2016 Kovo 04

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš R.Galbraitho detektyvo „Šilkaverpis“

Veidas.lt

Įtraukiantis, nenuspėjamas, pribloškiantis. Taip vertinamas Roberto Galbraitho „Šilkverpis“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė). O britų dienraštis „The Telegraph“ tiesiai šviesiai pareiškė: „Velnioniškai geras detektyvas.“

Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain. Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs…

***

– Tikras kopūstgalvis, a? – tarė Leonora Kvain, atsisėdusi į krėslą prieš Straiko stalą.

– Taip, – sutiko Straikas, klestelėdamas į krėslą priešais, – kopūstgalvis.

Nors moters veidas buvo rausvas ir beveik be raukšlių, o blyškiai mėlynų akių baltymai švarūs, jai turbūt buvo apie penkiasdešimt. Plonus, retus, žilstelėjusius plaukus prilaikė dvejos plastikinės šukos; ji mirksėdama žiūrėjo į jį pro senamadiškus akinius didžiuliais plastikiniais rėmeliais. Paltas švarus, nors aiškiai pirktas devintąjį dešimtmetį: su įsiūtais peteliais ir didžiulėmis plastikinėmis sagomis.

– Vadinasi, jūs čia dėl savo vyro, ponia Kvain?

– Taigi, – patvirtino Leonora. – Jis dingo.

– Seniai? – paklausė Straikas, nejučiomis siekdamas bloknoto.

– Prieš dešimt dienų, – atsakė Leonora.

– Į policiją kreipėtės?

– Kokia iš jos nauda, – irzliai atsakė klientė, lyg jau būtų įkyrėję visiems aiškinti. – Kartą kreipiausi, tik visus užpykdžiau, nes jis tada buvo pas draugą. Kartais Ovenas ima ir išnyksta. Jis rašytojas, – pridūrė, lyg tai viską paaiškintų.

– Jis dingdavo ir anksčiau?

– Jis viską ima į širdį, – niūriai atsiliepė Leonora. – Nuolat kur nors išlekia, bet praėjo jau dešimt dienų, žinau, kad jis prislėgtas, tik dabar man jo labai reikia namie. Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…

– Orlanda? – pakartojo Straikas. Buvo toks išvargęs, kad įstengė įsivaizduoti tik Floridos kurortą. Neturi laiko skristi į Ameriką, o Leonora Kvain nutriušusiu palteliu vargu ar įstengtų apmokėti jam lėktuvo bilietą.

– Orlanda – mūsų duktė, – paaiškino Leonora. – Ją reikia prižiūrėti. Ir dabar paprašiau kaimynę pasėdėti su ja, kol būsiu išėjusi.

Pasigirdo beldimas į duris, ir į kabinetą auksaplaukę galvą įkišo Robina.

– Gal norėtumėt kavos, pone Straikai? O jūs, ponia Kvain?

Juodu pasakė Robinai, kokios kavos norėtų, toji išėjo ir Leonora tarė:

– Jūs kaipmat apsisuksite, aš, regis, žinau, kur jis, tik adreso negaliu rasti. Nėra kam atsakyti į telefono skambučius, kai man paskambina. Jau dešimt dienų, – pakartojo ji, – mums jo reikia namie.

Straikas pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis kreiptis į seklį – per didelė prabanga, juolab kad klientė, matyt, verčiasi sunkiai.

– Jei reikia tik į skambučius atsakyti, negi neturite draugės ar… – atsargiai pasiūlė jis.

– Edna negali, – atsakė Leonora, ir jis didžiai susigraudino (kartais iš nuovargio darosi perdėtai jausmingas), kad ji netiesiogiai prisipažino turinti tik vieną draugę. – Ovenas liepė nesakyti, kur slepiasi. Šitam reikalui reikia vyro, kad atrištų jiems liežuvį, – paprastai paaiškino.

– Jūsų vyro vardas Ovenas, tiesa?

– Ovenas, Ovenas Kvainas, – atsakė ji. – Parašė „Hobarto nuodėmę“.

Nei pavardė, nei pavadinimas Straikui nieko nesakė.

– Taigi jūs žinote, kur jis?

– Žinau. Buvom vakarėlyje su leidėjais ir kitais veikėjais. Jis nenorėjo manęs vestis, bet pasakiau: „Jau iškviečiau auklę, irgi eisiu“… Taigi išgirdau Kristianą Fišerį pasakojant Ovenui apie vieną vietą, rašytojų poilsio namus. Paskui paklausiau Oveno: „Apie kokią vietą jis tau pasakojo?“, o Ovenas atšovė: „Nesakysiu, tokia ir yra poilsio namų paskirtis, po perkūnais, – pailsėti nuo žmonos ir vaikų.“

Leonora beveik skatino Straiką drauge su vyru pasišaipyti iš jos; taip motinos kartais apsimeta, kad didžiuojasi vaiko įžūlumu.

