2011 Rugsėjo 04

Kaip nepasiklysti E priedų labirintuose

veidas.lt

Lietuvos knygynuose pasirodė žinynas “E priedai”. Pasak jo autoriaus, sveikos gyvensenos ir maisto konsultanto M.Hansseno, šis leidinys pasitarnaus, kad vartotojai susipažintų su visais E priedais ir lengvai rastų informacijos, kurie jų yra visai nepavojingi, o kurių lėkštėje vengti būtina.

Pirmą kartą su maisto priedais susidūriau šeštajame dešimtmetyje, kai dirbau srityje, kuriančioje naujus produktus žmonėms, kurių maisto racionas buvo kitoks nei daugumos žmonių. Greitai supratau, kad dauguma maisto technologų naudojo įvairius maisto priedus vien todėl, kad tokie priedai buvo sukurti ir prieinami, jiems iš esmės nerūpėjo, kokių padarinių žmonių sveikatai gali sukelti tokie jų veiksmai.
Aš uždaviau klausimą: kodėl mes naudojame maisto priedus, kurių man niekada neprireiktų ruošiant tą patį maistą? Kartais iš tiesų būdavo priežasčių, kad tokie priedai yra reikalingi, tačiau 90 proc. visų atvejų naudoti šiuos priedus nebuvo jokio reikalo. Man patinka gaminti maistą namie, o kadangi aš turiu nemažai darbo su maisto technologijomis gamyklose patirties, man natūraliai kilo klausimų, ar mes esame laisvi, ar ne rinktis, ar žinome, ką valgome, ar didžioji dalis šių priedų iš viso yra būtini.
Per pastaruosius 100 metų mūsų sąmonėje buvo dirbtinai atskirti maistas ir medikamentai. Nuo senų laikų žmogus žinojo, kad jis gali išgyventi vartodamas labai įvairius produktus ir kad kai kurie iš pažiūros gražūs augalai yra labai pavojingi, tačiau jis taip pat suvokė, kad kai kurie pavojingi augalai gali būti vartojami sveikatai ir fizinei būklei gerinti. Senovės žmogus labai gerai išmanė, kokiais kiekiais ir kokius augalus vartoti, kurie dideliais kiekiais vartojami galėjo būti pavojingi. Iš tokių augalų buvo rusmenė arba mirtina kiauliauogė, šie du augalai iš šiandienėje medicinoje yra labai svarbūs vartojant mažomis dozėmis.
Akivaizdu, kad mūsų valgomas maistas yra daug svarbesnis nei bet kokie cheminiai priedai. Bet kalbant bendrąja prasme mes galime patys rinktis, kokį maistą valgyti, tačiau negalime kaip nors paveikti priedų naudojimo maisto pramonėje. <…>

