2015 Spalio 23

Ką pasivys laisvės flagmanas „Independence“?

veidas.lt

Scanpix

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Arūnas BRAZAUSKAS
L.Linkevičius pateikė ir nuorodą į žurnalo „Forbes“ straipsnį „Kaip Lietuva stumia Rusiją prie kelkraščio“. Objektas, kuriuo Lietuva sugebėjo nustumti Rusiją, – prieš metus, 2014-ųjų spalio 27-ąją, į Klaipėdą įplaukęs Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas „Independence“.

„Forbes“ cituoja energetikos ministrą Roką Masiulį: „Prieš kelerius metus mes mokėjome už dujas didžiausią kainą Europoje.“ Pasak ministro, tik terminalas privertė Maskvą sumažinti koncerno „Gazprom“ dujų kainą daugiau nei 20 proc. – nuo 32,9 euro už megavatvalandės ekvivalentą iki 25 eurų. Ministras nurodė ne tūrio, o energijos vieneto kainą – dujos ap­skaitomos ir tokiu būdu.

Trumpas „Forbes“ rašinys baigiasi tuo, kad „Gazprom“ sumažino kainas, ir tai laikoma pergale. Kitų autorių kitoje vietoje parašytas tęsinys galėtų prasidėti faktu, kad per terminalą importuojamos Norvegijos bendrovės „Sta­toil“ dujos yra brangesnės už „Gazprom“ du­jas, kurių kaina stebuklingai ėmė mažėti artėjant SGD terminalo veiklos pradžiai.

Iki šiol buvome įpratę, kad Rusija spaudžia Lietuvą, jai kerštauja būtent didelėmis kainomis. „Gazprom“ dabar jau nusileidžia, taip bandydamas sužlugdyti SGD terminalo veiklą, – pirkti dujas per terminalą rinkos sąlygomis ne­apsimoka. Tad ir ministro R.Masiulio paminėtas dujų atpigimas tampa dviprasmiškas – ne­aišku, ar tai Lietuvos pergalė, ar signalas apie ki­tokiais būdais vykdomą Lietuvos ūkio trikdymą.

Terminalo dujas tenka piršte piršti

Seimo narys Dainius Kreivys, Tėvynės są­jungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir šešėlinis energetikos ministras, maždaug prieš pusmetį konstatavo, kad 2014-aisiais „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė ne tik sumažinti ateityje perkamų dujų kainą, bet ir atgaline data atpiginti nuo 2013 m. pradžios nupirktas dujas. Todėl „Gazprom“ dar labiau nuleido kartelę.

D.Kreivio vertinimas: „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.“

Derinys „piršte piršti“ apibūdina realijas, kurioms buvo iš anksto ruoštasi. 2012 m. birželį Seimas priėmė įstatymą, numatantį, kad per SGD terminalą importuojamų ir vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi siekti ne mažiau kaip 25 proc. visų suvartotų dujų. Eu­ropos Komisijai (EK) pradėjus tyrimą dėl šios nuostatos, 2013 m. birželį įstatymas buvo pakeistas. SGD terminalo veiklai užtikrinti buvo paskirtas tiekėjas „Litgas“. Ši bendrovė ne ginčo tvarka „įperša“ tam tikrus dujų kiekius reguliuojamiems elektros ir šilumos gamintojams.

Ši schema kažkuo primena prezidento An­tano Smetonos laikus, kai valstybės tarnautojai pasaulinės ekonominės krizės metais buvo įpareigoti pirkti žąsis, nes jų eksporto rinkos susitraukė dėl pasaulinės ūkio krizės. Dujų atveju peršama ne sava produkcija, kurią sunku parduoti užsienyje, o importuotas dalykas, kurio tam tikrą kiekį valstybė privalo įsivežti pagal sutartis.

Birželį per terminalą dujas importuojančios įmonės „Litgas“ vadovas Dominykas Tučkus aiškino, kad energijos gamintojams tiekiamų du­jų kaina šįmet yra 12 proc. mažesnė, nei bu­vo 2014-ųjų pirmąjį ketvirtį. Jo teigimu, „gamtinių dujų kaina Lietuvos biržoje yra jau panaši kaip ir konkurencingose rinkose, tokiose kaip Vokietija, nors pernai pirmąjį pusmetį mūsų kaina buvo apie 30 proc. didesnė“.

