2010 Liepos 21

Turizmas

Kaimo turizmo sodybos pavienių lankytojų nelaukia

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuvos kaimo turizmo sodybos mieliau renkasi triukšmingas kompanijas nei pavienius lankytojus

Iš pusės tūkstančio Lietuvos kaimo turizmo sodybų tik kelios garantuoja visišką ramybę. Daugelyje kitų teks taikstytis su girtaujančiais kaimynais ir saugotis, kad negautumėte į nosį.

Verslininkai, viliodami klientus, tiesiog per galvą verčiasi. Vienas išradingiausių – Skirmantas Paukštys: jo sodyba Kauno rajone “Pagonija” yra lobis nenustygstantiems vietoje poilsiautojams. Verslininkas siūlo praleisti laisvalaikį nuotykių parke. 10 metrų aukštyje iškabintos virvės. Patekusiam į jų spąstus tenka lipti didžiulėmis kopėčiomis, tinklu, beždžionių tiltais, persiristi per sūpynes, įveikti statines ir net skristi. Bijantieji virvių gali patirti orientacinių nuotykių. Sodyboje yra ir 13 metrų aukščio alpinistinis kalnas su 12 kopimo takų.

Nusileisti nenori ir kiti kaimo sodybų savininkai. Štai Rokiškio rajone esančioje “Brazylijoje”, galima paskraidžioti oro balionu, o Angelė Raulušaitienė iš Varėnos organizuoja plaukimą baidarėmis Ūla bei Merkiu, kauniečiai Zalensai ruošiasi atidaryti amatų centrą, Dvarčėnų dvare, rymančiame Alytaus rajone, siūloma išmėginti giluminį nardymą, pasidairyti po apylinkes iš parasparnio, prisiminti vaikystę žaidžiant dažasvydį ar pašaudyti oriniais šautuvais, o Ryženokų šeima iš Utenos rajono siūlo pasivažinėti visureigiais bekele.

Tad kaip išsirinkti sodybą, kurioje paslaugų daugiausiai, o pramogos geriausios? Ogi gana paprastai. Sodyboms, priklausančioms Kaimo turizmo asociacijai, skiriami gandrai, kaip viešbučiams – žvaigždutės. Gandrus suteikia asociacija, kuri yra parengusi kvalifikacinius reikalavimus norintiesiems gauti įvertinimą.

Jei sodyba turi vieną gandrą, daug nesitikėkite. Jai privalu turėti tik valtį, žaidimų aikštelę ir pirtį. Jei sodyba turi bent keturis gandrus, joje, be minėtų pramogų, bus tiek paprastų, tiek vandens dviračių, kitokio sportinio inventoriaus, žirgų, baidarių, teniso kortai, baseinas, zoologijos sodai. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad tokioje sodyboje galite gauti viską, išskyrus ramybę.

Nori triukšmingų kompanijų

“Savaitgalį norėjau porą dienų pabūti kaimo sodyboje. Tačiau apskambinusi šeimininkus supratau, kad manęs niekas nelaukia. Na, nebent atvažiuočiau su nemaža kompanija”, – apie savo nusivylimą pasakoja kolegė Valė Čeplevičiūtė.

Negalėdama patikėti savo ausimis – juk krizė! – ir aš prisėdau prie interneto ir, savo nuostabai, radau tik dvi sodybas, laukiančias pavienių poilsiautojų. Viena jų – Panevėžio rajone. Gyventi joje gali tik du žmonės. Bet labiausiai suintrigavo žinia, kad sodyba yra Nevėžio kilpoje, o upei išsiliejus lieka saloje atkirsta nuo pasaulio.

Sodybos “Namelis dviems” šeimininkė Ramunė Mykolaitienė šį mažą versliuką turi jau dvylika metų. Namelį statėsi sau ir draugams, bet netrukus ėmė nuomoti. “Kai pradėjome verslą, draugai pirštą sukiojo prie smilkinio, o dabar ir patys dairosi vietos, į kurią galėtų pabėgti iš miesto”, – pasakoja ponia Ramunė.

Kodėl ji nesiėmė didelio verslo, kaip kiti? “Patys gyvename ramiai, tad ir svečių tokių laukiame”, – dėsto šeimininkė ir priduria, kad buvo kartą priėmę jaunimo kompaniją ir pasigailėjo, mat teko tvarstyti nukritusius nuo laiptų ir kuopti apvemtus kampus.

