2016 Sausio 20

Andžejus PUKŠTO

Ką įkvėps M.Le Pen pergalės?

veidas.lt

Pirmą sausio antradienį M.Le Pen buvo iškviesta į teismą, kuriame pradėtas tyrimas dėl melagingų duomenų pateikimo metinėje nekilnojamojo turto deklaracijoje. Ar tai pakenks jos populiarumui, kuris Prancūzijoje auga kaip ant mielių? Kodėl kraštutinės dešiniosios jėgos lengvai skinasi kelią Europos šalyse?

Andžejus PUKŠTO

Savivaldos rinkimuose už M.Le Pen Nacionalinį frontą balsavo 6,8 mln. prancūzų. Pagal neseniai atliktas apklausas, ši politikė laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus, jei juose dalyvautų dabartinis prezidentas F.Hollande‘as ir buvęs prezidentas N.Sarkozy. Tik buvęs premjeras A.Juppé, kaip respublikonų kandidatas, turi šansų nugalėti M.Le Pen. O juk visiškai neaišku, ar N.Sarkozy, kaip Respublikonų partijos vadas, norės užleisti vietą A.Juppé.

M.Le Pen gali būti priteista 45 tūkst. eurų bauda, treji metai laisvės atėmimo ir draudimas devynerius metus užimti bent kokias viešas pareigas valstybės tarnyboje. Žinoma, tai neleistų M.Le Pen dalyvauti 2017 m. prezidento rinkimuose. Ar tyrimas turi tik politinį prieskonį ir vykdomas pagal socialistų užsakymą, ar iš tikrųjų viena populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus turi finansinių nuodėmių?

Viešosios erdvės skaidrumo užtikrinimo tarnybos kaltinimai susiję su tuo, kad M.Le Pen deklaruoto turto vertė yra keliais šimtais tūkstančių eurų mažesnė už tikrąją. Jos deklaracijoje pasigesta apie 0,5 mln. eurų kainuojančios nuosavybės. Kaip žinoma, dukra pašalino tėvą iš partijos, su juo lyg ir nebendrauja, bet kartu valdo Sent Klaudo pilį šalia Paryžiaus.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gausybėje reportažų iš ikikalėdinių renginių ir besibaigiančių metų oficialių apibendrinimų paskendo informacija apie Tautininkų sąjungos suvažiavimą. Naujuoju pirmininku išrinktas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs socialdemokratas, žinomas ekonomistas, mokslų daktaras A.Rudys.

Rudenį tautininkai galėtų tikėtis didesnės sėkmės negu praėjusiuose rinkimuose. O ir laikas aktyvesnei veiklai – tinkamas. Šįmet visuomenę kankins klausimas dėl pabėgėlių priėmimo, nepristigs nesusipratimų su lenkų tautinės mažumos lyderiais. Briuselyje, mažėjant gilesnės ES integracijos entuziastų gretoms ir didėjant britų norams atsitraukti iš ES, bus svarstomi nauji Bendrijos ateities scenarijai.

Dar viena galimybė Tautininkų sąjungai – ir pasikeitusi konservatorių partija, kuri nusisuka nuo radikalų, palikdama dešinėje vietos nacionalistinėms organizacijoms. Konkurenciją čia gali sudaryti tik „Lietuvos sąrašas“.

Abi šios grupės, priešingai nei M.Le Pen tipo veikėjai, nepapildo proputiniško choro, bet gerai gali derėti antieuropiniame orkestre.

Prie viso to dar reikėtų pridėti tokias organizacijas kaip „Pro Patria“, „Dešinioji mintis“, kurių idealas – tarpukario tautinė valstybė. Tautiškumas, dažnai kraštutinis, tarp sostinės jaunimo – vis dažniau yra cool. Jėga.

Vilniaus universitete daug jaunų žmonių pritraukia viešos paskaitos, kuriose politinės filosofijos profesoriai kalba apie supuvusią Europą, žiaurias Briuselio institucijas, apie būtinumą patvirtinti ir įteisinti vieną privalomą Lietuvos istorijos vadovėlį. Alma Mater Vilnensis rūmuose kartais galima išgirsti, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o kiekvienas, kuris bando ieškoti lietuviškumo XVI–XIX amžių pavelde, yra lietuvių tautos išdavikas.