– Kas tas Kristianas Fišeris? – paklausė Straikas, prisivertęs susikaupti.

– Leidėjas. Jaunas, bet jau prasimušęs.

– Gal skambinote Fišeriui ir paklausėte poilsio namų adreso?

– O kaipgi, skambinau kasdien visą savaitę, atsakymas vienas: žinia jam bus perduota, jis atskambins, bet neatskambino. Ko gero, Ovenas liepė nesakyti, kur jis. Bet jūs išpešit adresą iš Fišerio. Žinau, jūs – puikus seklys, – pridūrė ji. – Suradote Lulos Landri žudiką, o policija prašovė.

Vos prieš aštuonis mėnesius Straikas teturėjo vieną klientą, jo verslas merdėjo, o ateitis buvo niūri. Paskui jis įrodė, kad jaunoji įžymybė ne nusižudė, o buvo išstumta iš ketvirto aukšto balkono – ir vietos jurisdikcijos prokuroras liko patenkintas. Straikas iškart išgarsėjo, užplūdo klientai, kelias savaites jis buvo garsiausias sostinės seklys. Džonis Rokbis virto jo istorijos išnaša; Straikas pats tapo garsenybe, nors jo vardą dauguma žmonių iškraipydavo…

– Aš jus pertraukiau, – tarė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis sutelkti mintis.

– Tikrai?

– Taip, – tarė Straikas ir prisimerkęs įsispoksojo į savo keverzones bloknote. – Jūs pasakėt: „Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…“

– Ak taip, – atsiliepė Leonora, – nuo tada, kai jis išvyko, prasidėjo ta velniava.

– Ką reiškia velniava?

– Šūdai pro mūsų pašto dėžutės plyšį, – atsainiai pranešė Leonora Kvain.

– Kažkas pro durų laiškų plyšį įmetė išmatų? – nesuprato Straikas.

– Aha.

– Kai dingo vyras?

– Aha. Šuns, – patikslino Leonora, ir Straikas ne iš karto suprato, kad ji kalba ne apie vyrą, o apie išmatas. – Jau tris ar keturis kartus, naktimis. Manot, rytą labai malonu jas rasti? O dar į duris beldėsi kažkokia keista moteriškė.

Ji nutilo, laukdama Straiko klausimų. Matyt, atsakinėti jai patinka. Straikas seniai padarė išvadą, jog daugeliui vienišų žmonių malonu atsidurti kieno nors dėmesio centre ir jie stengiasi, kad tas malonumas truktų kuo ilgiau.

– Kada į duris beldėsi nepažįstama moteris?

– Praėjusią savaitę, klausė Oveno, o kai atsakiau, jog nėra, liepė perduoti, kad Andžela mirė, tik tiek.

– Ir jūs jos nepažįstat?

– Kaip gyva nesu mačiusi.

– Ar pažįstat kokią nors Andželą?

– Ne. Bet kartais gerbėjos jam ant kaklo kariasi, – staiga įsišnekėjo Leonora. – Viena įniko jam rašyti laiškus ir siųsti nuotraukas, kuriose apsirengusi kaip romano herojė. Kai kurios tų laiškų rašytojų, prisiskaičiusios jo knygų, įsivaizduoja, neva Ovenas jas supranta. Kluikos, a? Juk visa pramanyta.

– Negi visos gerbėjos žino jūsų vyro adresą?

– Ne visos, – atsakė Leonora. – Gal ten buvo studentė. Jis kartais skaito paskaitas, kaip rašyti.

Atsidarė durys, įžengė Robina su padėklu. Padėjo puodelį su juoda kava prieš Straiką, arbatą – prieš Leonorą Kvain ir vėl išėjusi uždarė duris.

– Ar daugiau keistenybių nenutiko? – paklausė Leonoros Straikas. – Tik išmatos pro plyšį ir moteris, atėjusi pas jus į namus?

– Ir dar man atrodo, kad mane sekė. Aukšta pakumpusi juodbruvė, – atsakė Leonora.

– Ne ta pati moteris, kuri…

– Ne ta pati. Toji, kuri buvo atėjusi pas mane į namus, buvo žemutė dručkė. Ilgais rudais plaukais. O mane sekė tamsiaplaukė ir ji kūprinosi.

– Jūs įsitikinusi, kad ji jus sekė?

