2015 Gruodžio 15

Kada politikai valstybės valdomas įmones ims vertinti kaip realų turtą?

veidas.lt

 

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sąrašas netrumpas. Tikrai ne visos jos valstybei reikalingos. Tikrai dauguma jų visiškai nesirūpina pagrindinio akcininko – valstybės kišene. Tikrai daugumai iš jų pagrindinis akcininkas nekelia jokių reikalavimų. Ką būtina padaryti, kad valstybės valdomos bendrovės taptų efektyvesnės, sukurtų daugiau naudos visiems?

Arūnas BRAZAUSKAS, Vaiva SAPETKAITĖ

„Veido“ surengtoje diskusijoje dalyvavo finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas, ūkio viceministras Gediminas Onaitis,  Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius dr. Dalius Misiūnas, „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas, Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė ir valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys. Diskusiją moderavo „Veido“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka.

R.VALATKA: Norėčiau pradėti nuo skolinimosi ir dividendų. Nemažai ekonomistų tvirtina, kad šiais pigių pinigų laikais valstybės valdomoms įmonėms ir ypač valstybei būtų daug naudingiau skolintis apyvartinėms lėšoms ir mokėti didelius dividendus valstybei. Tačiau „Lietuvos energijos“ kapitale tik apie 20 proc. sudaro skolintos lėšos. „Lietuvos geležinkeliai“ beveik nesiskolina ir dividendų šiemet sumokėjo tik 8,2 mln., o pernai – dar mažiau, 3,1 mln. eurų. Kodėl taip yra – ar tai tik pasaulinės finansų krizės aidas, ar valstybės apsileidimas ir visiškas pozicijos neturėjimas?

G.ONAITIS: Apskritai aktyvesnis skolinimasis – patraukli galimybė, o didesnių dividendų mokėjimas – naudingas valstybei. Kodėl taip nedaroma? Tikriausiai valstybėje trūksta tvarkos, o dar didesnė problema – trūksta kompetencijų ir noro. Yra daug dalykų, kurie tebedaromi kaip prieš 30–40 metų, neieškoma geresnių sprendimų.

A.VITKAUSKAS: Tai opus klausimas, manyčiau, susijęs su mūsų mentalitetu. Kodėl VVĮ taip norima investicijoms naudoti savas lėšas, nors privačiam investuotojui toks klausimas nė nekyla?

R.VALATKA: Tada galima teisintis, kad negaliu išmokėti dividendų?

A.VITKAUSKAS: Jei negali mokėti dividendų, kyla pagrįstas klausimas, ar įmonė apskritai dirba efektyviai. Jei kalbame apie VVĮ efektyvumą, jos šiuo požiūriu dažniausiai nusileidžia privačiam verslui. Matome, kas vyksta: įmonės gali kreiptis į Vyriausybę ir prašyti, kad būtų sumažintas dividendų dydis. VVĮ turėtų didinti skolinto kapitalo dalį. Finansų ministerija valdo tik vieną įmonių grupę – „Lietuvos energiją“. Esame apskaičiavę, kad būtų optimalu, jei skolintos lėšos sudarytų 53 proc. bendrovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.

V.PLUNKSNIS: Valstybė neparodo, kad ji yra savininkas. Jei savininkas trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, nebebūtų jokių pasiteisinimų. Kas šiandien stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija? Šiuo aspektu efektyviausia yra Finansų ministerija, kurios tikslas – turėti kuo mažesnį biudžeto deficitą. Jei mąstai kaip savininkas, liepk mokėti, ir mokės. Jei atsisakys, keisk bendrovės vadovus. Taip išsispręstų daug problemų.

Kita vertus, ministerijos nėra motyvuotos pristatyti daugiau dividendų į biudžetą, nes jie nueina į bendrą katilą. Jei būtų įvesta sistema, kad tam tikrai ministerijai dėl to būtų lengviau gauti asignavimų savo projektams, situacija gal keistųsi. O įmonės direktoriui visada geriau turėti kuo konservatyvesnį balansą.

G.ONAITIS: Yra ir kita medalio pusė: jei atsiras kažkokia papildoma motyvacija ministerijoms, gali kilti  noras „išgręžinėti“ tas įmones.