Kaip skaityti etiketę ant produkto pakuotės?
“Skonis” yra žodis, kuris nereiškia to, ką iš tiesų turėtų reikšti, nes jei produktas yra, pvz., “braškių skonio”, tada jame nebūtinai turi būti braškių. Jei produktas yra “paskanintas braškėmis”, tada jo skonį turi užtikrinti tikros braškės. O jei produktas yra “braškė”, tada jis turi būti pagamintas iš pačių braškių ir jos tą produktą turi sudaryti. Tai nerašyta taisyklė, kuri nėra apibrėžta įstatymais, o įvairūs gamintojai bei vietos valdžios institucijos teigia, kad abu žodžiai – “skonis” ir “paskanintas” yra klaidinantys, todėl, jų manymu, produktui, kurio sudėtyje nėra jokių nurodytų ingredientų, geriausiai tiktų terminas “dirbtinai paskanintas”. Iki tol, kol Aukščiausiasis teismas priims konkrečius sprendimus, arba iki tol, kol bus sudarytos naujos nuostatos, vartotojas susiduria su neaiškiomis ir klaidinančiomis aplinkybėmis.
“Sudėtyje nėra cukraus” yra dar vienas klaidinančios informacijos pavyzdys. Kadangi daugumai žmonių kelia susirūpinimą tai, jog vartodami per daug cukraus priaugs antsvorio, jie ieško produktų, kurių sudėtyje nėra cukraus. Toks aprašas naudojamas netgi tada, kai produkto sudėtyje yra labai daug natūraliai susidariusio cukraus. Toks pavyzdys būtų džemas, pagamintas papildomai nepridėjus cukraus, bet naudojant koncentruotas obuolių arba kriaušių sultis, kurių sudėtyje gausu cukraus. Gamintojai cukrų interpretuoja kaip sacharozę (valgomąjį cukrų). Kitų formų cukrus, pvz., laktozė ir fruktozė, kartais taip pat naudojami produktų gamyboje, tačiau šių dviejų rūšių cukrus nėra įvardijamas kaip cukrus, įeinantis į produkto sudėtį.
Perkant šviežią nesuvyniotą duoną nebus įmanoma perskaityti etiketės, nurodančios produkto sudėtį. Taip pat negalima pamatyti produkto sudėties ir perkant neįpakuotus tortus ar tešlainius. Tačiau kai produktas yra suvyniotas ir parduodamas savitarnos parduotuvėje, tada ant pakuotės turi būti nurodomi jo sudėtyje esantys ingredientai. Taip pirkėjas gali sužinoti, kad rupių miltų duonoje yra karamelės ir daug kitų ingredientų, be kurių virtuvėje galima be vargo apsieiti.

Alus
Vokiškas alus tradiciškai būdavo gaminamas iš keturių ingredientų – apynių, salyklo, mielių ir vandens. Taip atsirado Reinheitsgebot, arba Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kurį 1516 m. išleido Bavarijos hercogas Vilhelmas IV.
Per metus kiekvienas vokietis suvartoja 146,5 litro alaus, vidurkis skaičiuojamas įskaitant vyrus, moteris ir vaikus. 1987 m. gegužės 12 d. Liuksemburge veikiantis Europos Teismas panaikino šalies dekretą, draudžiantį importuoti iš kitų šalių alų, kurio sudėtyje yra priedų. Netgi Bonos argumentai, kad alus sudaro ketvirtadalį vidutinio vokiečio raciono, todėl priedai, esantys alaus sudėtyje, gali būti kenksmingi sveikatai, neprivertė teismo pakeisti nuomonės. Tačiau buvo mestas kontrargumentas, kad tada, kai vokiečiai eksportavo savo alų į kitas šalis, jie į jį dėjo priedų, kurie yra neleistini Vokietijoje.
Didžiausią susirūpinimą kelia dideliais kiekiais naudojama karamelė (E150), kuri maisto pramonėje pasitelkiama norint suteikti produktams reikiamą spalvą, taip pat ir alui, ypač švelniam, stipriam, aukščiausios kokybės karčiajam ir stipriosioms šviesiojo alaus rūšims. 1987 m. Maisto patariamasis komitetas pateikė rekomendacijas dėl spalvų, nuodydamas, kad maksimalus spalvinės medžiagos kiekis negali būti didesnis nei 5,000 mg/kg. Toks kiekis yra labai didelis, palyginti su to paties komiteto rekomendacijomis, kad kepant rudą duoną maksimalus dažiklių kiekis gali būti 2,000 mg/kg. Alaus gamyboje leistina naudoti medžiagas, dėl kurių alaus puta pasidaro standi, taip pat kaip ir vyno gamyboje, leidžiama naudoti įvairias pramonines pagalbines medžiagas. Tačiau nėra jokios galimybės sužinoti, kiek “tikras” yra tikrasis stiprusis šviesusis alus, ką jau kalbėti apie kitus, ne tokius pretenzingus gėrimus.
Įdomi ir veiksminga karamelės alternatyva yra rafinuotas salyklas. Jis gali būti klasifikuojamas kaip ingredientas, o ne kaip priedas.

