut net paaiskinti paprastiems zmonems Lietuvos teismu sistema. Galu gale tiesiog kazkokio svietejisko straipsnio.

  4. lionginas lionginas rašo:

    komentaruose dažnai kad Vilniaus Apygardos teismas 2009.10.06.įpareigojo prokuratūrą pareikšti įtarimus L.S.na mano galva tai,[ nesąmonė ,nonsensa]Jeigu ką ir įpareigojo tai ištyrti ,patirinti įtarimus ir manau kad tyrė ir ištyrė ir nepareiškė,tai reiškia kad tųįtarimų nėra ir nebuvo.Bet norint durnint skaitytojus pastoviai šis V.A.teismo nutarimas ar įpareigojimas brukamas į internetine erdve ta intencija ,kad 100kartų pakartota nesąmone visgi kažkas patikės ,o kam to reikia……………..

  5. Pikasas2 Pikasas2 rašo:

    II DALIS
    Pateiksiu tik vieną raiškesnį pavyzdį. Kėdainių teisėjas V.Kondratjevas aiškino, kad A.Ūso byla su L.Stankūnaitės interesais niekaip nėra susiję, nes jis to nežino. Tai netiesa, nes teisėjas buvo užklausęs ir gavęs prokuroro teikimo teismui raštą dėl įtarimų A.Ūsui bei nusikaltimo aplinkybių. Ir ne tik tai. Teisėjas turėjo mergaitės net kelių apklausų duomenis, tačiau jie kažkodėl teisėjui netiko. Buvo pasitelkta dar viena vaikų psichologė, kuri, netgi nemačiusi mergaitės, parašė išvadoje, kad mergaitės prisiminimai gali laikui bėgant išblėsti ir kad ją galėjo įtakoti suaugusieji. Argi tai eksperto išvados? Visados visų prisiminimai silpsta ir suaugę vaikams įtaką turi. Tai tik keistoki, su byla nesusiję asmeniniai pamąstymai, kurie su pačia tikrove gali turėti didesnį ryšį, bet gali ryškesnio ir neturėti. Tačiau teisėjas kažkodėl būtent tik tokiu “tyrimu” pasikliovė. Betgi tai panašu iš spėjimus taro kortomis ar girdimais balsais “iš anapus”, kaip šioje istorijoje reiškėsi viena vilnietė aiškiaregė – advokatė . Tai gal ir šios “parodymus” prie A.Ūso bylos prisekim? Ir po visokių tokių ir panašių manipuliacijų visuomenė yra prievartaujama įtikėti teisėjo nešališkumu ir Konstitucijos nuostatų gerbimu? Skaitykit LR Konstituciją teisės korifiejai. Joje aiškiai parašyta, kad teisėjai ir teismai tik vykdydami teisingumą yra nepriklausomi ir tik tada, kai jie klauso tik įstatymo. Ten pat rasite ir tai, kad “Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į (…) konstitucinę santvarką. O jūs spjaudotės ant tų, kurie siekia tiesos ir teisingumo šalyje, pravardžiuojatės visaip. Kaip tai suprasti?

    Pridedu
    NAUJIENAS IŠ APELIACINIO TEISMO:
    “Apeliacinis teismas nusprendė, kad, ar stabdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus, turi nuspręsti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas.
    Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė ir dar vieną N. Venckienės skundą – dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą. Teismas nusprendė tenkinti N. Venckienės nušalinimo pareiškimą ir civilinę bylą iš Panevėžio apygardos teismo perduoti nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Teismas konstatavo, kad sprendžiant Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą svarbi ir ta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas buvo nušalintas nuo mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo ir L. Stankūnaitės motinos valdžios apribojimo nagrinėjimo apeliacine tvarka. Ši byla taip pat perduota kitam, Klaipėdos apygardos teismui. Būtent šioje byloje yra priimtas teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas, už kurio nevykdymą pareiškėjai N. Venckienei paskirta bauda. Kadangi baudos paskyrimas susijęs su mažametės gyvenamos vietos nustatymo byla, skundą išnagrinėti turės kitas, Šiaulių apygardos teismas.