R.VALATKA: „Lietuvos energija“ moka gerokai daugiau dividendų nei „Lietuvos geležinkeliai“, bet taip pat turi palyginti mažą skolinto kapitalo dalį. Daliau, jei jūs, įmonės vadovas, sugalvotumėte padidinti skolinto kapitalo dalį, ar Finansų ministerija nesakytų – ką čia išdarinėjate?

D.MISIŪNAS: Tokie sprendimai priimami įmonėje. Didiname šią dalį, nors santykis dar nėra optimalus. Mūsų tikslas – investuoti daugiausia iš skolintų lėšų ir tokiu būdu balanse didinti skolintų lėšų dalį, optimizuoti kapitalo struktūrą.

L.ANTANAVIČIENĖ: Pagrindinis mūsų siekis turėtų būti valstybinių įmonių veiklos efektyvumo didinimas. 2014 m. VVĮ kapitalo grąža Lietuvoje siekė vos 3 proc. ir buvo tris kartus mažesnė nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis. Dividendų išmokama taip pat nedaug. Kitaip tariant, VVĮ Lietuvoje dirba neefektyviai ir neduoda biudžetui tiek įplaukų, kiek galėtų. Taip yra todėl, kad įmonių valdymas nėra pakankamai efektyvus.

Siekiant užtikrinti efektyvesnį valdymą svarbu konsoliduoti kiekvieno sektoriaus įmones ir iškelti joms aiškius tikslus. Lietuvoje šiandien veikia daugiau kaip 100 VVĮ, kai kurios jų vykdo identiškas funkcijas.

A.DULKYS: Turime suprasti, kad VVĮ ne tik kuria ekonominę vertę, bet joms patikėta įgyvendinti svarbius strateginius projektus, užtikrinti šalies nacionalinį saugumą. Jos taip pat yra vienos didžiausių šalies darbdavių, valdančios visos valstybės, visų Lietuvos mokesčių mokėtojų, turtą. Prilyginti jas privačioms įmonėms nėra visai teisinga. Tačiau valstybė, būdama svarbi valstybinių bendrovių akcininkė ir valstybės įmonių savininkė (valdo apie 5 mlrd. eurų vertės turto), valstybės įmonių valdymui turėtų kelti didesnių reikalavimų.

Valstybė turėtų veikti kaip aktyvus savininkas, įgyvendinantis aiškią ir nuoseklią nuosavybės politiką. Kiekviena VVĮ turėtų žinoti, ko iš jos tikisi valstybė.

R.VALATKA: Jei valstybinė įmonė sumoka daugiau dividendų, ar įmonių vadybininkams kas nors nuo to tenka?

A.VITKAUSKAS: Anksčiau minėta, kad VVĮ sumokėjus daugiau dividendų ministerijai būtų galima iš to ir tikėtis daugiau. Iš tiesų nereikėtų taip galvoti. Kaip Finansų ministerija mato savo uždavinį „Lietuvos energijos“ įmonių grupėje? Ar mes turėtume tiek daug kompetencijų, kad sugebėtume valdyti šią grupę? „Lietuvos energijos“ įmonių grupė valdoma remiantis geriausiais korporatyvinio valdymo principais, o Finansų ministerija, pasiėmusi iš jos dividendus, žinoma, turi juos pervesti į biudžetą.

Jei įmonės valdomos gerai, nėra jokio skirtumo, ar akcininkas privatus asmuo, ar valstybės institucija. Kaip atrodo „Lietuvos energija“ kitų įmonių kontekste? Dalis privačių šalies įmonių pagal efektyvumą atrodo kur kas prasčiau nei „Lietuvos energija“. Šiaip jau pasaulyje niekas neskirsto, kokia tai įmonė, o žiūri į tai, ar ji dirba efektyviai. Kas privatizavo kai kurias mūsų infrastruktūros įmones – kad ir „Lietuvos telekomą“? Kitos valstybės valstybinė įmonė.

R.VALATKA: Kiek veiklos sėkmė priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, o kiek – nuo vadybos?

A.VITKAUSKAS: Viskas priklauso nuo trikampio – įmonės veiklų, turimų išteklių ir rezultatų. Jei šie kampai įmonėje tinkamai susieti, viskas bus gerai.