Ir kiti verslininkai prisipažįsta: kuo didesnė sodyba, tuo didesnė turi būti šeimininko kantrybė, nes sodybose girtaujama, laužoma, net kirviais svaidomasi. O pavasarį, kai prasideda moksleivių išleistuvės, apie ramybę ne tik poilsiautojams, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams nėra ko svajoti. Beje, ir jie dažnai ne iš kelmo spirti – iškart duoda į dantis, jei kas nepatiko.

Pas ponią Ramunę dabar ilsisi šeima su mažu vaiku, pabėgę iš kitos sodybos. Nors ten turėjo atskirą namelį, ilsėtis negalėjo, nes šalia apsistoję žmonės paromis šventė.

“Kodėl verslininkai stato dideles sodybas?” – klausiame R.Mykolaitienės. “Nes uždarbis daug didesnis, – atsako šeimininkė. – Iš tokio mažo verslo kaip mūsų sunku išgyventi – brangu sodybą išlaikyti, o ir mokesčiai dideli”.

Anksčiau verslo liudijimas metams kainuodavo 100 Lt, dabar kaina pakilo iki 1500 Lt. Antra tiek tenka pakloti už sveikatos draudimą. Tačiau skaudžiausia, kad mokesčiai vienodi ir vestuves rengiantiems verslininkams, ir smulkioms žuvytėms. O Lietuvos kaimo turizimo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė priduria, kad kitose Europos šalyse kaimo sodybos ne tik mokesčių nemoka, bet ir valstybės dotacijas gauna.

Beje, panašiai kaip Ramunė pasakoja ir kitos sodybos, priimančios tik po porą žmonių, savininkė Kamilė Bajorinienė, nuomojanti namelį Ukmergės rajone. “Prieš trejus metus iš šio verslo buvo galima išgyventi, dabar – nebe. Sodybos užimtumas vasaros mėnesiais siekia tik 50 proc., žiemą dar blogiau”, – skaičiuoja “Sodybos dviems” šeimininkė.
Vis dėlto smalsu, kodėl K.Bajorinienė ėmėsi nepelningo verslo. “Todėl, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori pabūti tyloje”, – atsako moteris. Tiesa, jai išgyventi padeda kita sodyba, kurioje ji priima daug žmonių, rengia pobūvius.

Kad vis daugiau žmonių nebenori ilsėtis tarp nuolatinio triukšmo, galima suprasti ir iš Kretingos rajono verslininko Algimanto Šoblinsko patirties: jo sodyboje vienu metu gali apsistoti 70 žmonių, veikia dvi kavinės, tačiau tik kas dešimtas lankytojas ištveria ilgiau kaip tris paras. Nepadeda nei gražiai sutvarkyta aplinka, nei penki gandrai, kuriais įvertinta sodyba.

Kaimas be kaimo kvapo

“Estijoje esančioje Muhu saloje stovi nameliai tarsi iš estiškų Rumšiškių, – pasakoja užsienio kaimo turizmo sodybas pamėgusi verslininkė Raimonda Karosienė. – Tie nameliai dydžio sulig žmogumi. Viduje senoviniai baldai ir virtuvės rakandai. Vienintelis tualetas primena apie XXI amžių. Aplink tylu, ramu”.

Ne mažiau egzotikos moteriai teko patirti ir Turkijos Kapadokijos regione. Ten ji apsigyveno iš ugnikalnio pelenų susiformavusiame tufe išraustame namelyje. Be lovos ir dušo, buvo tik rankomis austas kilimas. Bet atmosfera – autentiška ir nepakartojama.

Kitai vilnietei Jūrei Bakasėnaitei teko apsistoti Bavarijoje. Kaimo turizmo sodyba įsikūrusi kalno šlaite, po kiemą vaikštinėja “Milka” karvė. “Reikia pripažinti, kad smarkiai trenkė mėšlu, – kvatoja pasakodama Jūrė ir priduria, jog šeimininkas tikino, kad kvapas įeina į paslaugų paketą. Užtat namas senas, kambariai puošti siuvinėtais takeliais, o pats šeimininkas pasidabinęs tirolietiškais šortais.

