2012 Birželio 13

Karo ateitis – robotų rankose

veidas.lt


Pastaraisiais metais įvyko didžiulis proveržis karinės pramonės srityje – vis didesnio dėmesio sulaukia nuotolinio valdymo žvalgybos ir kovinės sistemos, bandomi netradiciniai ginklai. Panašu, jog fantastinėse knygose aprašytas ginkluotės rytojus jau beldžiasi į mūsų duris.
Tokie koviniai robotai – jeu ne fantastika, o tikra realybė

Prieš kelias savaites Irano televizija parodė reportažą apie šios valstybės karinių pajėgų numuštą nepilotuojamą JAV žvalgybinį orlaivį „RQ-170 Sentinel“, kuris galbūt šnipinėjo Irano teritorijoje. Tiesa, JAV centrinė žvalgybos valdyba oficialaus patvirtinimo nepateikė, tad gali būti, kad tai tiesiog Irano atstovų blefas. Jei tai tiesa, tada naujausių karinių technologijų pavyzdys atsidūrė Vakarams nedraugiškų valstybių rankose. Žinant, kaip greitai pastaruoju metu evoliucionuoja karinė technika, galimybė, kad moderni robotizuota ginkluotė pateks į netinkamas rankas, nežada nieko gero. Kad ir kaip būtų neramu, verta žvilgtelėti, kokių rūšių ginkluotė bus naudojama ateities karuose.

Pastaruosius penkerius metus drąsiai galima vadinti nepilotuojamos karinės technikos eros pradžia. Šiandien Irake ir Afganistane kartu su JAV kariais kovoja apie 20 tūkst. įvairių robotų ir nuotoliniu būdu valdomos technikos, tarp jų net 7 tūkst. nepilotuojamų orlaivių, kuriuos dažniausiai ir matome per televiziją ar kine. Jau šiandien JAV oro pajėgoms rengiama daugiau nepilotuojamų orlaivių operatorių nei naikintuvų ir bombonešių pilotų kartu sudėjus.

Iš pradžių tokie lėktuvai, kaip „Predator“ ar „GlobalHawk“, buvo naudojami tik žvalgybai. Tačiau šiandien kariniuose konfliktuose visame pasaulyje dalyvauja „pagerintos“ jų versijos, pavyzdžiui, prieštankinėmis raketomis „Hellfire“ apginkluoti „Predator“ pusbroliai „Reaper“ arba „Avenger“. Šį rudenį pirmuosius bandomuosius skrydžius atliko ir pats naujausias, radarais nematomas kovinis nepilotuojamas orlaivis X-47B, primenantis žymųjį B-2 bombonešį. Kompanija „AeroVironment“ pristatė nešiojamąjį nuotoliniu būdu valdomą orlaivį „Switchblade“, panašų į nedidelę raketą. Karys, paleidęs šį mažylį, valdo jį ir gali apžiūrėti priešo pozicijas, o vėliau – nukreipti į priešą ir susprogdinti.

Nesnaudžia ir žvalgybai skirtų tokių orlaivių gamintojai, tarkim, „Boeing“ šiais metais pristatė vandeniliu varomą sparnuotą žvalgą „Phantom Eye“. Šis lėktuvas skrenda maždaug 22 kilometrų aukštyje ir be nusileidimų ore gali išbūti apie keturias paras. „Boeing“ taip pat atlieka bandymus, kurių metu į orą pakyla visas būrys nepilotuojamų orlaivių ir tarpusavyje „bendradarbiauja“ be žmogaus įsikišimo.

Nuotoliniu būdu valdoma technika turi vieną ypač svarbų pranašumą – ją valdantis karys yra saugus už šimtų kilometrų esančioje bazėje. Tačiau šios technologijos turi ir keletą ne tokių akivaizdžių pranašumų. Tarkim, nepilotuojami orlaiviai neturi apribojimų dėl pagreičio – jie gali atlikti staigius manevrus, per kuriuos pilotai tiesiog netektų sąmonės, taip pat šie lėktuvai be pertraukos ore gali išbūti po kelias dienas.