V.RŪKAS: Grįžkime prie dividendų klausimo ir prisiminkime „Lietuvos geležinkelius“. Įmonė galėtų mokėti labai daug dividendų, bet jos vadovai visą laiką teisinasi, kad štai jie atlieka socialinę funkciją – turi vežti keleivius, o tai nuostolinga. Bet tada gal tegu jau LG sumoka dividendus, o ta socialinė funkcija dengiama iš biudžeto. Iš viso būtų galima skelbti konkursą dėl keleivių vežimo. Tą pačią paslaugą iš kitur galima nusipirkti pigiau. Esu apskaičiavęs, kiek kainuoja traukiniu keleivį vežti kilometrą. Praktiškai pigiau jį būtų vežti taksi.

Kai biudžete matytume, kad per 29 mln. eurų skiriame keleivių vežimui tik geležinkeliais, gal kiltų diskusija, ar iš viso to reikia, gal galėtume pigiau tuos žmonės pavėžėti.

R.VALATKA: O kaip su valstybinių įmonių vadovų algomis? Ar jos nėra gerokai mažesnės nei panašią apyvartą turinčių privačių įmonių? Antai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ne vieno svarbaus darbuotojo alga yra didesnė nei generalinio direktoriaus, nes kitaip jis tų žmonių nepasamdytų. Bet tai juk nenormalu. Nuo ko tai priklauso? Ar nuo to, kad jokios valstybinės įmonės vadovas neturi teisės uždirbti daugiau kaip 7 tūkst. eurų, nes tiek uždirba Prezidentė? Bet juk tame nėra jokios verslo logikos. Tai – ne laisvos rinkos, o sovietinės valstybės dėsniai.

G.ONAITIS: Be abejo, kad sovietinės valstybės. VVĮ užsiima komercine ar iš dalies komercine veikla: jei norime iš jų sulaukti rezultatų, turime suteikti joms tinkamų priemonių. Pavyzdžiui, jei norime, kad „Lietuvos geležinkeliai“ kažką kažkur vežtų, turime nupirkti tinkamų vagonų, lokomotyvų. Atitinkamai turime pasamdyti tinkamų vadybininkų, kurie pajėgūs pasiekti norimų rezultatų. Kodėl tai nėra keičiama? Bijoma visuomenės. Aš, kaip politikas, turėčiau reaguoti į jos nuomonę, o žmonės nori, kad valstybė mokėtų mažas algas valstybinių įmonių vadovams.

Kitaip tariant, visuomenė nori gauti už labai pigiai labai gerą rezultatą. Jei išėję į gatvę paklaustume apie vadybininkų algas, sakytų: „Aha, čia tie „žulikai“ – jiems reikia mokėti kuo mažiau, vis tiek visi vagia.“

A.VITKAUSKAS: Didžiausia problema yra ta, kad kažkas neturi gauti daugiau už kažką.

R.VALATKA: Ar jums ne keista, kad Lietuvoje žmonės neprašo didesnės algos sau, o prašo, kad kitų algos būtų sumažintos iki jų algų?

A.VITKAUSKAS: Žmonės yra tikrieji VVĮ akcininkai ir turėtų būti suinteresuoti rezultatais, valstybė jiems tiesiog atstovauja. Į VVĮ turėtume žiūrėti per rezultatų prizmę: jei Daliui Misiūnui nebūtų aiškūs tikslai ir uždaviniai, kokių rezultatų tikimasi, jei jis nežinotų, kad šie rezultatai susieti su jo asmeniniais rezultatais, motyvacijos paketu, jis čia nesėdėtų, o dirbtų kažkur kitur. Mes neturėtume nustatyti to, kas kiek turėtų uždirbti, nes rizikuojame VVĮ neturėti tokios komandos, kokia galėtų pasiekti norimų rezultatų.

D.MISIŪNAS: Lietuvoje biudžetinių įmonių vadovų atlyginimai, t.y. sistema, kaip jie skaičiuojami, yra griežtai reglamentuojami įstatymais.

R.VALATKA: Turime 14 ministrų ir premjerą, tai jei 8 iš jų sugalvotų, kad reikia pakeisti algų apribojimus, tai nesąmoningi apribojimai būtų panaikinti ir tiesiog parašyta, kad tai nustato bendrovės valdyba. Padidinus algą vadovui visuomenė nieko nepraloštų, o gal ir išloštų, nes šis būtų motyvuotas dirbti labiau.