Toskanoje pašnekovė gyveno sodyboje tarp vynuogynų. Vakarienės kviesdavo kaimo bažnytėlės varpas, ryte žadindavo gaidys, bet svarbiausia, kad sodyboje nepavyko rasti jokio naujo daikto. “Net užmiršome, kad už nakvynę sumokėjome kone šimtą eurų”, – patirtus įspūdžius apibendrina moteris.

“Tuo tarpu Lietuvoje apie jaukumą nėra ko nė svajoti. Norėjome ilsėtis etnografinėje sodyboje (juk vis dėlto kaimo turizmas), tačiau tokios nepavyko rasti. Jei moki pigiau – gausi sovietinio tipo tachtas bjauriais apmušalais. Jei mokėsi brangiai – gausi sūkurinę vonią, bet jausiesi tarsi didmiesčio viešbutyje”, – guodžiasi vilnietė Janina Jankauskienė.

Iš tiesų, pasklaidžius sodybų aprašus, retai kurioje norisi apsistoti. Susidaro įspūdis, kad didesnė dalis lietuvių verslui pritaiko savo sovietmečiu statytus namus. O tie, kurie stato, lėšų skiria tik architektui, manydami, kad samdyti ir interjero dizainerį – nereikalingas pinigų švaistymas. Todėl mūsų sodybų stilius laviruoja tarp Vidurio Lenkijos naujųjų šlėktų “puošnumo” ir pseudopatriotinio lietuviškumo.

“Padėtis nevaldoma”, – tvirtina R.Sirusienė-Lamauskienė. Architektai projektuoja, ko paprašo savininkas, o rajonų vyriausieji architektai nė nebando priešintis. Todėl ir dygsta visokios santos barbaros. Asociacija parengė naują reglamentą, kuris būtų taikomas verslininkams, norintiems pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama. Jame nurodyta, koks turi būti pastatų aukštis, spalvos, etninio regiono elementai, tačiau tam priešinasi ne tik verslininkai, bet ir Turizmo departamentas.

O Architektų sąjungos vadovas Gintautas Blažiūnas teigia, jog architektūrinė netvarka plinta dėl to, kad rajonuose beveik nebeliko tikrų architektų, tik žmonės, susiję su statybomis. Be to, jiems tiesiogiai vadovauja merai, kurie pagal savo supratimą formuoja regioninės architektūros politiką. O juos gina Savivaldos įstatymas.

“Kaimo sodybos – mūsų vizitinė kortelė”, – dūsauja asociacijos prezidentė, prisimindama, kad Austrijoje, Šveicarijoje ir Liuksemburge kaimo sodybas leidžiama steigti tik paveldo pastatuose. Už tai savininkai gauna valstybės paramą, beje, netgi ir tuomet, jei nepriima turistų.

Laimei, ir Lietuvoje yra gražių išimčių. Tarkime, Šakių rajone galima apsistoti sodyboje, kurios šeimininkai išsaugojo ne tik visus XIX a. pastatus, interjero elementus, bet ir senovines gėles bei medžius.

“XXI a. žmogui sunku be dušo ir tualeto, todėl šeimoms su mažais vaikais patogumus turime paslėpę kamaraitės kampe. Kiti gyvena autentiškai”, – pasakoja “Suvalkiečio sodybos” šeimininkė Aurelija Rutkienė ir priduria, kad Dievas jai siunčia labai dvasingus žmones.

Deja, mūsų šalyje tėra tik viena tokia sodyba ir dar keliolika turi išsaugojusios tik atskirų autentiškų elementų.

.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. idomu idomu rašo:

    “O pavasarį, kai prasideda moksleivių išleistuvės, apie ramybę ne tik poilsiautojams, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams nėra ko svajoti.”

    -Tai kur mes gyvenam? Afrikoje? Matosi kad mūsų šalyje svarbiausia pinigai, ir nėra ko svajoti apie zmogaus įstatymus.
    Ir aplamai nesuprantu tu žmonių kurie statosi sodybas kaime gretima gyvenamu namu. Nes tokiu žmonių kurie atvažiuoja iš miesto poilseti nuo miesto triūkšmo yra vienietai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...