"Veido" archyvas

Štai sėdi penkerių metų pyplys ant kilimo ir dėlioja kubelius – o greta jo, irgi ant žemės, įsitaisiusi psichologė. Berniukas žaidžia, kažką murma sau po nosimi, o psichologė stebi, nieko nekalba, kartais pakelia kubelį ir paduoda vaikui. Atrodo, jie abu puikiai leidžia laiką: žaidžia, tyli, juokiasi, svajoja. Taip vyksta vaikų psichologinė konsultacija.

Sakysite, bet kurgi čia psichologija? Kur mąstymas, analizė, rimti ir apgalvoti psichologo klausimai “klientui”, įvairūs svarstymai, interpretacijos ir įžvalgos? Ogi viso to nėra. Su vaikais – viskas viskas kitaip.

Darbo priemonės

Pagrindinės vaikų psichologo darbo priemonės –  žaidimų lentos, kubeliai, dėlionės, lėlės, žvėrelių figūrėlės, popierius, pieštukai, paveikslėliai… Nenustebkite ir nesipiktinkite –  psichologas tikrai dirba, bet su vaikais neįmanoma šnekėtis tiek, kiek su suaugusiaisiais, nes mažieji savo patirties apibūdinti žodžiais dar nemoka. Vaikas apie save daug lengviau gali papasakoti ne žodžiais, bet kitais būdais: piešiniu, žaidimu, judesiu, vaidyba. Todėl dirbdamas su vaikais, psichologas palieka daug erdvės kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei – nes būtent per šiuos kanalus vaikas jaučia, priima ir suvokia pasaulį. Būtent kurdamas ir fantazuodamas jis gali pilnai išreikšti viską, kas slypi jo viduje: savo išgyvenimus, mintis, svajones, tikslus ir rūpesčius. O psichologo užduotis –  pajausti ir suprasti tai, ką jam sąmoningai ar nesąmoningai nori pasakyti mažylis. Pvz., žaisdamas lėlėmis “darželį”, vaikas gali parodyti, kokie konfliktai kyla tarp jo ir kitų vaikų ar auklėtojos, nors jeigu jo tiesiai paklaustum: “Ar tu pykstiesi darželyje?”, vaikas atsakytų, kad nesipyksta arba išvis tylėtų.

Sunki pradžia…

Nėra taip paprasta tėvams pasiryžti atvesti vaiką pas psichologą, nors problematiškas vaiko elgesys gali seniai rodyti, kad kažkas ne taip. Kodėl taip sunku patikėti, kad vaikui reikalinga psichologo pagalba? Gali būti, kad tėvams sunku pripažinti, jog jie nebuvo idealūs tėvai, jeigu jų vaikui reikia pas psichologą. Neigiamai veikia ir aplinkinių požiūris – tai štai kokia neva jau prasta jūsų situacija… Kartais tėvams tiesiog sunku rasti laiko vaiką vedžioti. Taip pat nėra paprasta pasitikėti svetimu žmogumi, patikėti jam savo vaiką ir gal net jį palikti vieną su juo kabinete. Kai kuriems tėvams gali kelti nerimą mintis, kad vaikui pas psichologą reikės lankytis labai ilgai, kad jų atžala pripras prie konsultacijų ir prie psichologo, o tada jau negalės gyventi savarankiškai.

Norėčiau nuraminti tėvus –  konsultacijos su vaikais netrunka labai ilgai, dažnai pagerėjimo galima sulaukti po 3–6 mėnesių (susitinkant kartą per savaitę). Aišku, būna atvejų, kai reikia ilgalaikės psichoterapinės pagalbos. Žinoma, vaikas pripranta prie kassavaitinių konsultacijų, susidraugauja su psichologu, tačiau kai problemos susitvarko ir vaiko būsena pagerėja –  natūraliai ateina noras baigti susitikimus, vaikas pats pradeda netiesiogiai užsiminti, kad jau metas atsisveikinti. Pabaiga neateina staiga, jai pasirengiama, vaikas po truputį pripranta prie minties, kad jis jau sustiprėjo ir pats gali išspręsti savo problemas. Taip pat vaikui turi būti suteikiama galimybė grįžti pas psichologą (parašyti, paskambinti), jeigu tik jam kils problemų ar klausimų.

Keistis turės visa šeima

Ko tikėtis tėvams, kurie jau pasiryžo vesti vaiką pas psichologą? Pirmiausia, jie turėtų nenustebti, kai psichologas pasiūlys jiems bendradarbiauti sprendžiant vaiko problemas. Dažnai tėvai galvoja atvirkščiai: “Nuvesiu vaiką pas psichologą ir tegu jis visais būdais stengiasi mano atžalą pataisyti ir pagydyti”. Deja, tėvai ir patys turės dėti dideles pastangas, kad sumažėtų vaiko problemos, nes šeima –  tai sistema, o vaikas – tik viena tos sistemos dalelė. Todėl tam, kad pasikeistų vaikas –  turi keistis visa sistema, t. y. – šeima. Todėl tėvai iš psichologo neretai gauna įvairių namų darbų, susijusių su vaiko auklėjimu, turi paskaitinėti knygų apie vaikų psichologiją ir pan. Kartais besikalbant su šeima paaiškėja, kad psichologinės pagalbos reikia ne vaikui, o kuriam nors iš suaugusiųjų, todėl pasiūloma būtent jam ir lankytis pas psichologą.