    POST SCRIPTUM: Šios naujienos dar kartą įrodo, kad nesiklijuoja viskas taip, kaip norėtų A.Ūso garbės ir L.Stankūnaitės interesų gynėjai. Jų pavardžių šį kartą neminėsiu. Sąrašas ilgokas gautųsi. Į komentarą netilptų. Galiu tik dar kartą pakartoti savo nuomonę, kad iššluoti šiukšles teisėsaugos sistemoje privalės tie, kurie joje patys dirba. Tai bus tada, kai jie nebeapsikęs plintančios smarvės ir nepanorės vilktis pasitikėjimo reitingų gale ar skęsti viena valtimi kartu su jau “prisidirbusiais” kolegomis. Jei prezidentė duotų raiškesnę komandą, kaip kad Balandžio švaros talkoje, tai gal ir šluotas atsirastų kam paimti. Kaip manote? Ar tokią komandą kada išgirsime?

  6. Pikasas Pikasas rašo:

    PATYS PASIŠLUOSIME AR PIRMA KOMANDOS LAUKSIME?

    I DALIS
    Jei kai kas mano, kad situaciją teisėsaugoje, kurioje tesingumo pėdsakus sunku pastebėti, galima pakeisti vienu ypu, kažkam panorėjus ir “lydekai įsakius”, tai tokioms svajonėms išsipildyti labiau tinka pasakų personažai, o ne mūsų valstybės realybė. Tik pasakose tingus Ivanas su krosnimi skraido ar koks karžygys gali nukirsti slibinui visas septynias galvas ir kaip atlygį laimėti princesės širdį ir pusę karalystės. Tačiau rytiečių pasakoje būna ir taip, kad šaukiama: “Drakonas mirė, tegyvuoja naujas drakonas”. Tai jau daugiau siejasi su mūsų dabartimi, kurios realybėje yra kiek kitaip.

    Sakykim, “nukirtom” vieną galvą Seimo Vaikų teisių kontrolierės poste, o jos vietoj tuoj kita ataugo… laistoma, prižiūrima… . Ugnimi ir dūmais ji nesipjaudo, bet dar labiau spjaudosi ant tų, kas jai algą moka tam, kad mūsų vaikus nuo visokių niekšų, alkoholikų ar iškrypėlių gintų. Jei taip, tai gal pasiūlykime I.Degutienei sugrąžinti į tą postą ankstesnę pareigūnę. Jau geriau, kai ta piršto nepajudino, kad dvi jai žinomas mergaites apsaugoti, bet bent jau taip aršiai nepuolė tų, kurie vaikų teises gindami sąžinės dar neprarado. R.Šalaševičiūtė teigia, kad po kovo 23d. streso mergaitės mamai gali tekti ilgai ieškoti kontaktų su savo dukra tam, kad santykius nors kiek normalizuoti. Vaikų teisių specialistė mano, kad reikia suorganizuoti bent 200 mamos ir dukros susitikimų ir tada spręsti. Jei tiksliau, tai ir tada prievarta būtų netoleruotina. Jei mergaitė nesutiktų iš savo namų keliauti į visišką nežinią, kuri kol kas atsigaivina tik prisiminuose apie “dėdes”, tai viskas liktų savo vietose. Žinoma, jei A.Ūso byla būtų išnagrinėta iš esmės, tai, mano nuomone, L.Stankūnaitei būtų pritaikyta kita gyvenimo vieta. Tai yra ne ta valdiška vieta, su kuria ji mergaitę filmuke viliojo. Nelinkėčiau šiai mamai patekti tarp kitų saugomų mamų, kurios tikriausiai nepajėgtų suprasti, kaip tas storas “dėdė” per kaminą, mamai nežinant, įlįsdavo… Turėtumėte žinoti ir tai, kad ta “violetinė minia” apima visą Lietuvą ir, esu įsitikinęs, visuomenės daugumą. Ką įrodo įvairios viešos apklausos ir kitkas.

    Kai pedofilijos ir žudynių istorija tęsiasi jau kelis metus, tai sunkiai galėčiau įsivaizduoti kokį nors teisininką Lietuvoje, kuris nieko apie šios istorijos atsiradimo ir eigos aplinkybes nežinotų. “Nežiniukais” leidžia sau apsimesti tik tie teisėsaugos institucijų tarnautojai, kurie konkrečiai prie šios istorijos buvo ir yra prisilietę pagal savo pareigas ir tie patys patys aukščiausi teisės specai, kurie turi labai aukštas pareigas, mokslinius teisininkų laipsnius ar vardus.

    Nieko kito nelieka ir žemesnių grandžių pareigūnams, eiliniams prokurorams, teisėjams ar advokatams , kurie gal įtakotai “paprašomi” pasidarbuoti … skandinant “D.Kedžio istorijoje”. viską, kas į paviršių išplaukia ir sukūryje pradeda suktis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...