D.MISIŪNAS: Galime rasti ir kitą situacijos paaiškinimą – tai susiję su pasitikėjimu. Ar pilietis apskritai suvokia tokių įmonių reikšmę? Jei visuomenė mato VVĮ vadovus kaip „žulikus“, niekada neišaiškinsi, kad jiems reikia mokėti daugiau. Manyčiau, pirmiausia turime pademonstruoti VVĮ naudą. Bet yra taip, kad pirmiausia turime atsikratyti blogos reputacijos, paskui į vietą galbūt atsistos ir motyvacinė sistema.

Pažiūrėkime į estų pavyzdį: „Eesti Energia“, „Lietuvos energijos“ analogas Estijoje, per daugelį metų susikūrė gerą reputaciją, kuri susvyravo tik pastaruoju metu. Tai viena geriausių Estijos įmonių, į biudžetą įnešanti dideles sumas dividendų pavidalu. Ar Estija atitiks euro įsivedimo kriterijus, daugiausia priklausė nuo šios įmonės.

Oficialiais duomenimis, „Eesti Energia“ vadovo atlyginimas yra dvigubai didesnis negu mano. Suomijoje, kur daug didesnė plėtra, stambesnės įmonės, skaidresnė ir geresnė įmonės istorija, analogiškos įmonės vadovo atlyginimas yra didesnis už mano 20 kartų. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, kol neįrodžiau savo vertės, negaliu sakyti, jog man turėtų būti mokama daugiau.

R.VALATKA: O kaip jums tokia erezija: premjeras, norėdamas pagreitinti VVĮ reabilitavimo procesą visuomenės akyse, pasiūlo susieti kultūros finansavimą su VVĮ į biudžetą sumokamais dividendais? Tarkim, jei „Lietuvos geležinkeliai“ sumokės 200 mln. eurų dividendų valstybei, teatrai galės pastatyti po keturias premjeras ir dar honoraro aktoriams daugiau sumokės, o jei bus mažiau dividendų, tai ir premjerų bus mažiau, ir aktoriai su režisieriais mažiau gaus. Tada visuomenė labai greitai įvertintų gerus ar blogus VVĮ darbo rezultatus.

Kaip jums toks reabilitavimo planas?

G.ONAITIS: Pritariu minčiai, kad iš pradžių reikia parodyti rezultatus. Pripažinkime, turime nemažai negerų pavyzdžių. Sutinku, kad atlyginimas yra svarbus, bet ten dar reikia daug ką gerinti ir be atlyginimų, vien pakėlus vadovui atlyginimą geriau nepasidarytų.

R.VALATKA: Ką reikėtų padaryti, kad aukščiausio lygio vadybininkai veržtųsi vadovauti valstybinėms bendrovėms?

V.PLUNKSNIS: Turbūt daliai aukščiausio lygio vadybininkų imponuoja iššūkis, ir pinigai nėra pats svarbiausias aspektas. Šiaip susiečiau motyvavimą su kuriama verte: tarkim, „Lietuvos energijos“ atveju, net nežiūrint į operacinius dalykus, akcijų nupirkimas iš „E.On“, „Gazprom“, NDX Lietuvos valstybei uždirbo kelis šimtus milijonų eurų. Ar būtų sąžininga, kad procentą nuo to pasidalytų? Kalba čia eitų jau ne apie kelis tūkstančius eurų. Tokiu atveju būtų veržiamasi, bet ar mūsų visuomenė būtų linkusi tai priimti?

R.VALATKA: Vytautai, iš pradžių retoriškai paklausėte, kas yra stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija. Iš skęstančios geldos – „Lietuvos jūrų laivininkystės“ pavyzdžio, kai Susisiekimo ministerija liepė atseikėti pinigų ir „Lietuvos geležinkeliai“ gelbėjo laivininkystę, turėtume sakyti, kad ministerija gerokai stipresnė. Ar galima sakyti, kad valstybinė įmonė dirba kaip verslo įmonė, jei ji sutinka su tokia akivaizdžia žala įmonei? Suprantu, kad jūreivius reikia išgelbėti, bet juk pati ministerija nugyveno šią įmonę: ją išskaidė, gerąją dalį pardavė, blogąją pasiliko ir dar nekontroliavo jos.