– Aha, manau, taip. Mačiau ją einant iš paskos jau du, gal tris kartus. Ji ne vietinė, niekada anksčiau jos nebuvau mačiusi, o Ladbrok Grouve gyvenu per trisdešimt metų.

– Aišku, – lėtai ištarė Straikas. – Sakėte, vyras buvo prislėgtas? Kas jį nuliūdino?

– Jis siaubingai susiriejo su savo agente.

– Gal žinote kodėl?

– Dėl knygos, naujausios. Liza – jo agentė – iš pradžių gyrė, kad tai geriausias jo kūrinys, o paskui, gal po dienos dviejų, pakvietė jį vakarienės ir pareiškė, kad knygos išleisti neįmanoma.

– Kodėl ji pakeitė nuomonę?

– Paklauskit Lizos, – pirmą kartą supyko Leonora. – Savaime suprantama, kad jis buvo prislėgtas. O kas nebūtų? Jis rašė tą knygą dvejus metus. Grįžo namo kaip debesis, nudrožė į kabinetą, čiupo viską…

– Ką čiupo?

– Savo knygą, na, rankraštį, užrašus – viską, perkūnais griaudėdamas susikišo į krepšį ir išmovė. Nuo tos akimirkos jo nebemačiau.

– Ar jis turi mobilųjį telefoną? Jam skambinote?

– Bandžiau, jis neatsiliepia. Niekada neatsiliepia šitaip išlėkęs. Kartą išmetė mobilųjį pro mašinos langą, – Leonoros balse vėl skambėjo pasididžiavimo vyro ūmumu gaidelė.

– Ponia Kvain, – Straiko meilė artimui, nesvarbu, ką jis pasakė Viljamui Beikeriui, turėjo ribas, – kalbėsiu atvirai: mano paslaugos nepigios.

– Nieko tokio, – ramiai atsiliepė Leonora. – Liza sumokės.

– Liza?

– Liza… Elizabeta Tasel. Oveno agentė. Ji kalta, kad jis pabėgo. Tegu moka iš savo komisinių. Ovenas – auksinė jos karvutė. Užsigeis jį susigrąžinti kaip didelė, supratusi, ką padarė.

Straikas dėl to nebuvo toks tikras. Jis įsimetė į kavą tris gabaliukus cukraus ir vienu mauku ją išgėrė, galvodamas, kaip elgtis toliau. Leonora Kvain kėlė jam nesuvokiamą gailestį: matyt, ji pratusi prie vyro įniršio priepuolių, susitaikiusi su mintimi, kad niekas nesiteikia atskambinti, ir neabejoja, kad už pagalbą reikia mokėti. Elgėsi ji šiek tiek keistokai, bet buvo nuožmiai sąžininga. Vis dėlto Straikas nuo tada, kai jo verslas netikėtai suklestėjo, negailestingai atsisakydavo nepelningų bylų. Tie keli žmogeliai, kurie atėjo pas jį pasipasakoti savo nesėkmės istorijų, vildamiesi, kad paties Straiko sunkumai (spaudos aprašyti gana pagražintai) paskatins padėti jiems be atlygio, išėjo nusivylę.

Bet Leonora Kvain, išmaukusi arbatą nė kiek ne lėčiau negu Straikas kavą, atsistojo, lyg juodu jau būtų sutarę dėl sąlygų ir užmokesčio.

– Jau eisiu, – tarė ji, – nemėgstu ilgam palikti Orlandos. Ji ilgisi tėvelio. Pasakiau jai, kad einu samdyti žmogaus, kuris jį ras.

Straikas neseniai padėjo kelioms jaunoms turtuolėms atsikratyti vyrų bankininkų iš Sičio, praradusių patrauklumą po finansinės krizės. Dėl įvairovės jam būtų malonu grąžinti vyrą žmonai.

– Gerai, – tarė jis ir nusižiovavęs stumtelėjo jai bloknotą. – Man reikės jūsų kontaktinių duomenų, ponia Kvain. Praverstų ir vyro nuotrauka.

Leonora užrašė adresą ir telefono numerį apskritomis vaikiškomis raidėmis, bet jo prašymas duoti nuotrauką ją nustebino.

– O kam jums nuotrauka? Juk jis tuose rašytojų namuose. Paspauskite Kristianą Fišerį, tegu pasako, kur jie.

Ji išėjo iš kabineto nespėjus Straikui, pavargusiam ir ligotam, išlįsti iš už stalo. Jis išgirdo, kaip ji gyvai padėkojo Robinai už arbatą, paskui žaibiškai atsidarė ir virpėdamos užsitrenkė stiklinės durys į laiptų aikštelę, ir naujoji klientė dingo.

Knygą įsigyti galite čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...