Buvusios grupės „Inculto“ lyderis Jurgis Didžiulis, šiuo metu muzikuojantis kartu su žmona, grupės „Skamp“ vokaliste Erica Jennings, – vienas iš nedaugelio Lietuvos populiariosios kultūros atstovų, kurių pasaulio suvokimas nesibaigia sava kūrybine sritimi.

Politologijos studijas baigęs, šiuo metu verslo vadybą studijuojantis ir solinės karjeros pradžiai besirengiantis muzikantas puikiai supranta valstybėje vykstančius procesus, mato menką kultūros vietą juose ir nebijo pareikšti savo nuomonės.

VEIDAS: Jurgi, į senelių gimtinę Lietuvą iš Kolumbijos grįžai 2000-aisiais, su „InCulto“ pradėjai groti 2003-iaisiais. Jau beveik dešimtmetį aktyviai tęsi muzikinę veiklą, matai, kokia šiandien yra Lietuvos muzikos padėtis. Kaip ją apibūdintum?
J.D.: Palyginti su kitomis ES šalimis, taip pat ir mūsų kaimynėmis, muzika, kaip kultūros fenomenas, Lietuvoje labai nuvertinta. Lietuvoje vertybė yra sportas, tiksliau, krepšinis. Iš kultūros sričių – galbūt teatras. Šiek tiek. Bet ne muzika.
Kartais atrodo, kad muzika, jei kalbėsime apie ją ne kaip apie klasikinės, o labiau kaip šiuolaikinės kultūros išraišką, apskritai nereikalinga. Muzikantai tai jaučia ne tik per visuomenės požiūrį, bet ir per neadekvačią mokesčių politiką, per LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) veiklą, švietimo sistemos smulkmenas.
LATGA turėtų būti mūsų interesus ginanti institucija, bet ji nė kiek nepadeda. Jei kalbėsime apie mokesčius – prieš porą metų valstybė autoriams uždėjo dar papildomų mokesčių, taip padidindama juos beveik dvigubai. Sistema yra paini, nuolat besikeičianti ir neatitinkanti veiklos specifikos. Jei muzikantas nori dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi sumokėti penkiais procentais daugiau mokesčių, palyginti su kitomis individualiomis veiklomis. Aš nesuvokiu, kodėl taip yra. Man tai panašu į akcizą. Toks jausmas, jog bandoma daryti viską, kad žmonės vengtų dirbti muzikos srityje.
Juokinga, kai kartais politikai prieina ir klausia: ko jums reikia, kad ši padėtis pagerėtų? Atsakau, jog reikia, kad jie nesikištų.
Dėl šių priežasčių, nepaisant tam tikrų išimčių, Lietuvos muzika labai sparčiai degraduoja.
VEIDAS: Negi biurokratinės kliūtys gali turėti tiek daug įtakos?
J.D.: Jos yra labai svarbios. Tai tas pats, jei pasodintum gėlytę, bet uždengtum jai saulę, laistytum ją su kuo mažiau vandens ir žiūrėtum, kiek ji dar pajėgs augti. Kultūrai reikia sukurti tinkamas sąlygas, o ne nuolat ją engti.
Lietuvoje labai daug gerų muzikinių projektų, bet trūksta gerų vadybininkų – žmonių, kurie galėtų bandyti ir patys uždirbti iš muzikos, ir padaryti, kad kiti iš to uždirbtų. O jų trūksta dėl jau minėtų priežasčių. Dažna situacija: jaunimas nori suburti muzikos grupelę, pradeda kurti, jiems pradeda sektis, atsiranda truputį pinigų, ir tada jie susiduria su mokesčių siena. Dėl to daug gerų grupių Lietuvoje nyksta arba yra priverstos dirbti šešėlyje, kaip kokie kriminalai. Jos pasiekia tam tikrą tašką ir tada tampa neaišku, kaip ir ką veikti.
Nepaisant viso to, Lietuvos visuomenei dabar reikia muzikos kaip tam tikro katalizatoriaus. Muzika yra priemonė, galinti padėti įvykdyti socialinius pokyčius. Geriausi to pavyzdžiai Lietuvoje būtų „Foje“ ir „Antis“ prieš 20 metų. Šios grupės tada buvo kaip visuomenei būtinas skystis – kartais vanduo, kartais benzinas, kaip komunikacijos priemonės, netgi kaip dvasininkai. Savo muzika jie išreiškė laikmečio nepasitenkinimą.
Štai tokio, „bobdilaniško“ visuomenės bėdų artikuliavimo dabar labai trūksta. Jaučiu, kad visuomenėje vėl yra pribrendę labai daug nepasitenkinimo. Manau, per ateinančius trejus–penkerius metus atsiras grupių, kurios pradės dainuoti apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, ką reikėtų daryti. Jaučiu, kad tai artėja, ir labai noriu to sulaukti. Tai bus galinga muzika.
VEIDAS: Šią galingą muziką kurti, naujų krypčių į Lietuvos muziką įnešti turėtų naujoji karta. Tačiau Lietuvos muzikoje kartų kaita vyksta labai lėtai – populiariausi muzikantai ir grupės vis dar yra tie patys kaip ir prieš dešimtmetį ar du: SEL, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir t.t. Naujų nacionalinio masto talentų praktiškai neiškyla. Kaip manai, kodėl?
J.D.: Aš grįžtu prie to paties: muzika Lietuvoje nėra vertybė. Ji nėra svarbi. Žmonės nelabai nori išgirsti, ką groja nauji atlikėjai, ką jie turi pasakyti. Didžiosios radijo stotys Lietuvos muzikos klausytojus yra visiškai nubukinusios. Pervažiuoji sieną – net Kaliningrade yra geresnių radijo stočių. Latvijoje padėtis visai kitokia. Visur aplink mus šiuo klausimu yra geriau.
