2015 Vasario 15

Kam tyrinėti kosmosą?

veidas.lt

 

 

Dr. Ernstas Stuhlingeris – seseriai Mary Jucundai

1970 metų gegužės 6 diena

1970-aisiais Zambijoje gyvenanti vienuolė Mary Jucunda parašė laišką dr. Ernstui Stuhlingeriui, NASA Maršalo kosminių skrydžių centro moksliniam direktoriui, ir iškėlė klausimą, susijusį su jo vykdomais tyrimais dėl pilotuojamų skrydžių į Marsą. Ji pasiteiravo, kaip jis gali siūlyti išleisti milijardus dolerių tokiam projektui, kai čia, Žemėje, badauja tiek vaikų. Stuhlingeris seseriai Jucundai atsakė mąsliu, ilgu laišku ir pridėjo kopiją garsios nuotraukos „Tekanti žemė“ – ją 1968 metais iš Mėnulio nufotografavo astronautas Williamas Andersas. Stuhlingerio kolegos taip susižavėjo atsakymu, kad vėliau NASA paskelbė jį platesniam skaitytojų ratui pavadinimu „Kam tyrinėti kosmosą?“

1970-ųjų gegužės 6-oji

Brangi seserie Mary Jucunda,

jūsų laiškas buvo vienas iš daugelio kasdien man atkeliaujančių, tačiau mane sukrėtė labiau nei visi kiti, nes gimė iš klausiančio proto ir užjaučiančios širdies gelmių. Pamėginsiu į jūsų klausimą atsakyti kaip įstengdamas geriau.

Vis dėlto pirma norėčiau pareikšti, kaip žaviuosi jumis ir jūsų narsiomis seserimis, jūs aukojate gyvenimus kilniausiam žmogaus tikslui: padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Laiške klausėte, kaip galiu siūlyti išleisti milijardus dolerių kelionei į Marsą tokiu metu, kai šioje Žemėje badauja daugybė vaikų. Žinau, nesitikėjote, kad atsakysiu: „Ak, nežinojau, kad vaikai miršta iš bado, bet nuo šios akimirkos iki tol, kol žmonija išspręs šią problemą, atsisakysiu visokių kosmoso tyrimų!“ Tiesą sakant, apie badaujančius vaikus sužinojau gerokai anksčiau nei tai, kad kelionė į Marsą techniškai įmanoma. Kaip ir daugelis mano draugų manau, kad bandymų keliauti į Mėnulį, galų gale į Marsą ir kitas planetas turime imtis dabar, ir net esu įsitikinęs: ilgainiui šis projektas prie tų rimtų problemų, su kuriomis susiduriame Žemėje, sprendimo prisidės labiau nei daugelis kitų galimų pagalbos projektų, kurie metų metus svarstomi ir aptarinėjami, bet apčiuopiamos naudos tenka laukti labai ilgai.

Prieš mėgindamas smulkiau nupasakoti, kaip mūsų kosminė programa prisideda prie žemiškų problemų sprendimo, norėčiau trumpai papasakoti tariamai tikrą istoriją; ji galėtų paremti mano argumentus. Maždaug prieš 400 metų mažame Vokietijos miestelyje gyveno grafas. Jis buvo vienas iš gerųjų grafų ir didelę savo pajamų dalį atiduodavo miestelio varguoliams. Žmonės tai labai vertino, nes viduramžiais skurdo netrūko ir šalį dažnai nusiaubdavo maro epidemijos. Vieną dieną grafas sutiko keistą žmogų. Namie jis turėjo darbastalį ir mažą laboratoriją, o dieną sunkiai dirbdavo, kad kiekvieną vakarą galėtų kelias valandas padirbėti savo laboratorijoje. Iš stiklo šukių jis šlifavo mažus lęšius, įtaisydavo juos į vamzdelius ir žiūrėdavo pro juos į labai menkučius daiktus. Grafą ypač sužavėjo stipriai padidinus matomi mažyčiai padarėliai, kurių jis niekada anksčiau nebuvo regėjęs. Jis pakvietė tą keistuolį su laboratorija persikraustyti į pilį, tapti grafo šeimynykščiu ir samdiniu, o tada visą laiką skirti optiniams prietaisams kurti ir tobulinti.

