2013 Kovo 21

Kaip gali keistis Lietuvos partijų žemėlapis

veidas.lt


Prognozuoti populistų agoniją bus galima tik kylant gyvenimo lygiui.

Šiandien ironiškai skamba Liberalų ir centro sąjungos buvusio pirmininko Algio Čapliko rinkiminė ambicija: jis – trečiojo kelio lyderis. Kad ir kaip parlamento užribyje likę liberalcentristai save būtų drąsinę prieš porą savaičių vykusiame partijos suvažiavime, politologai jiems prognozuoja politinę mirtį. Tą patį scenarijų sufleruoja ir ligšiolinė partijų patirtis: nė viena iš parlamento iškritusi partija – Naujoji sąjunga, Pilietinės demokratijos ar kuri kita – į jį nebesugrįžo.
Tačiau daugėjant mirusių partijų dar didesniu tempu gausėja naujų steigimasis. Šį kovą per kasmetinę partijų sąrašų peržiūrą suskaičiuota net 45-ios, tiesa, trylika iš jų patiria agoniją – yra likviduojamos arba nepateikė duomenų.

Politinės galios turi vos kas aštunta partija
Nors partijų kiekybiniai rodikliai įspūdingi, tarp tų 45-ių oficialiame sąraše nėra nė dvidešimties, kurios dalyvautų rinkimuose ir turėtų savo atstovą Seime ar savivaldybių tarybose. Tik penkios turi 8–18 tūkst. narių, dar keturios – nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst., o likusios vos viršija minimalią įstatymu reikalaujamą tūkstančio narių ribą.
Per pastaruosius metus partijų narių skaičius padidėjo 1,2 tūkst. ir šiuo metu siekia beveik 109 tūkst., o tai sudaro apie 4,2 proc. balso teisę turinčių valstybės piliečių. Tiesa, šį pokytį labiausiai lėmė ne naujokai, o senosios partijos: “darbiečių” pagausėjo 2,4 tūkst., “tvarkiečių” – 1,3 tūkst., socialdemokratų – arti tūkstančio.
„Tradicinės partijos suprantamos kaip didelės, atstovaujančios didelės žmonių grupės interesams. Bet Lietuvoje tokios partijos nebesiformuoja ir nebesiformuos”, – prognozuoja ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, politologas dr. Vincentas Vobolevičius.
Savo tezę jis argumentuoja tuo, kad masinės partijos formavosi, kai žmonių grupėms reikėjo atstovavimo: darbininkų interesus gynė kompartijos, verslininkai sau atstovauti kūrė liberalų partijas. Dabar visi turime balso teisę, laisvė atkovota, tad žmonėms masiškai burtis į partijas nėra prasmės, lygiai kaip ir partijoms neapsimoka leisti pinigų ir laiko naujų narių paieškoms, suvokiant, kad neturtingų žmonių lūkesčių patenkinti neįmanoma, tad geriau steigti vadinamąsias klientelistines partijas su įmonių vadovais provincijoje.
„Netikiu, kad partijų narių skaičiaus padidėjimas reiškia partijų atgimimą. Gal greičiau partijų nariais tapo verslininkai, norėję patekti į kokios nors įmonės valdybą ar už kokį pinigėlį gavę aukštą vietą rinkimų į savivaldybę sąraše, kad paskui galėtų ten prasukti kokį reikaliuką”, – daro prielaidą V.Vobolevičius.
Politologas primena, kad tradicinės partijos nėra ir vienintelis partijų tipas: dar yra kadrinės partijos, kuriose nedaug narių, bet kiekvienas jų įtakingas, arba korporatyvinės, kuriose narių mažai, bet jos turi stambių rėmėjų ir atstovauja jų interesams. Lietuvoje populiarios vieno lyderio partijos. O kol yra tiek nepatenkintų rinkėjų, galima bandyti sužaisti rinkimuose. Ir kartais tai visai neblogai sekasi: štai Stanislovo Buškevičiaus „Jaunoji Lietuva” nacionaliniu mastu nieko nelaimi, bet Kaune jis – vicemeras.
Nacionaliniu mastu įtakingomis galima laikyti vos šešias partijas: Socialdemokratų, Darbo, Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus, “Tvarką ir teisingumą”, Lenkų rinkimų akciją ir Liberalų sąjungą. Na, ir dar pora turi galios kai kuriose savivaldybėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...