Kai jau vaikas pradeda lankytis pas psichologą, periodiškai sutariama susitikti ir su tėvais – tam, kad jie galėtų papasakoti, kaip keičiasi vaiko elgesys, bendravimas namie, kad užduotų iškilusius klausimus psichologui, pasidalytų patirtimi, kaip sekasi, panaudoti naujai išmoktus auklėjimo būdus.

Susitikus psichologas gali paprašyti papasakoti ne tik vaikelio gimimo istoriją, jo kūdikystės ypatumus, bet ir paklausti, kaip praėjo mamos nėštumas, besilaukiant šio vaiko, kaip mama ir tėtis gyveno ir jautėsi, kai patys buvo vaikai. Jeigu vaikutis yra mažas ir nenori atsiskirti nuo mamos, konsultacijoje kartu su vaiku bus ir ji. Tada psichologas stebės mamos ir vaiko žaidimą, bendravimą tiek, kiek reikės, pats dalyvaus bendrame procese.

Tėvų vaidmuo

• Klauskite ir domėkitės. Nebijokite paklausti psichologo, kokius metodus naudoja konsultuodamas vaikus, kokias psichologines ar psichoterapines studijas yra baigęs, kaip vyksta konsultacijos, ko gali tikėtis vaikas, atėjęs pas psichologą ir pan. Patikėkite, tik aiškumas ir atvirumas garantuos pasitikėjimą psichologu ir konsultavimo procesu.

• Diskutuokite ir išsakykite savo nuomonę. Jeigu jums atrodo, kad per konsultacijas vyksta kažkas ne taip, kad vaikui nepatinka lankytis pas psichologą, kad jūs nepritariate tam, kaip psichologas bendrauja su jūsų vaiku –  būtinai apie tai pasikalbėkite, atvirai išsakykite savo abejones ir nepritarimą. Gali būti, kad specialisto darbe niekas iš esmės nepasikeis, tačiau jis paaiškins, kodėl naudoja būtent tokius metodus. Atvirai pasikalbėjus dažniausiai išnyksta įtampa ir susierzinimas.

• Išsiaiškinkite vaiko problemas. Dažnai tėvai nesiryžta paklausti, kokios yra vaiko problemos, ar galėtų būti nustatyti kokie nors psichiatriniai ar kiti sutrikimai. Aišku, psichologas negali tiksliai diagnozuoti visų psichiatrinių diagnozių, be to, vaikams apskritai jos labai retai diagnozuojamos. Tačiau vaikui gali pasireikšti ne diagnozė, o tik jos požymiai, užuomazgos, tėvai tikrai tai turėtų žinoti.

• Bendradarbiaukite. Labai svarbu, kad tėvai dalyvautų vaiko emocinio ugdymo ir problemų sprendimo procese. Todėl darykite užduotis ir namų darbus, kuriuos psichologas jums pasiūlo, dalinkitės savo pastebėjimais, susisiekite su psichologu, jeigu iškilo neaiškumų, klausimų.

• Padėkite vaikui. Negąsdinkite vaiko ir negrasinkite, kad nuvesite pas psichologą –  nes tada vaikas konsultacijas suvoks kaip bausmę, o ne kaip pagalbą. Paaiškinkite vaikui, kas yra psichologas, ką jis daro, kaip dirba, kodėl pas jį vaikai kartais turi apsilankyti. Vaikui suprantama kalba papasakokite, dėl kokių problemų jam reikia pagalbos, kodėl jis turi eiti pas psichologą.

Kada gali padėti vaikų psichologas?

• Bendravimo, elgesio problemos (vaikas yra labai vienišas, uždaras, nenori ir nemėgsta bendrauti, patiria bendraamžių patyčias, nepasitiki savimi, daug konfliktuoja, agresyviai elgiasi, meluoja, sunkiai sukaupia dėmesį).

• Adaptacijos sunkumai (sunki adaptacija darželyje, mokykloje, neprisitaikymas kituose vaikų kolektyvuose, nenoras būti su bendraamžiais).

• Emocinės problemos (vaikas patiria įvairias baimes, nerimą, nesuvaldo impulsų, yra labai jautrus, verksmingas, nuolat atrodo liūdnas ar abejingas, sunkiai išsiskiria su tėvais).

• Įvairūs negalavimai, kai nerandama medicininės priežasties (galvos, pilvo skausmai, šlapinimasis į lovą, sutrikęs miegas, apetito praradimas arba pernelyg didelis maisto poreikis, nerviniai tikai, mikčiojimas).

• Krizės, traumos (artimo žmogaus mirtis, tėvų skyrybos, ligos, brolio, sesers gimimas, persikraustymas gyventi kitur, darželio ar mokyklos pasikeitimas, naminio gyvūno praradimas, autoavarija, gaisras, patirta prievarta).