Tokios kalbos glosto ausį tiems, kurie turėjo vilčių, kad SGD terminalas atpigins dujas. Ta­čiau tikrovė turi ir tokią briauną: per SGD terminalą importuotos dujos, kaip teigė „Veid­o“ šaltiniai, šiuo metu kainuoja 30–32 eu­rus už me­gavatvalandę, o dujos iš „Gaz­prom“ vamzdžio – 17–18 eurų už megavatvalandę (R.Ma­siu­lio minėta kaina 25 Eur – vienas iš svyruojančių kainų kreivės taškų).

Tankas – ne pelno įrankis

Seimo narys socialdemokratas Artūras Skar­džius kovą leidiniui „Transportas“ teigė: „Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad SGD terminalas buvo atidarytas be reikalo. Niekada nepamiršiu Bronislovo Lubio žodžių, kad šis terminalas bus tarsi tankas Lietuvos kariuomenei: jis turbūt niekad neiššaus, bet jį turėti reikia kaip tam tikrą gynybinį pajėgumą nuo per aukštų dujų kainų.“

Tankas pasirodė tikrai pajėgus priversti Rusiją sumažinti dujų kainas, tačiau norvegiškų dujų kainos to tanko nebijo. Per terminalą Lietuva gauna dujas pagal penkerių metų sutartį su „Statoil“, numatančią, kad Lietuva kasmet pirks ne mažiau kaip 540 mln. kubinių metrų dujų.

SGD terminalo prigimtis dvilypė: viena vertus, tai komercinis objektas, kita vertus, energetinio saugumo garantas. Bet saugumą užtikrina ir karo laivai, iš kurių jokio pelno nesitikima. Akivaizdu, kad terminalas nėra rinkos są­lygomis veikianti įmonė – antraip Vyriausybė nesiūlytų jo išlaikymo modelio pakeitimo, kuris jau pateiktas Seimui.

D.Kreivys „Veidui“ išdėstė savo požiūrį į principus, kuriais turi remtis toks modelis: „SGD terminalas yra gamtinių dujų perdavimo infrastruktūros dalis, tad logiška būtų jo išlaikymo sąnaudas apmokėti dujų vartotojams tokiu pat būdu, kaip yra palaikoma  kita dujų infrastruktūra – Jauniūnų kompresorinė stotis, perdavimo vamzdynai, skirstyklos. Ateityje, kai terminalas taps regioninis, dalį jo palaikymo sąnaudų turėtų perimti kaimyninės valstybės.“

A.Skardžiaus nuomonė: kadangi dujų po­reikis šilumos gamybai nuolat mažėja, būtina infrastruktūros (taigi ir SGD terminalo) išlaikymo sąnaudas tolygiai paskirstyti visiems vartotojams.

Kęstutis Daukšys (Seimo Darbo partijos frakcija) naujojo modelio esmę „Veidui“ aiškino paprastai: metines SGD terminalo išlaikymo sąnaudas, apie 61 mln. eurų, reikia sudėti į dujų perdavimo kainą.

Nepriklausomybės ir pilietinio karo laivas

„Forbes“ straipsnyje pateikta iliustracija – grafitis ant Vilniaus sienos: ant Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiančio užrašo užpurkštas ES menkinantis šūkis rusų kalba. Kadangi svarbiausia rašinio žinia yra politinė – Lietuva išsivadavo iš visiškos priklausomybės nuo Rusijos dujų, grafitis primena, kad kova nesiliauja, ypač propagandinė.

Tačiau politinės kovos dėl energetikos vyksta pačioje Lietuvoje. To pavyzdys yra pati SGD terminalo istorija – savotiškas politinių jėgų pilietinis karas.

SGD terminalas numatytas 2007 m. sausį patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Socialdemokratų Vyriausybė šį projektą pradėjo įgyvendinti kitais metais – Ūkio ministerijos ir koncerno „Achema“ pastangomis bu­vo įkurta įmonė. 2008 m. po Seimo rinkimų sudaryta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įmonę  likvidavo.

Atsakingų Ūkio ministerijos darbuotojų veikla buvo tiriama, prieita iki teismo. 2014 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutraukė bylą ir visus kaltinamuosius išteisino. Tuometės konservatorių valdžios oponentai socialdemokratai tikina, kad dėl nepastatyto SGD terminalo Lietuva permokėjo dujų monopolininkui „Gazprom“ apie 1,16 mlrd. eurų.

