26-erių metų Tamerlanas Carnajevas, kartu su jaunėliu broliu surengęs sprogdinimus Bostono maratono metu, o vėliau žuvęs per susišaudymą su policija, tapo savotišku čečėno teroristo simboliu. Išsiaiškinus, kaip jis pats tapo teroristu, galima geriau suprasti, kaip ir kodėl žmonės ryžtasi nusižudyti ir pražudyti kitus.

Pastarieji dešimt T.Carnajevo gyvenimo metų su Čečėnija, regis, nieko bendra neturėjo. Vaikinas, kaip ir jo jaunėlis brolis Džocharas, visą dešimtmetį gyveno JAV, be to, buvo vedęs amerikietę Katherine Russel, su kurios artimaisiais palaikė artimą ir draugišką ryšį. Prieš metus jis netgi tapo visateisiu JAV piliečiu – atrodytų, kas gali priversti taip sėkmingai Vakaruose įsitvirtinusį žmogų pasukti terorizmo keliu?
Bet kaip ir daugybė kitų jaunų čečėnų, seniai nebegyvenančių gimtinėje, Tamerlanas nesijautė nei vakarietis, nei juolab amerikietis. “Jis buvo kovotojas. Tai ir buvo jo tautybė”, – sako “Foreign Policy” analitikas Nicholas Claytonas. Jis primena, kad po visą pasaulį išsibarstę čečėnai, studijuojantys prestižiniuose universitetuose, dirbantys gerai mokamus darbus, turintys tvirtas šeimas, neretai viską meta pajutę būtinybę kovoti.
Pavyzdžiui, nemažą dalį su režimu kovojančių Sirijos kovotojų sudaro būtent čečėnai. Ir atvyko jie į Siriją visai ne iš savo gimtinės ar net Rusijos, o iš įvairių Europos šalių, kuriose gyveno ne vieną dešimtmetį.
Vienas tokių – Abu Hamza, neseniai davęs interviu keliems JAV dienraščiams. Jis aiškina, kad kovotojas ir džihadistas – jokiu būdu ne tas pats. Jis pats į Siriją esą išvyko dėl to, kad ten buvo skriaudžiami nekaltieji. “Vykčiau bet kur – į Iraką, Afganistaną. Bet kur, kur reikia pagalbos silpniesiems”, – aiškina A.Hamza, neilgai trukus vėl ketinantis vykti į Siriją. Jis tvirtina jokio finansavimo negaunantis, o vienintelis jo motyvas – kova su neteisybe.
Kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad ne tik vedami noro kovoti, bet ir viliojami neprastais atlyginimais čečėnai įvairiuose kariniuose konfliktuose kaip patrankų mėsa dalyvauja nuolat. Pavyzdžiui, nemažai jų savanoriškai dalyvavo 1993–1994 m. vykusiame Gruzijos ir Abchazijos konflikte, kur jiems neoficialiai vadovavo vėliau su Beslano įkaitų drama susietas Šamilis Basajevas.
Per šį konfliktą čečėnai tapo pagrindiniais smogikais, vykdžiusiais išpuolius ne tik prieš Gruzijos civilius, bet ir prieš rusus.
Vėliau čečėnų kariai jau Gruzijos pusėje kovėsi per 2008-aisiais vykusį Rusijos ir Gruzijos karą. Beje, vienas šio karo metu žuvusių karių buvo čečėnas Aslanas Margošvilis, kuris Gruzijoje gyvenusią savo šeimą kelerius metus mulkino sakydamas, kad studijuoja užsienyje – iš pradžių Suomijoje, paskui Slovakijoje. Iš tiesų jis dalyvavo kariniuose mokymuose Dagestane ir, manoma, buvo vienas iš kelių tūkstančių jaunuolių, aktyviai įsitraukusių ne tik į karinius mokymus, bet ir į islamistų judėjimą.
Būtent į Dagestaną ne kartą skrido ir T.Carnajevas. Kol kas dar tik aiškinamasi, ką jis ten veikė. Knygos apie čečėnus “Let Our Fame Be Great” autorius Oliveris Bullough įsitikinęs – puoselėjo kario dvasią. Tik, deja, jo mokytojais Dagestane tapo ne kilnūs kovotojai, o teroristai. Taip nutinka ne visiems, ir sakyti, kad visi čečėnai, imantys ginklą į rankas, ketina žudyti civilius gyventojus, tikrai negalima. Tačiau Dagestanas – vienas tų pasaulio kampelių, kuriuose tyliai plėtojamas teroristinis judėjimas, vėliau sukeliantis šiurpių nelaimių visame pasaulyje.