Dar reikėtų paminėti nacionalistiškai nusiteikusius periodinius leidinius, gaunančius paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Jo direktorius – ilgametis Tautininkų sąjungos vadas. Jis – dar iš tų laikų, kai tautininkai glaudėsi Tėvynės sąjungos glėbyje. Kad ir kokios nuotaikos dominuotų Paryžiuje, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos socialistai paskirtų administruoti svarbų valstybinį kultūros fondą M.Le Pen partietį.

Slovakijoje nacionalistiniais pasisakymais garsėja Socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Robertas Fico. Prieš kelerius metus jis net sudarė koaliciją su Slovakijos tautininkų partija, už ką Europos socialistinių partijų susivienijimas grasino išmesti slovakus iš šios organizacijos. Ne kartą viešai skelbta, kad valstybei trukdo Slovakijos vengrai, panašiai kaip Rumunijos patriotams didžiausias pažangos stabdys – vengrų tautinė mažuma Transilvanijoje.

Bulgarijoje veikia nacionalistinė partija „Ataka“, kurios pagrindinis rūpestis – apriboti turkų galimybes šalies gyvenime. Bet nemaloniausiai nustebino pasikeitimai Vengrijos partinėje sistemoje. Ypač JOBBIK judėjimas („Judėjimas už geresnę Vengriją“), kurio ideologija, persunkta antisemitizmo ir nukreipta prieš romus, yra artima tarpukario nacizmui.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos negali laukti šilto priėmimo buvusiose socialistinėse šalyse, nors nacionalizmas pastaruoju metu išplito ne tik Vidurio ir Rytų Europoje. Be Nacionalinio fronto Prancūzijoje, Di­džiojoje Britanijoje iškilo Nepriklausomybės partija ir Laisvės partija Austrijoje. Už Liau­dies partiją balsuoja danai, už dešiniuosius populistus iš Demokratų partijos – švedai, o Suomijoje kyla Suomių partija.

Tik Europos pietų rinkėjai linksta prie kairiųjų. Tik tie kairieji turi mažai ką bendro su XX a. pabaigos socialdemokratais. Graikų „Syriza“ ar ispanų „Podemos“ (šiuo metu deramasi dėl jų pakvietimo į kairiųjų formuojamą Ispanijos vyriausybę) yra kraštutiniai neomarksistai, su antikapitalistinėmis, antiamerikinėmis ir pacifistinėmis programomis. Šie kairieji svajoja apie daugiapolį pasaulį, bet su stipriu Putino Rusijos vaidmeniu.

Britų leiboristai ir prancūzų Socialistų partija vis dar bando pagilinti savo kairiąją tapatybę, bet nesėkmingai. Liūdna ateitis, atrodo, laukia ir Vidurio bei Rytų Europos kairiųjų. Geriausiai tai matyti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur pokomunistinės socialdemokratų partijos visiškai marginalizuotos. Sunyko stambioji pramonė, profsąjungos silpnos, o socialinių garantijų siūlymus rinkėjams perėmė dešiniosios partijos. Todėl iš ankstesnės socialistų tapatybės nieko neliko.

Lenkijoje prieš kelerius metus degtinės gamyklų savininkas J.Palikotas sukūrė kairiųjų judėjimą „Ruch Palikota“. Jos ideologija rėmėsi dviem punktais: kova prieš Katalikų Bažnyčios įtaką ir seksualinių mažumų teisės.

2011 m. rinkimuose į Seimą už šį judėjimą balsavo net 10 proc. rinkėjų, ir partijai tai suteikė 40 vietų Seime. Sensacija tapo parlamentarė A.Grodzka, pirmoji transseksualė Seime. Manyta, kad šis judėjimas sėkmingai pakeis Demokratinės kairės sąjungą, kuriai vadovauja Leszekas Milleris. Bet partija subyrėjo net nesulaukusi Seimo kadencijos pabaigos.

Todėl ir 2016 m. rudenį Lietuvos socialdemokratams prognozuojama pergalė gali būti paskutinė LSDP istorijoje. Skirtumų tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto tikrai nėra labai daug.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Andžejus PUKŠTO:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...