Upėtakis ir lašiša
Jungtinėje Karalystėje upėtakiai auginami jau daugelį šimtmečių. Viduramžiais vienuolynuose auginami upėtakiai būdavo valgomi penktadienio pasninko metu. Šiandien lašišų, upėtakių ir kitų žuvų auginimas yra didelis verslas. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kodėl skanių rožinės spalvos upėtakių ir lašišų pasiūla smarkiai išaugo? Natūralioje aplinkoje gyvenančių žuvų rožinę mėsos spalvą lemia šviežias maistas, t.y. vėžiagyviai, krevetės, omarai ir įvairūs dumbliai.
Fermose auginamas žuvis šerti vėžiagyviais yra per brangu, todėl į žuvų pašarą dedama rožinio pigmento kantaksantino (E161g) arba astaksantino (nežymimas E raide), kad jų mėsa pasidarytų rožinės spalvos. E161 ir kai kurie kiti pigmentai, tarp jų įvairūs karotenai ir vitaminas A, yra parduodami tabletėmis. Vartojant šiuos pigmentus mūsų oda gali tapti gelsva, tarsi mes būtume atostogavę ir įdegę Viduržemio jūros paplūdimyje. Įspėjame, kad toks odos atspalvis neapsaugo nuo nudegimo saulėje. Pigmentas gali lemti tik išvaizdos pokyčius.
Ar priedai daro kokią nors įtaką žmogaus sugebėjimams?
<…> Pagrindinės medžiagos, lemiančios elgsenos pakitimus, yra cukrus, dažikliai, skoninės medžiagos.
Kalinius maitinant maistu, iš kurio pašalinti antioksidantai BHA ir BHT (E320 ir E321) pagal Feingold racioną, sumažėjo vaikų hiperaktyvumas ir paauglių nusikalstamumas.
<…> Kam reikia į maistą dėti milžiniškus kiekius cukraus, dažiklių, skoninių medžiagų ir konservantų? Jie skirti mitybos požiūriu nesvarbioms maistinėms medžiagoms užmaskuoti. Tai gali būti labai kaloringas ir riebus maistas, kurį šios medžiagos padaro geru, visavertišku maistu. Nueikite į prekybos centrą ir pamatysite, koks jame parduodamas maistas labiausiai domina vaikus. Jei neskaitysite etikečių, jūs tikrai įsigysite beverčio šlamšto. Tačiau jo išvaizda ir skonis yra kaip normalaus maisto. Taigi, priedai gali sumenkinti maistinę vertę. Mes perkame maistą remdamiesi tik savo poreikiais, bet ne supratimu, kokios pasekmės dėl tokio maisto laukia mūsų vaikų, kurie yra mūsų ateitis.
Atminkite, jog dauguma priedų formuoja mūsų sąmonėje supratimą, kad mūsų valgomas maistas yra iš tiesų geras ir saugus. Tačiau nepamirškite, kad priedai apgauna mus, o blogiausia – mūsų vaikus, nes jie pripranta vartoti kaloringą, tačiau bevertį maistą.

Maurice Hanssen

Apie autorių ir knygą

Maurice’as Hanssenas yra sveikos gyvensenos ir maisto konsultantas, šioje srityje dirbantis daugiau nei 20 metų. Jis taip pat yra Sveiko maisto gamintojų asociacijos ir Europos sveikų produktų gamintojų federacijos prezidentas, kelių knygų autorius. Šiuo metu gyvena Sario grafystėje Anglijoje.
Priminsime, kad jau prieš 15 metų stebuklingoji E tapo visuotine paranoja ir kartu – reklaminiu triuku. Kaip į maisto produktus kišama begalė priedų, taip į mūsų galvas kišami įvairūs mitai – ką valgyti, o ko ne. E nebūtinai turi asocijuotis su blogiu. Toks žymėjimas labiau reiškia paaiškinimą. Deja, dauguma vartotojų atsisako pirkti produktus, pažymėtus raide E. Iš visų produkto sudėtyje esančių priedų, žymimų E raide, iš tiesų ne visi yra kenksmingi. Knyga “E priedai” reikliam vartotojui kaip tik ir padės iškoduoti nesuprantamas maisto produktų etiketes, paaiškins E priedų paskirtį, kilmę ir poveikį organizmui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...