L.ANTANAVIČIENĖ: Tai turbūt iliustratyviausias neefektyvaus valstybės turto valdymo pavyzdys. Įmonė aštuonerius metus dirbo nuostolingai, tačiau į blogus bendrovės finansinius rezultatus nebuvo reaguojama, nesiimta taisyti padėties. Privatus verslas to tikrai netoleruotų.

V.RŪKAS: Dar ankstesnės Vyriausybės susisiekimo ministro klausiau, ar tarp Kubos ir Nigerijos plaukiojantis laivas tikrai turėtų priklausyti Lietuvos valstybei. Sako, neturėtų, bet kaip dabar pavartosiu tą žodį „privatizuoti“? „Lietuvos energijos“ įmonių grupės balanse taip pat yra šimtamilijoninės vertės investicinis nekilnojamasis turtas. Kodėl jis turi priklausyti valstybei? Vis dėlto kaip visuomenė priimtų privatizavimą, pardavimą, veiklos atsisakymą? Taip pat yra ir su „Lietuvos geležinkeliais: bėgiai – taip, bet ar tais bėgiais riedantys vagonai turi priklausyti valstybei?

Daug ką pakeistų visuomenės požiūrio pokyčiai.

D.MISIŪNAS: Kodėl baisus žodis „privatizacija“? Todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi: pardavimu už grašius, kai valstybė pralošė iš sandėrio. Visokių istorijų būta, o jie sumenkino pasitikėjimą. O dėl paminėtų kitų mūsų veiklų – jau esame tokiame etape, kai pamatėme, kad dalies jų mums nereikia. Galime konkrečiai kalbėti apie nekilnojamąjį turtą: pirminė idėja – visą savo įmonių nekilnojamąjį turtą sudėti į vieną vietą.

Nors būtų buvę galima parduoti iš karto, tai būtų panašu į privatizaciją. Šio turto būklė buvo prasta (nesuremontuota, tuščia, nereikalinga), o dabar, po peržiūros, praktiškai visas tas turtas generuoja pinigus. Štai dabar jau galima galvoti apie tokio turto pardavimą – lygiavertį susitarimą tarp šalių, iš kurių viena turi gerą, tačiau strategiškai nereikalingą daiktą, o kita mato gerą turtą, kurio reikia jos pagrindinei veiklai.

Esame energetikai ir mūsų prioritetas – energetika, bet taip jau atsitiko, kad turime nekilnojamojo turto; viską optimizavome – siūlykite gerą kainą. O mes tuos pinigus investuosime į energijos sritį arba išmokėsime valstybei dividendus.

V.RŪKAS: Priminsiu, kad yra toks dalykas kaip Privatizacijos fondas, į kurį patekdavo visi pinigai už privatizaciją. Pavyzdžiui, 2009 m. „Sodros“ skyles dengė ne kas kitas, kaip fondas, gavęs daugybę pinigų už „Mažeikių naftos“ akcijas. Vis dėlto beveik niekas to nesuprato.

R.VALATKA: Todėl, kad žmogus vis dar tebemano, jog savo pensiją jis užsidirbo, nors esant dabartiniam socialinės apsaugos modeliui savo pensijos neužsidirba niekas. Kitas aspektas – ar visos valstybinės bendrovės reikalingos valstybei? Ar situacija optimali?

G.ONAITIS: Nemanau, kad dabar optimalu, ir abejoju, ar kada nors taip bus. Tai tarsi gyvas organizmas. Kažkada, išėję iš sovietinės santvarkos, tikėjome, kad centralizuotas valstybinis valdymas daugumoje sričių turi išlikti, vėliau vyravo mintis, kad kone viską reikia privatizuoti, nes valstybė yra beviltiškas administratorius. Galiausiai priėjome prie labiau subalansuotos situacijos: yra sričių, ypač jei kalbame apie monopolines paslaugas, kuriose valstybė, kaip subjektas, suinteresuotas ne tik pelnu, bet ir bendra gerove, tad net su savo lėtesniais apsisukimais gali užtikrinti pridėtinę vertę.