Tačiau miestelio žmonės įsiuto sužinoję, kad grafas švaisto pinigus, jų nuomone, visiškai betiksliam užsiėmimui. „Mes kenčiame nuo maro, – sakė jie, – o jis moka tam žmogėnui už nenaudingą užsiėmimą!“ Grafas nenusileido. „Atiduodu jums viską, ką įstengiu, – pasakė jis, – bet taip pat remsiu šį žmogų ir jo darbą, nes žinau: kada nors iš jo kas nors išeis!“

Iš tiesų iš šio ir panašių kitose vietose kitų žmonių nudirbtų darbų atsirado kai kas labai gero: mikroskopas. Gerai žinoma, kad mikroskopas prie medicinos pažangos prisidėjo daugiau nei bet kuris kitas išradimas, o marą ir daugelį užkrečiamųjų ligų didžiojoje pasaulio dalyje išnaikinti padėjo tyrimai, kuriuos atlikti įmanoma pasitelkus mikroskopą.

Taigi išsaugodamas dalį pinigų tyrimams ir atradimams grafas prie žmonių kančių palengvinimo prisidėjo daugiau, nei būtų galėjęs prisidėti atiduodamas viską, ką tik įstengė, kad apsaugotų savo maro kamuojamą bendruomenę.

Padėtis, su kuria susiduriame šiais laikais, daugeliu požiūrių panaši. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kasmet išleidžia maždaug 200 milijardų dolerių metinio biudžeto. Šie pinigai atitenka sveikatos apsaugai, švietimui, rūpybai, miestams atnaujinti, keliams, transportui, užsienio pagalbai, gynybai, apsaugai, mokslui, žemės ūkiui ir daugybei tarnybų šalyje ir už jos ribų. Šiemet kosmoso tyrimams buvo skirta maždaug 1,6 procento metinio šalies biudžeto. Į kosmoso programą įeina projektas „Apollo“ ir daug kitų mažesnių projektų – kosmoso fizikos, kosmoso astronomijos, kosmoso biologijos, planetinių projektų, Žemės išteklių ir kosmoso inžinerijos projektų. Tam, kad išlaidos kosmoso programai galėtų būti skiriamos, vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, per metus uždirbantis 10 000 dolerių, už kosmosą kasmet sumoka maždaug 30 dolerių mokesčių. Kita jo pajamų dalis – 9970 dolerių – atitenka jo pragyvenimui, pramogoms, santaupoms, kitiems mokesčiams ir visoms kitoms išlaidoms.

Dabar tikriausiai paklausite: „Kodėl iš tų 30 dolerių, kuriuos sumoka vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, neatėmus penkių, trijų ar vieno dolerio ir nenusiuntus alkaniems vaikams?“ Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėsiu trumpai papasakoti, kaip veikia šalies ekonomika. Kitose šalyse situacija labai panaši. Vyriausybę sudaro įvairios ministerijos (Vidaus reikalų, Teisingumo, Sveikatos, Švietimo ir socialinės rūpybos, Transporto, Gynybos ir kitos) ir valdybos (Nacionalinis mokslo fondas, Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija ir kitos). Visos jos metinius biudžetus rengia remdamosi skirtais uždaviniais ir kiekviena turi pagrįsti savo biudžetą itin griežtą tikrinimą atliekantiems Kongreso komitetams, be to, atlaikyti smarkų Biudžeto valdybos ir prezidento spaudimą riboti išlaidas. Kai Kongresas pagaliau lėšas paskiria, jos gali būti išleistos tik biudžeto nurodytoms ir patvirtintoms veikloms ir dalykams.