Automatizuota karinė technika daug tiksliau ir greičiau reaguoja į grėsmę nei žmogus. Pavyzdžiui, Irake naudojama C-RAM sistema akimirksniu „pastebi“ į žaliąją zoną skrendančius sviedinius ir pati juos sunaikina 70 % tikslumu. Šiais metais F-16 naikintuvuose pradėtas bandyti dar tobulesnis autopilotas – jis automatiškai nukreipia lėktuvą nuo žemės, jei pilotas praranda orientaciją.

Džordžijos technologijų instituto mokslininkas Ronaldas Arkinas įžvelgia dar vieną automatizuotos karinės technikos pranašumą – ji gali būti etiškesnė. Mat žmonės linkę pasiduoti emocijoms – panikai ar keršto siekimui, tai dažnai priverčia juos elgtis neadekvačiai ir žiauriai. O kariniams robotams galima būtų užprogramuoti tam tikrą etikos kodeksą, kurio jie laikytųsi bet kokiomis sąlygomis. „Robotai jau dabar yra greitesni, stipresni ir protingesni. Kodėl jie negalėtų būti ir humaniškesni?“ – retoriškai klausia R. Arkinas.

Nuotoliniu būdu valdoma karinė technika jau tapo svarbiausia karo pramonės tendencija. Šiandien daugiau nei 45 šalys – tarp jų Kinija, Indija, Iranas – jau gamina vienokius ar kitokius karinius robotus. Šis faktas kelia didžiausią grėsmę, mat mažiau lėšų jų bandymams skiriančios šalys gali prigaminti nevaldomų robotų, kurie gali sukelti daug rimtesnių tarptautinių konfliktų.

Aplink Žemę per keturias valandas

Didžiausia karinių Pentagono tyrimų naujovė – hipergarsiniai sviediniai. Šį lapkritį pagaliau išbandytas „Advanced Hypersonic Weapon“ ginklas, kuris sėkmingai nuskrido apie 4 tūkst. kilometrų.

Iš tiesų tokie sviediniai labiau primena nepilotuojamus lėktuvus ar raketas, tačiau svarbiausia, kad jie gali pasiekti hipergarsinį greitį – apie 9 tūkst. kilometrų per valandą. Tai reiškia, kad toks sviedinys taikinį, esantį bet kurioje pasaulio vietoje, galėtų pasiekti per mažiau nei valandą. Tokie sviediniai leistų taikiau ir operatyviau „išjungti“ bet kokią kovinę grėsmę, tarkim, biologinį, cheminį ar branduolinį ginklą, kol agresorius nespėjo jo paleisti.

Iki šiol tokį darbą galėjo atlikti tik balistinės raketos, taip pat per gana trumpą laiką galinčios pasiekti bet kurį planetos tašką. Tačiau visos branduolinės valstybės yra labai „jautrios“ tokioms raketoms – juk niekas negali garantuoti, ar jos neneša atominių užtaisų, todėl netyčinis branduolinis karas beveik garantuotas. O hipergarsiniai sviediniai juda atmosferoje ir beveik lygiagrečiai Žemės paviršiui.

Vis dėlto ši technologija inžinieriams kelia tikrą galvos skausmą: juk esant tokiam greičiui oras pradeda elgtis pagal visai kitus aerodinamikos dėsnius, be to, nėra sukurta tokių bandomųjų oro tunelių, kuriuose galima būtų imituoti hipergarsinį greitį.
Karo pabaiga – be kraujo

Šoviniai, bombos ir raketos – tai taip senamadiška ir neskoningai destruktyvu. Kam lieti kraują ir griauti miestus, jei galima išjungti visas elektronines priešo karinės technikos sistemas, taip nukenksminant net pačią grėsmingiausią armiją? Ši idėja gimė šaltojo karo metais, kai buvo atrasta, kad aukštai atmosferoje susprogdinta atominė bomba į žemę paleidžia elektromagnetinės spinduliuotės pliūpsnį, kuris gali sudeginti visą elektros instaliaciją – net automobilių. Šiandien tam naudojami radarams giminingi mikrobangų šaltiniai, vadinami magnetronais.