Peržvelgę VVĮ sąrašą rasime keistų dalykų, dėl kurių kyla nemažai klausimų. Žinoma, yra daug įmonių, kurios neturėtų būti privatizuotos, o galbūt tiesiog eiti į akcijų biržą, siekti privataus kapitalo įplaukų.

V.PLUNKSNIS: Tokių bendrovių sąrašą reikėtų trumpinti, bet, kaip minėta, būtų neteisinga jas privatizuoti už bet kokią pasitaikiusią kainą, tinkamai neparuošus. Vėlgi tam turi pasamdyti gerus vadovus, o tam reikia išspręsti motyvacijos klausimą. Kitas dalykas – valstybė, savininkas, turi suvokti, kiek realiai kainuoja jai priklausantys daiktai, turtas, jog nenutiktų taip, kad privatizuojame įmonę, o ji Žvėryne turi žemės sklypo nuomos teisę, kurios balanse niekas neapskaito.

Reikia sugebėti adekvačiai įvertinti situaciją. Dalies VVĮ turėjimas valstybei paprasčiausiai neturi prasmės. Privatus verslas galėtų greičiau padidinti tokių įmonių efektyvumą ir visi Lietuvoje iš to tik laimėtume. Jei būtų pasitaikęs geras „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovas, gal jis jau seniai būtų pasakęs, kad štai rinka į blogą pusę krypsta ir protingiau būtų parduoti laivus bei likviduoti įmonę dabar, nes po penkerių metų ją ištiks bankrotas. Bet tai negalioja ten, kur yra natūralios monopolijos ir sunku tikėtis, kad privatus verslas nepadidintų paprasčiausiai tarifų.

V.RŪKAS: Esu liberalas ir manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Sureguliuoti, prižiūrėti paprasčiau, nei turėti ir daryti. Vis dėlto pritariu nuomonei, kad strategiškai svarbūs objektai galėtų likti valstybės rankose. Tačiau tik ne įmonės, vykdančios vien komercinę veiklą.

A.VITKAUSKAS: Dalies įmonių, iš tiesų neefektyviai vykdančių komercines funkcijas, pardavimas būtų racionalus. Šiame kontekste pritraukti privataus kapitalo būtų teisingas sprendimas. Vis dėlto dėl strateginę reikšmę turinčių įmonių nesutikčiau. Be to, tikrai negalima parduoti, jei matome, kad įmonių vertę galima dar padidinti. Joks privatus savininkas neparduotų verslo prastos būklės, neparduotų galimybės.

D.MISIŪNAS: Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema. Bet yra tarpinis variantas – privataus kapitalo pritraukimas. Tai neblogai pasiteisinę pasaulinėje praktikoje. Jei yra strategiškai svarbi sritis, tegul valstybė išlaiko kontrolę ir pasilieka daugiau nei pusę akcijų, o kita tegu atitenka privačiam kapitalui. Tai duotų visai kitokios praktikos.

R.VALATKA: Būdami valdžioje konservatoriai buvo iškėlę „Visuomio“ idėją. Ar ji tokia bloga, kad buvo palaidota? Kokia yra kitų valstybių geroji praktika? Politikai galiausiai atmetė „Visuomį“, bet vietoj jo nesimato kitos idėjos. Ką reikėtų keisti šioje srityje?

V.PLUNKSNIS: Tokio genijaus, kuris Lietuvoje galėtų suvaldyti visą valstybinį „zoologijos sodą“, aš nežinau. Turbūt reikėtų palaikyti tą idėją, kad vieno sektoriaus specialistai, sutelkti vienoje įmonėje, valdo vienarūšes įmones – kaip „Lietuvos energijoje“. Jie turi kompetencijos ir gali pritraukti kitų specialistų. Galime viską sukelti po vienu stogu, galime vadinti „Visuomiu“ ar Turto banku, Turto fondu, bet viską lemia tai, kas prižiūri ir nustato tikslus. Negali sėdėti kas nors vienas ir juos formuoti, valstybė turėtų pradėti nuo to, kad būtų ant lapo surašyta, kokios įmonės yra didžiausios, ir nuo jų pradėti.