2010 m. gegužę konservatorių Vyriausybė nusprendė įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą, pasirinkdama pagrindinį modelį – visišką dujų perdavimo sistemos ir dujų tiekėjų nuosavybės atskyrimą. Tuo siekta, kad perdavimo operatoriui nedarytų įtakos tiekėjo interesai. 2010 m. birželio 11 d. bendrame AB „Lietuvos dujų“ akcininkų OAO „Gaz­prom“ ir „E.ON Ruhrgas“ pareiškime nuogąstauta, kad Lietuvos sąlygomis nuosavybės at­skyrimas padidintų įmonės sąnaudas.

Akcininkai laišku kreipėsi ir į Vyriausybę, reikalaudami atlikti visų kitų direktyvoje paminėtų galimybių tyrimą, mat ES buvo leidusi Lietuvai pasinaudoti išimtimi ir atidėti pagrindinio modelio taikymą. Tuometės Vyriausybės kritikai nurodo, kad griežtas Lietuvos apsisprendimas paskatino „Gazprom“ didinti dujų kainas. Iš tiesų 2012 m. „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai buvo didžiausia Europoje.

2012 m. EK pradėjo oficialų tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos ir per didelių dujų kainų Lietuvoje, taip pat kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse. Įtarta, kad koncernas piktnaudžiauja dominuojama padėtimi tų šalių rinkose. Šįmet po trejų metų tyrimo EK pripažino, kad „Gazprom“ galėjo nustatyti nesąžiningas kainas. Virš „Gazprom“ pakibo baudos galimybė. Įvairiais skaičiavimais, „Gazprom“ gali tekti sumokėti iki 4 mlrd. eurų – viskas priklauso nuo tolesnės tyrimo eigos.

2010 m. lapkritį apsispręsta dėl SGD terminalo technologinio sprendimo – laivo, kuriame būtų galimybė saugoti SGD. Tinkamiausia vieta pripažinta Kiaulės Nugaros sala, esanti Klaipėdos jūros uoste.

2010 m. gruodį surinkti Seimo narių parašai dėl interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Interpeliuojant klausta ir dėl ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo modelio pasirinkimo. 2011 m. kovo 10 d. balsų dauguma interpeliacija atmesta.

2011 m. rugsėjo 20 d. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė tarptautinį konkursą pirkti SGD laivą su dujinimo įrenginiu.

2012 m. kovo 2 d. su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“ pasirašyta 10 metų sutartis dėl laivo nuomos su išpirkimo galimybe.

2013 m. gegužės 3 d. Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ SGD laivas „Independence“ nuleistas ant vandens.

2014 m. gegužės 8 d. AB „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ pasirašė susitarimą dėl ženklaus im­portuojamų gamtinių dujų kainos sumažinimo.

2014 m. spalio 27 d. „Independence“ at­plau­kė į Klaipėdos uostą.

Didelio ir mažo terminalo partijos

Nuo „Achemos“ terminalo projekto žlugimas išryškino dvi politikų stovyklas, turinčios skirtingus požiūrius į Lietuvos dujų ūkio ateitį. Viena, kuriai atstovauja K.Daukšys, skeptiškai vertina dabartinio SGD terminalo viso panaudojimo galimybę. Per „Independence“ galima kasmet atgabenti iki 4 mlrd. kub. m dujų.

Lietuvos poreikiai – apie 3 mlrd. kub. m du­jų per metus. Terminalas šiuo metu apkrautas aštuntadaliu pajėgumų – tiek reikia nupirkti pagal sutartį su „Statoil“. K.Daukšio vertinimu, dujų poreikis mažėja, nes jas išstumia biokuras: „Šilumos gamybai – tam reikalingos bu­vo dujos – mes dabar naudojame medį, arba greitu laiku daugiausia naudosime.“

Vertindamas praeitį K.Daukšys „Veidui“ sakė, kad kokį nors terminalą buvo būtina pa­statyti, bet „reikėjo su protu pastatyti, kokį „Achema“ buvo sugalvojusi“, – kitaip tariant, mažesnio pajėgumo terminalą, kuris vis dėlto tenkintų šalies energetinio saugumo poreikius.