Taigi į Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos biudžetą gali įeiti tik dalykai, tiesiogiai susiję su aeronautika ir kosmosu. Jei Kongresas biudžeto nepatvirtintų, siūlomos lėšos negalėtų būti skiriamos kitkam; jų tiesiog nesurinktų iš mokesčių mokėtojų, nebent kitiems biudžetams patvirtintų daugiau lėšų, tokiu atveju jiems atitektų kosmosui neišleisti pinigai. Iš šio trumpo aiškinimo suprasite, kad parama badaujantiems vaikams, tiksliau sakant, parama, papildanti tai, ką Jungtinės Amerikos Valstijos jau skiria šiam garbingam tikslui kaip pagalbą užsieniui, gali būti gauta tik tuomet, jei atitinkama valdyba įtrauks į biudžetą atitinkamą eilutę ir Kongresas ją patvirtins.

Galbūt dabar paklausite, ar pats palankiai įvertinčiau tokį mūsų vyriausybės žingsnį. Mano atsakymas – tvirtas taip. Tikrai visiškai neprieštaraučiau, jei kasmet mano mokesčiai padidėtų tam tikra suma, skirta pamaitinti badaujantiems vaikams, kad ir kur jie gyventų.

Žinau, visi mano draugai galvoja taip pat. Vis dėlto negalime įgyvendinti tokios programos tiesiog liaudamiesi planuoti keliones į Marsą. Priešingai, aš net manau, kad darbuodamasis su kosmoso programa galiu kaip nors prisidėti palengvinant ir galiausiai išsprendžiant tokias sunkias problemas, kaip skurdas ir badas Žemėje. Bado problema susideda iš dviejų pagrindinių funkcijų: maisto gamybos ir maisto paskirstymo. Kai kurios pasaulio šalys maisto gamybą žemės ūkyje, gyvulininkystėje, vandenynų žvejyboje ir kituose stambiuose procesuose įgyvendina produktyviai, tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių ji visai nepakankama. Pavyzdžiui, didelius žemės plotus galėtume panaudoti daug geriau, jei būtų taikomi veiksmingesni vandens baseinų, trąšų naudojimo, oro sąlygų prognozavimo, derlingumo vertinimo, sodinių planavimo, laukų parinkimo, sodinimo įpročių, kultivacijos laiko, pasėlių apžiūros ir derliaus nuėmimo planavimo metodai.

Neabejotina, kad geriausias įrankis visoms šioms funkcijoms pagerinti yra dirbtiniai Žemės palydovai. Jie skrieja aplink Žemę dideliame aukštyje ir gali per trumpą laiką apžvelgti didžiulius plotus; jie gali stebėti ir matuoti daugybę įvairių veiksnių, rodančių pasėlių ir dirvožemio padėtį ir būklę, sausras, lietų, sniego dangą ir t.t., ir perduoti šią informaciją Žemėje esančioms stotims, kurios ją tinkamai pritaikytų. Nustatyta, kad net naudojant negausią palydovų sistemą, aprūpintą Žemės ištekliais, jutikliais ir veikiančią pagal visuotinę žemės ūkio gerinimo programą, metiniai derliai išaugtų daugybe milijardų dolerių.

Maisto paskirstymas skurstantiesiems yra visiškai kitokia problema. Čia reikia gilintis ne tiek į gabenimo apimtis, kiek į tarptautinį bendradarbiavimą. Mažos valstybės vadovas gali jaustis labai nesmagiai, kad didelė valstybė į jo šalį įveža didelius kiekius maisto, nes jis tiesiog baiminasi, kad kartu su maistu atkeliaus įtaka ir svetima valdžia. Taigi bijau, kad veiksminga pagalba badaujančiųjų nepasieks tol, kol sienos valstybes dalys mažiau, nei yra dabar. Nemanau, kad skrydžiai į kosmosą pernakt padarys stebuklą. Vis dėlto kosmoso programa tikrai yra tarp daugiausiai žadančių ir galingiausių jėgų, dirbančių šia kryptimi.