Jei būtų susitvarkyta su „Lietuvos geležinkeliais“, gal po šio bendrovės ateitų ir urėdijų eilė. Pritarčiau, kad būtų sukurti specializuoti valdymo dariniai, bet ne taip, kaip daro Susisiekimo ministerija, kurios atstovai nori sukurti holdingą ne tam, kad padidintų VVĮ vertę, o kad užmaskuotų savo praeities klaidas. O „Visuomis“ yra tarsi utopija. Nėra tokios komandos šalyje, kuri sugebėtų dirbti ir energetikoje, ir su geležinkeliais, uostais, ir su urėdijomis.

G.ONAITIS: Nemanau, kad tai utopija ar kad „Visuomio“ idėja buvo bloga. Gal ji buvo ne laiku išsakyta. Šiuo metu po truputį judame ta linkme: turime vieną holdingą, gal dar kas nors atsiras (pavyzdžiui, sujungus miškų urėdijas). Susitvarkius savo daržuose, susikūrus keliems holdingams, kurie galėtų būti prižiūrimi Finansų ministerijos ar kitos jos įstaigos, nematyčiau jokių problemų.

Mano nuomone, holdingų kūrimas – teigiamas dalykas. Kokios valstybės valdomų įmonių problemos? Tose smulkesnėse, mažiau matomose, kurias valdo įvairios ministerijos, gal problemų ir daugiau būtų, atskirų smulkių įmonių suvaldyti praktiškai neįmanoma. Kiekvienoje ministerijoje, kiekvienoje savivaldybėje turi būti atitinkamas žinių potencialas, kad būtų nustatytos užduotys. Reikalingas ir politinis svoris, tinkamai parinkti vadybininkai.

Ko reikia holdingui? „Lietuvos energija“, atlikdama filtro vaidmenį, amortizuodama politinį nestabilumą, savo įmonėms leidžia dirbti kur kas labiau komercinėmis sąlygomis, negu jų turi atskiros įmonės, valdomos įvairių institucijų. Tai teikia didelę pridėtinę vertę – tiesiog susitvarkant atskirus ūkius. Nė viena valstybė, turinti centralizuotus valdytojus, turbūt nepriėjo prie to per vieną dieną – ypač jeigu tai geri modeliai. Pasižvalgę po savivaldybes matome, kad specialistams ten reikia kelti kompetenciją.

V.RŪKAS: Kai iškilo „Visuomio“ idėja, politikai patys jos išsigando. Viena iš numanomų priežasčių – jeigu toks dalykas pavyks, iš ko jie tada lobs? 141 Seimo nario sąrašas netrumpas, o reikia aprūpinti darbo vietomis giminaičius ir artimuosius.

Kitas dalykas – jeigu „Visuomis“ būtų panaudotas vienos partijos interesams, ji būtų tapusi per stipri ir išstūmusi visas kitas. Baimindamiesi to, tiek pozicijos, tiek opozicijos politikai priešinosi „Visuomiui“. Tas pats vyko ir tą idėją iškėlusių konservatorių partijos viduje.

A.VITKAUSKAS: Centralizuoto valdytojo modelis, o toks yra „Visuomis“, turi privalumų ir trūkumų. Žvelgiant per EBPO prizmę, taip daroma Skandinavijos šalyse – Švedijoje, Suomijoje, taip pat Prancūzijoje. Prie to reikia prieiti – tai evoliucinis procesas, jo laikas ateina, kai pasiekiama tam tikra branda. Štai pasirenkame gerą modelį ir sakome: sistema bus tokia. Tada politikai sako: aš toje sistemoje esu politikas arba valdininkas, tuo pat metu esu ir reguliuotojas – formuoju politiką ir čia pat įgyvendinu. Kai kas netgi nesupranta, kad čia jau pats tikriausias interesų konfliktas.

Jeigu evoliucijos procese sukuriamas vienoks ar kitoks darinys, šiuo atveju holdingas, ir jis veikia, veikia efektyviai, generuoja grąžą, tada reikia eiti ta linkme. Vis dėlto reikia labai atskirti politikos formavimą ir įmonių valdymą, reikia subrandinti bent vieną darinį ir pasakyti – štai, šitas veikia. Ministerijų priedermė – formuoti politiką, jos neturėtų dalyvauti įgyvendinant tikslus ir valdyti pačių įmonių.