Energetikos ministerijos 2012 m. parengtoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje rašoma: „Norint 2020 metais užtikrinti pirmojo būtinumo dujų paklausos patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, turi būti užtikrintas saugus 0,9–1,5 mlrd. kub. m dujų tiekimas (prognozuojama dujų paklausa 2020 m. sieks 1,6–3,7 mlrd. kub. m).“ Nesunku ap­skaičiuoti, kad „Gazprom“ alternatyvą – SGD terminalą, esant maksimaliam dujų poreikiui, pakanka naudoti 37 proc. – ir saugumas garantuotas.  Ką daryti su likusiais pajėgumais?

Kita stovykla – ta, kuri laimėjo, nelaiko „In­dependence“ pajėgumų per dideliais. „In­fras­truktūra kuriama visam Baltijos regionui, o ateityje galbūt ir Suomijai, jei, kaip planuojama, ji susijungs povandenine jungtimi su Es­tija“, – „Veidui“ sakė D.Kreivys.

„Didelio terminalo partijai“, taip pat ir A.Kubiliaus Vyriausybei, oponentai prikiša su­tarčių sudarymo neskaidrumą ir tai, kad įgyven­dinant terminalo projektą nebuvo siekta ES paramos, nors, tarkim, Lenkija, šį spalį pradėjusi eksploatuoti SGD terminalą Svinoui­s­cyje, tokia parama naudojosi. Vienas iš spėjimų, kodėl „Independence“ į Lietuvą atplukdžiusios politinės jėgos nesistengė gauti ES pa­ramos, yra finansinės kontrolės vengimas – taip mano jų oponentai.

Politinės, ekonominės geografijos ir tarptautinio saugumo ekspertai akylai seka ir aptarinėja Baltijos šalių ir Lenkijos veikimą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Ru­sijos. „Stratfor“ analitikų vertinimu, Rusijos ga­­limybės dominuoti regione mažėja. SGD ter­minalai Lietuvoje ir Lenkijoje, Lietuvos elek­tros jungtys su Švedija, taip pat Lenkiją ir kitas Baltijos valstybes jungiantis dujotiekis silpnina saitus su Rusija.

Nors visiškos nepriklausomybės dar nėra, Maskva turi mažiau galimybių panaudoti gamtines dujas ir elektrą kaip politinio spaudimo priemones.

Kadangi ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“ baigiasi 2015 m., šalis nebus įpareigota pirkti rusiškų dujų. SGD terminalas „In­­dependence“ gali tenkinti didelę dalį Lat­vijos ir Estijos poreikių. „Stratfor“ vertina tas reikmes atitinkamai 1,8 mlrd. ir 0,5 mlrd. kub. m per metus.

Lenkijos terminalas, kurio pajėgumas – 5 mlrd. kub. m per metus, gali tenkinti maždaug pusę šalies dabartinių poreikių (10,6 mlrd. kub. m). Per kelerius metus lenkai tikisi išplėsti terminalo pajėgumus iki 10 mlrd. kub m. – tada reikalui esant per terminalą būtų galima im­portuoti beveik visas reikiamas dujas.

Ateities scenarijai: gal vytis, gal bėgti?

Tokie visą regioną apimantys vertinimai ir įžvalgos palankesni lietuviškai „didelio terminalo partijai“. Atsakydami į klausimą, kurį sukėlė užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus raginimas „laikas pasivyti“, galėtume sakyti, kad SGD terminalas „Independence“ atveria Lietuvai, vis pasvajojančiai apie kokią lyderystę regione, galimybę tapti SGD paskirstymo centru (angl. hub) visoms Baltijos valstybėms. Esant tokiems siekiams didelis terminalas ne vien pageidautinas, bet ir būtinas.

Kalbant apie ateitį vertėtų paminėti ir Audriaus Bačiulio klausimą, kurį jis pateikė prieš metus: „Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?“ A.Bačiulis svarstė apie „Independence“ saugumą. Juk pakanka sunaikinti terminalą, ir vėl teks prašyti „Gazprom“ malonės.

Įdomu, kad A.Bačiulio veikiausiai neskaitęs Dmitrijus Marinevičius, anaiptol ne itin reikšmingas Rusijos prezidento aparato darbuotojas, kurio funkcija – internetinio verslo teisių priežiūra, neseniai sukėlė skandalą pareikšdamas, kad Rusijos aukštąsias technologijas reikia pardavinėti grasinant karine jėga. Tokie pareiškimai neleidžia išbraukti iš darbotvarkės itin nemalonaus dalyko, susijusio su Rusija  – karinio konflikto galimybės.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...