Panašūs ginklai jau montuojami naikintuvuose F-35 ir elektromagnetiniu pliūpsniu (toliau EMP) gali nukenksminti į lėktuvą nutaikytų raketų elektroniką. Visiškai ši ginkluotė išnaudojama kitame lėktuve – „Boeing Growler“, kuris 2010 m. jau dalyvavo kariniuose veiksmuose Irake. Šis lėktuvas turi keletą tokių EMP šaltinių, kurie gali sugadinti priešo komunikacijos priemones, priešlėktuvinių pabūklų elektroniką, be to, kelia labai rimtą grėsmę priešo naikintuvams. Šiandien jau skraido daugiau nei 53 tokie lėktuvai, o antra tiek – dar gaminama.

EMP ginkluotė sulaukia vis daugiau dėmesio – štai Didžiosios Britanijos ginklų gamintoja „BAE Systems“ tobulina panašų ginklą, kurį galima būtų montuoti kariniuose laivuose. Šį rugsėjį „Boeing“ kartu su JAV oro pajėgų tyrimų laboratorija išbandė raketą, kuri, skrisdama pro taikinius, nukreipia į juos EMP spindulį, taip išjungdama visą elektroniką.

Beje, tokia ginkluotė gali nukenksminti ne tik elektroninius prietaisus, bet ir žmones. Pavyzdžiui, vienas kompanijos „Raytheon“ sukurtas ginklas – „Active Denial System“ turi nekokią reputaciją ir ne veltui vadinamas skausmo ginklu. Jo skleidžiama mikrobangų spinduliuotė labai stipriai įkaitina vandens molekules, esančias žmogaus odoje, o tai sukelia didžiulį skausmą. Ginklo bandymai parodė, kad žmogui nepadaroma jokios žalos, tačiau skausmas būna toks didelis, kad kyla tik vienas noras – bėgti. 2010 m. pradžioje skausmo ginklas buvo dislokuotas Afganistane, tačiau netrukus grąžintas atgal be jokių paaiškinimų.
Nematomi šarvai

Pastaruoju metu nemažai lėšų skiriama moksliniams tyrimams, kuriuos atliekant bandoma rasti būdų, kaip karinę techniką padaryti nematomą. Kol kas ryškesnė pažanga pasiekta bandant užmaskuoti šiluminius karinės technikos pėdsakus, matomus įprasta naktinio matymo įranga. Vienas tokių prototipų – britų bendrovės „BAE Systems“ šiais metais pristatyta naktinio maskavimo technologija „Adaptiv“. Tai specialūs šarvai, kuriuos sudaro šešiakampės plokštelės, galinčios labai greitai pakeisti savo temperatūrą – pritaikyti ją prie aplinkos arba suformuoti kokio nors įprasto daikto šiluminį atvaizdą. Pavyzdžiui, tankas per naktinio matymo įrangą gali būti panašus į automobilį ar akmenį arba apskritai nematomas.

Žinoma, mokslininkai labiausiai suka galvas, kaip sukurti dienos šviesoje nematomą šydą. Spalio mėnesį Teksaso universiteto mokslininkas Ali Alievas pademonstravo, kad panašų šydą įmanoma suformuoti iš ypač plonų anglies nanovamzdelių. Staigiai įkaitinti, šie nanovamzdeliai pradeda „elgtis“ panašiai kaip oras dykumoje ir sukuria miražą, kuris paslepia už šydo esantį objektą. Anglies nanovamzdelių pranašumas – jie įkaista ir atvėsta labai greitai, todėl šį miražą galima greit įjungti ir išjungti.

Kol kas eksperimentas sėkmingai pavyko tik vandenyje – ore jį pakartoti bus daug sudėtingiau. A. Alievas prognozuoja, kad šis miražo efektas turėtų veikti ir su garso bangomis – tai leistų visiškai „nutildyti“ šiuolaikinius povandeninius laivus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...