D.MISIŪNAS: Manau, kad centralizuota sistema veikia. Ne pati forma svarbu. Gali būti „Visuomis“, gali būti kokia nors įsivaizduojama UAB „Įmonių valdymas“, gali būti kompetencijos centras, kuriame sutelkti žmonės, sugebantys valdyti.

Švedijos valstybė turi, regis, antrą po Kinijos valstybės valdomų įmonių portfelį. Visos įmonės, išskyrus dvi, yra Finansų ministerijos pavaldumo. Švedijos pareigūnas, su kuriuo teko kalbėtis, sako: mes esame kompetencijos centras. Jie nesprendžia, pavyzdžiui, energetikos ar kokių nors specialių valdomų įmonių veiklos problemų. Jų misija paprasta – rasti tinkamų žmonių. Nuolat dirba personalo paieškos specialistai, vadinamieji galvų medžiotojai, kurie ieško valstybės valdomoms įmonėms valdybos narių. Šių darbas – parengti strategiją.

Taigi svarbu ne tiek forma, kiek sistema. Tam tikrų taisyklių laikymasis. Jeigu būtų aiškios taisyklės, kaip skiriamos valdybos, kaip valdomos įmonės, kokie yra tikslai, tada kokios nors ministerijos galėtų sakyti: mes negalime valdyti šitų įmonių pagal iškeltus tikslus. Dabar Lietuvoje tokio aiškumo nėra.

R.VALATKA: Kokių pokyčių norėtumėte?

V.PLUNKSNIS: Pasigendu valdymo depolitizavimo ir aiškių tikslų. Jei nemoku pats nustatyti tinkamų tikslų „Lietuvos geležinkeliams“, rasiu, kas moka, vėliau išsireikalausime, kad jie būtų vykdomi.

G.ONAITIS: Pirmiausia reikia koncentruotis į VVĮ valdymo organų keitimą. Mano supratimu, valstybės tarnautojai yra didžiausia problema. Dažnai jie neturi kompetencijų, noro ar drąsos daryti, ką reikia. Valdymą perduokime profesionalams, nereikia čia nei valstybės tarnautojų, nei politikų, bet ne tikslų formavimą. Primityviai sakant, jei nustatysi VVĮ siekti pelno, kainos šaus į viršų, sakysime –  negerai, užtikrink mažiausią kainą, tada stovės kiekvieną dieną ir prašys dotacijos.

V.RŪKAS: Svarbiausia – nepriklausomas vadovų komandos formavimas ir procesų tobulinimas. Tai turėtų būti depolitizuota. Vienareikšmiškai tikslus turėtų nustatyti politikai, bet juos vykdyti profesionalai. Taip pat valstybė neturėtų vykdyti komercinės veiklos, o galiausiai – nustatytų taisyklių turi būti laikomasi. Jei pagal įstatymą reikia mokėti dividendus, juos ir mokėk.

L.ANTANAVIČIENĖ: Efektyvumą lemtų kvalifikuotas ir profesionalus personalas bei skaidri ir depolitizuota valdymo struktūra. Tam į valdybas ir stebėtojų tarybas privalo būti skiriami nepriklausomi, tarptautinio lygio profesionalai, atsižvelgiant į jų turimas kompetencijas, o ne partinę liniją. Deja, šiandien vis dar apstu pavyzdžių, kai valstybinėse įmonėse karjerą lemia ne kompetencija ir patirtis, bet šeimos ar partiniai ryšiai, jose vyksta šešėliniai sandoriai.

VVĮ teikiamos labdaros ir paramos teisėtumas, skaidrumas ir tikslingumas neturėtų kelti jokių abejonių visuomenei. Todėl informacija apie VVĮ veiklą turi būti vieša, jose turi veikti vidaus kontrolės sistema, privalomą veiklos auditą periodiškai turėtų atlikti ir Valstybės kontrolė. Ne kartą tai yra rekomendavusi ir „Transparency International“.

D.MISIŪNAS: Būčiau laimingas, jei politikai imtų vertinti valstybines įmones kaip turtą, kuris turi savo vertę ir gali duoti grąžą, o ne tik kaip vietas, kur galima sukišti savus.

A.VITKAUSKAS: Kad politikai pademonstruotų, jog valstybės valdomų įmonių valdymas ir šios srities kompetencija Lietuvoje evoliucionuoja, yra tęstinumas.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...