Tokie dalykai, kaip „Kelias į žvaigždes“, yra sužaloję mūsų kultūrinį intelektą, sugadinę nuomonę apie tai, kas turi būti atlikėjas arba muzikos grupė. Jų pasižiūrėję žmonės mažiau supranta apie muziką, genda jų skonis. Popsas, arba masinio vartojimo muzika, tampa nerespektabilus ir neskoningas.
Tačiau tautos bukinimas yra racionali rinkodaros strategija. Kuo bukesnė ir homogeniškesnė auditorija, tuo lengviau ją linksminti, pigiau gaminti TV bei muzikos projektus ir parduoti reklamą. Problema ta, kad kelti kokybės kartelę kainuoja gerokai brangiau, negu ją nuleisti.
Tai veda prie situacijos, kai geri jaunosios kartos Lietuvos muzikantai nerašo lietuviškų dainų. Jie nežiūri į paprastus lietuvius kaip į tinkamą auditoriją, taikosi prie užsienio rinkų ir prie tų lietuvių, kurie klausosi užsienietiškos muzikos. Mūsų talentai atsisako kurti dainas mums patiems.
Kita vertus, aš mėgstu sakyti, kad blogas skonis nėra nusikaltimas. Laisvoje valstybėje turi būti visko – ir to, kas baisiausia, ir to, kas geriausia. Žmogus pats turi priimti sprendimą, ką rinktis. Klausimas, kaip padaryti, kad žmogus galėtų dažniau tuos sprendimus priimti. Kaip užtikrinti, kad muzikantai dažniau galėtų lipti į sceną, nuolat groti ir taip tobulėti? Tuo reikėtų labiau rūpintis.
Aš esu įsitikinęs, kad menas gydo. Jis teikia didesnį pasitenkinimą, nei galėtum užfiksuoti finansiškai. Tu klausaisi muzikos ir jauti, kad daina tau atvėrė čakras. Kaip tai įvertinsi? Tūkstančiu litų? Daugiau? Bet kadangi mes Lietuvoje esame per daug materialistiškai nusiteikę, muzikantai nėra vertinami kaip kažkokios realios naudos teikėjai.
VEIDAS: Kas turėtų atsitikti, kad muzika Lietuvoje taptų vertybe, o muzikantų sąlygos pagerėtų?
J.D.: Būtų labai naudinga, jei visuomenė, o galbūt kada nors ir valdininkai, suvoktų neelitinės kultūros svarbą. Tai yra tai, kas auga savaime mūsų daržuose, negeneruoja daug pinigų, bet turi didžiulę vertę. Šiai kultūrai reikia tiesiog leisti būti tokiai, kokia ji nori būti.
Ir dar kartą pasikartosiu: Lietuva šiandien išgyvena daug krizių: politikos, teisėsaugos, pilietinės visuomenės ir t.t. Muzika yra visuomenės nuotaikų išraiška. Aštrėjant padėčiai, kažkas iš muzikantų galiausiai susinervins ir pradės rašyti tekstus kaip prieš 20 metų. Taip atsiras daug gerų dainų ir jų poreikis.
VEIDAS: Vadinasi, reikia tiesiog laukti, kol kažkam pirmam persipildys kantrybės taurė?
J.D.: Iš tikrųjų taip. Ne kažin ką daugiau galima padaryti. Jei pradedi kišti pirštą ir daryti įtaką kūrybai, tada menas išeina dirbtinis. Aš tuo netikiu. Visa dirbtinė kūryba atpažįstama kilometro atstumu ir kvepia reklamine kampanija.
VEIDAS: Tačiau laukimas muzikantų problemų neišspręs. Galbūt jiems patiems reikėtų vienytis, kovoti dėl bendrų interesų? Juk tokia iniciatyva visai neseniai buvo – protestuodami prieš LATGA muzikantai įkūrė naują nepriklausomą autorių teisių gynimo agentūrą NATA. Galbūt bus panašių žingsnių siekiant, sakykim, geresnės mokesčių politikos?
J.D.: Tai būtų fantastiškas dalykas. Bet dėl visuomeninių organizacijų irgi yra labai daug problemų. Dažnai organizacijos narių idėjos būna giminingos, bet kiekvienas nori, kad būtų realizuota būtent jo idėja, o ne kitų. Tarp muzikantų yra tas pats, tik jie dažnai dar būna tikros divos: kažkas kažko tarpusavyje nemėgsta, kelia dramas ir t.t.
Mane patį kartais pakviečia dalyvauti vienoje kitoje pilietinėje iniciatyvoje, nebūtinai muzikinėje. Bet mane žudo ilgi susitikimai, pasitarimai, organizavimas. Dažnai jaučiu, kad mažiau vargo tiesiog paimti ir padaryti viską pačiam, jeigu tik yra galimybė.
Dėl to aš mieliau būsiu vienas kaip samurajus su kardu ir darysiu, ką galiu. Jei kiti muzikantai irgi tokie bus – jokios visuomeninės organizacijos mums neprireiks. Daugybė verslo pavyzdžių įrodė, kad geriausiai veikia decentralizuotos organizacijos, kai kiekvienas padalinys nustato savo problemas ir jas sprendžia savaip.
Jei kiekvienas muzikantas supras, kokios bėdos egzistuoja, nuolat kalbės apie jas, suvoks savo vaidmenį ir galimybes, tada tinkamu momentu galės padaryti ką nors didesnio. Tai duotų efektą. O jei mes susitikę pradėsime braižyti organizacijos struktūras ir dalytis balsavimo teises – tada paskęsim popieriuose ir bus labai nuobodu.