Leiskite man tiesiog priminti neseniai įvykusią „Apollo 13“ tragediją. Priartėjus kritinei astronautų įėjimo į Žemės atmosferą akimirkai, Sovietų Sąjunga nutraukė visas savo radijo transliacijas „Apollo“ projekto naudojamais bangų dažniais, kad būtų išvengta visų įmanomų trikdžių, o rusų laivai užėmė pozicijas Ramiajame ir Atlanto vandenynuose tam atvejui, jei iškiltų būtinybė vykdyti gelbėjimo operaciją. Jei astronautų kapsulė būtų nusileidusi netoli rusų laivo, rusai neabejotinai būtų juos gelbėję taip pat rūpestingai ir negailėdami pastangų, kaip ir tuo atveju, jei iš kelionės į kosmosą būtų grįžę rusų astronautai. Jei į panašią kritišką padėtį patektų rusų kosmonautai, amerikiečiai neabejotinai pasielgtų taip pat.

Didesni derliai pasitelkus stebėseną ir vertinimą iš orbitos ir geresnis maisto paskirstymas gerinant tarptautinius santykius tėra du pavyzdžiai, kaip kosmoso programa paveiks gyvenimą Žemėje. Norėčiau pasiremti dviem kitais pavyzdžiais: tai technologijų vystymosi skatinimas ir mokslinių žinių gausinimas.

Inžinerijos istorija dar niekada neregėjo tokių didelių reikalavimų tikslumui ir patikimumui, kokius būtina taikyti į Mėnulį keliaujančio erdvėlaivio dalims. Sistemų, atitinkančių griežtus reikalavimus, kūrimas suteikė mums unikalią galimybę atrasti naujas medžiagas ir metodus, išrasti geresnes technines sistemas, gamybos procesus, pailginti instrumentų naudojimo trukmę ir net rasti naujus gamtos dėsnius.

Visas šias įgytas technines žinias taip pat galima pritaikyti Žemei skirtoms technologijoms. Kasmet kelią į Žemės technologijas randa maždaug tūkstantis techninių inovacijų, pagimdytų kosmoso programos. Geresni virtuviniai prietaisai ir žemės ūkio technika, geresnės siuvamosios mašinos ir radijo aparatai, geresni laivai ir lėktuvai, tikslesnės orų prognozės ir įspėjimai apie audras, tobulesnės komunikacijos priemonės, pažangesni medicinos instrumentai ir kasdieniam gyvenimui skirti reikmenys ir įrankiai – visa tai kosmoso programos dėka. Turbūt dabar paklausite: kodėl prieš sukurdami širdies ligomis sergantiems žmonėms skirtus nuotolinio stebėjimo daviklius turime sukurti į Mėnulį keliaujančių astronautų gyvybę palaikančią sistemą? Atsakymas paprastas: žymi pažanga sprendžiant technines problemas dažnai pasiekiama ne tiesiogiai, bet iš pradžių iškeliant tikslą įveikti didžiulį iššūkį, itin motyvuojantį kuriant inovacijas, nes toks iššūkis įplieskia vaizduotę ir paakina žmones stengtis iš visų jėgų, be to, veikia kaip katalizatorius, sujungiantis kitų reakcijų grandines.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad kosminiai skrydžiai atlieka kaip tik tokį vaidmenį. Kelionė į Marsą tikrai nebus tiesioginis maisto alkstantiesiems šaltinis, tačiau ji pagimdys tiek naujų technologijų ir galimybių, kad vien šio projekto padariniai daugybę kartų atpirks į jo įgyvendinimą sudėtas lėšas.

Jei norime pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas Žemėje, be naujų technologijų poreikio, egzistuoja ir didžiulis nemažėjantis poreikis plėsti esmines mokslo žinias. Kad susidorotume su visomis žmonių gyvenimui pavojų keliančiomis problemomis, tokiomis kaip badas, ligos, maisto ir vandens užterštumas, aplinkos tarša, turime gilinti įvairių sričių žinias: fizikos ir chemijos, biologijos ir fiziologijos, o ypač medicinos.

Mums reikia daugiau jaunų vyrų ir moterų, kurie kaip profesiją pasirinktų mokslą, ir turime labiau remti talentingus mokslininkus, pasiryžusius produktyviai dirbti mokslinį tiriamąjį darbą. Turi netrūkti viliojančių tyrimų tikslų ir paramos tiriamiesiems projektams. Kosminė programa ir nuostabios jos teikiamos galimybės užsiimti iš tiesų didingais moksliniais mėnulių ir planetų, fizikos ir astronomijos, biologijos ir medicinos tyrimais yra beveik tobulas katalizatorius, sukeliantis reakciją tarp motyvacijos dirbti mokslo darbą, galimybių stebėti jaudinančius gamtos reiškinius ir materialių lėšų, reikalingų tyrimams atlikti.