Net ir patys Dagestano gyventojai tvirtina jaučiantys grėsmę dėl čia vis didėjančios radikaliai nusiteikusių salafitų įtakos, kuri, be kita ko, esą kurstoma Saudo Arabijos pinigais.

Kas tampa teroristais
T.Carnajevas gimė 1986 m. autonominėje Kalmukijos respublikoje. 1990-aisiais su šeima gyveno Čečėnijoje, vėliau persikėlė į Dagestaną, paskui – į Kirgiziją, kurioje 1993 m. gimė Bostono išpuoliuose dalyvavęs jaunėlis Džocharas.
Šios šeimos migracijos kelias puikiai atspindi XX amžiaus Čečėnijos istoriją, kaip buvo išugdyta visa karta jaunuolių, pasiryžusių mirti dėl nekaltų žmonių žudynių.
Dar 1944 m. Josifas Stalinas ištrėmė visus Šiaurės Kaukazo gyventojus į Centrinę Aziją pareikšdamas, esą jie kolaboravo su naciais. Nors vėliau, 1957 m., Nikita Chruščiovas grąžino čečėnus į gimtąsias vietas, jie ten niekada nebesijautė esantys savo namų šeimininkai.
Žlugus Sovietų Sąjungai, kai kurios buvusios sovietinės respublikos atgavo nepriklausomybę, bet tik ne Čečėnija. 1994-aisiais vienašališkai paskelbusi nepriklausomybę nuo Rusijos, ši šalis buvo užpulta rusų karinių pajėgų. Tūkstančiai čečėnų išžudyta, dalis jų liko Čečėnijoje, o likusieji pabiro po visą pasaulį, tikėdamiesi pradėti naują gyvenimą svetur. Vieni rado naujus namus Vakaruose, kiti – buvusiose sąjunginėse respublikose. Tačiau nei vienur, nei kitur jie nepasijuto pageidaujami.
Pavyzdžiui, po rugsėjo 11-osios atakų Kazachstanas į Rusiją deportavo kone visus Čečėnijos pabėgėlius, aiškindamas, esą visi jie teroristai. Tie, kurie nebuvo deportuoti, spruko patys – dažniausiai į Vakarų šalis.
Manoma, kad baimindamiesi panašaus likimo tada iš Kirgizijos, kurioje glaudėsi, į Ameriką išvyko ir broliai Carnajevai. JAV juos priėmė pagal pabėgėlių iš konfliktinių zonų buvusiose sovietinėse respublikose programą. Jiems buvo suteiktas prieglobstis, gyvenamoji vieta, jie galėjo studijuoti JAV universitetuose bei dirbti kaip ir visi JAV piliečiai.
Nors Carnajevams pavyko susikurti palyginti idealias sąlygas svetur, jie niekada nepamiršo savo šaknų ir reguliariai vykdavo į Šiaurės Kaukazą “pasisemti čečėniškos dvasios”.
Gaila, bet šie mokymai baigėsi trijų žmonių, tarp jų ir vaiko, žūtimi bei kelių šimtų suluošinimu Bostone. Daugybė balandžio 15-ąją nuo brolių Carnajevų sprogmenų nukentėjusių žmonių neteko kojų, kai kurie apako. Ciniškiausia, kad jaunėlis brolis Džocharas prisipažino, kaip matydamas jūrą kraujo iš karto po sprogimo savo broliui prasitarė, kad planas pavyko nuostabiai ir jį reikėtų pakartoti Taimso aikštėje.
“Tokius žiaurius žodžius gali ištarti tik arba visiški idiotai, arba keršto apakinti ekstremistai, žmonės, jaučiantys nuoskaudą ne tik dėl savo šeimos, bet ir dėl visos tautos likimo ir degantys noru keršyti. Kitų gyvybės jiems tampa tik įrankiu”, – aiškina Rusijos analitikė Ana Nemcova, pabrėždama, kad galbūt brolius Carnajevus žudikais pavertė žinojimas, jog aukos Bostone taps kirčiu Rusijai ir ypač jos statytiniui Čečėnijos prezidentui Ramzanui Kadyrovui, kuris šioje valstybėje dabar turi visišką veiksmų laisvę ir toliau kankina, žudo, įkalina čečėnus – Carnajevų tautiečius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.