Kosminė programa tikrai yra matomiausia ir labiausiai aptarinėjama iš visų veiklų, kurias finansuoja, kontroliuoja ir kurioms vadovauja Amerikos vyriausybė, tačiau kosminei programai tenka tik 1,6 procento viso nacionalinio biudžeto ir tik 3 ~per mille~ (mažiau nei trečioji procento dalis) bendro nacionalinio produkto. Jokia kita veikla neprilygsta kosminei programai kaip naujų technologijų plėtros ir mokslinių tyrimų katalizatoriui. Šiuo atžvilgiu net galėtume pasakyti: kosminė programa perima funkcijas, kurios tris ar keturis tūkstančius metų, mūsų nelaimei, buvo išimtinė karų privilegija.

Kiek žmonių kančių būtų galima išvengti, jei, užuot konkuravusios tarp savęs bombonešių eskadrilėmis ir raketomis, šalys varžytųsi į Mėnulį keliaujančiais erdvėlaiviais! Tokios lenktynės žada daugybę puikių pergalių, bet nepalieka vietos karčiai pralaimėjusiųjų lemčiai, gimdančiai tik kerštą ir naujus karus.

Nors atrodo, kad kosminė programa atitolina mus nuo Žemės ir artina prie Mėnulio, Saulės, planetų ir žvaigždžių, aš manau, kad nė vienas dangaus kūnas nesulauks tiek kosmoso tyrėjų dėmesio ir nebus taip tyrinėjamas, kaip Žemė, kuri taps geresnė ne tik todėl, kad gyvenimui joje pagerinti pritaikysime visas naujas technologijų ir mokslo žinias, bet ir todėl, kad išmoksime daug labiau vertinti pačią Žemę, gyvenimą ir žmogų.

Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kurioje Žemė matoma iš „Apollo 8“, skriejančio orbitoje per 1968 metų Kalėdas. Šioji nuotrauka galbūt yra svarbiausia iš visų nuostabių rezultatų, kuriuos iki šios dienos atnešė kosminė programa. Ji atvėrė mums akis, ir mes išvydome, kad mūsų Žemė graži ir brangiausia salelė begalinėje tuštumoje ir kad daugiau neturime nė vienos vietos, kurioje galėtume gyventi, išskyrus plonytį mūsų planetos paviršiaus sluoksnelį, supamą atšiaurios kosminės tuštumos. Dar niekada taip daug žmonių nesuvokė, kokia maža ta mūsų Žemė ir kaip pavojinga kišti nagus prie jos ekologinės pusiausvyros. Nuo pat pirmo šios nuotraukos paskelbimo girdisi vis garsesni ir garsesni balsai, įspėjantys apie grėsmingas problemas, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmonija: tai tarša, badas, skurdas, urbanistinis gyvenimo būdas, maisto gamyba, vandens reguliavimas, gyventojų perteklius. Iš tiesų neatsitiktinai milžiniškas mūsų laukiančias užduotis pradedame atpažinti tada, kai prasidedantis kosminis amžius leido mums pirmą kartą gerai įsižiūrėti į savo planetą.

Laimė, kosminis amžius ne tik ištiesia veidrodį, kuriame galime save išvysti, bet ir suteikia technologijas, iššūkius, motyvaciją ir net optimizmo su pasitikėjimu imtis šių užduočių. Manau, tai, ką išmokstame plėtodami kosminę programą, puikiai patvirtina Alberto Schweitzerio mintį ir ištartus žodžius: „Į ateitį žvelgiu apimtas susirūpinimo, bet viltingai.“

Linkiu jums ir jūsų vaikams visa ko geriausia.

Labai nuoširdžiai

Ernstas Stuhlingeris,

Mokslinis direktoriaus pavaduotojas

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...