2016 Kovo 07

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš M.J.Arlidge‘o bestselerio „Eni beni“

Veidas.lt

Keliantis įtampą tarptautinis bestseleris smogia nežinomybe. Taip knygą apibūdina kritikai. Matthew J.Arlidge’o „Eini beni“ siužetas: du žmonės pagrobiami ir įkalinami apleistame pastate. Be šviesos, maisto, šilumos ir vandens. Yra tik ginklas. Vienas pistoletas dviem žmonėms ir žinutė, jog bus paleistas tik tas, kuris nušaus kitą.

Vėliau dingsta kita pora žmonių, o išgyvenusių aukų istorijos panašios, tik aplinkybės kiek kitokios. Tokio sukto makabriško žaidimo detektyvei inspektorei Helenai Greis dar neteko patirti. Jeigu nebūtų pati kalbėjusi su palaužtomis aukomis, vargu ar būtų patikėjusi. Dingsta vis daugiau žmonių, ir nėra nieko baisiau už pradedančius aiškėti motyvus…

„Eni beni“ – įelektrinantis trileris be jokių suvaržymų. Virtuoziškai suregztas siužetas. Vingrus pasakojimas. Autorius audžia subtilų ir sudėtingą pasakojimą, spendžia itin kruopščiai apgalvotus spąstus, tačiau detektyvė inspektorė Helena Greis vis dėlto velniškai sumani.

***

Semas miega. Galėčiau jį dabar nušauti. Jis nusisukęs – sunku nebūtų. Jei krustelčiau, ar jis sujudėtų? Ar mėgintų mane sulaikyti? O gal tik apsidžiaugtų, kad šis košmaras baigėsi?

Nevalia šitaip mąstyti. Privalau galvoti apie tai, kas tikra, gera. Tačiau kai esi įkalintas, dienos ištįsta iki begalybės, o viltis miršta pirmoji.

Suku galvą, bandydama prisiminti ką nors gero ir užkirsti kelią niūrioms mintims, bet kuo toliau, tuo sunkiau atgaivinti malonius prisiminimus.

Mes čia dar tik dešimt dienų (o gal net vienuolika?), bet įprastas gyvenimas jau atrodo toli praeity. Tai atsitiko tuomet, kai pasilinksminę Londone važiavome autostopu namo. Pylė kaip iš kibiro ir vairuotojai dūmė pro šalį net nepasukdami galvos. Kai permirkę iki siūlelio jau sukome atgal, staiga sustojo furgonas. Viduje buvo šilta ir sausa. Mums pasiūlė kavos iš termoso. Pralinksmėjome vien nuo jos aromato. Skonis buvo dar puikesnis. Nežinojome, jog tai bus paskutinis mūsų laisvės skonis.

Kai atsipeikėjau, iš skausmo plyšo galva. Burna buvo apkepusi krauju. Aš nebe šiltame furgone. O šaltoje, tamsioje erdvėje. Gal sapnuoju? Krūptelėjau išgirdusi triukšmą už nugaros. Tačiau tai tik Semas stengėsi stotis.

Mus apiplėšė. Apiplėšė ir išmetė. Aš paropojau į priekį ir pirštais ėmiau kabintis už mus supančios sienos. Šaltos, kietos plytelės. Virtau ant Semo ir, trumpam jo įsitvėrusi, traukiau į save tokį mielą jo kvapą. Toji maloni akimirka baigėsi ir supratome visą savo padėties siaubą.

Mudu buvome nenaudojamame baseine. Apleistame ir nereikalingame, nuo kurio buvo nuplėštos visos lentos, ženklai ir net laipteliai. Viskas, kas dar galėjo būti panaudota. Teliko gili, lygi vandens talpykla, iš kurios neįmanoma išlipti.

Ar tas velnio išpera klausėsi mūsų pagalbos šauksmo? Galbūt. Nes kai pagaliau nutilome, tai ir įvyko. Išgirdome suskambant mobilųjį telefoną ir vieną viltingą mirksnį manėme, jog kažkas atskubėjo mūsų gelbėti. Bet tada netoliese ant baseino grindų pamatėme šviečiantį telefono ekraną. Semas net nesujudėjo, tad nubėgau aš. Kodėl aš? Kodėl visada aš?

– Labas, Eime.

Telefone girdėjosi iškraipytas, tarsi ne žmogaus balsas. Norėjosi melsti pasigailėjimo, paaiškinti, kad tai siaubinga klaida, tačiau išgirdusi, kad jie žino mano vardą, tarsi praradau gebėjimą įtikinamai kalbėti. Aš tylėjau, tad balsas, negailestingas ir bejausmis, kalbėjo toliau:

– Nori gyventi?

– Kas tu? Ką mums pada…

– Ar nori gyventi?

Netekau žado. Liežuvis sustingęs. Pagaliau:

– Taip.

– Ant grindų prie telefono rasi pistoletą. Su viena kulka. Tau arba Semui. Tokia tavo laisvės kaina. Jeigu nori gyventi, turi nužudyti. Eime, nori gyventi?

Aš negaliu ištarti nė žodžio. Mane pykina.

– Tai ar nori?

Paskui telefonas nutyla. Tuomet Semas paklausia:

– Ką jie sakė?

Semas miega čia pat. Galėčiau tai padaryti dabar.

Eimė tupi už kelių pėdų nuo manęs. Nesmagumas dingęs ir ji nesigėdydama šlapinasi ant grindų. Matau, kaip plona sysiuko srovelė krinta ant plytelių, smulkūs pursleliai tykšta į šalis ir nusėda ant jos nešvarių kelnaičių. Prieš keletą savaičių nuo tokio vaizdo būčiau nusigręžęs, bet dabar ne.

Jos šlapimas tingiai nuvinguriuoja nuožulnuma ir įsilieja į užsistovėjusią balą aplink nuosėdas, susikaupusias giliajame baseino gale. Įdėmiai stebiu tą kelionę, bet galiausiai pranyksta paskutiniai lašeliai ir pramoga baigiasi. Ji grįžta į savo kampą. Nei atsiprašymo, nei kokio žodelio. Virtome gyvuliais – nebepaisančiais savęs nė kito.

Taip buvo ne visuomet. Iš pradžių siutome, niršome. Buvome tvirtai pasiryžę čia nemirti, bet laikytis išvien ir išgyventi. Eimė buvo atsistojusi man ant pečių, kabinantis už plytelių jai lūžinėjo nagai, ir ji tiesėsi kiek įmanydama, kad pasiektų baseino briauną. Kai tai nepavyko, ji bandė ant jos užšokti. Tačiau baseinas keturių su puse metro gylio, gal net daugiau, ir regis, kad išsigelbėti neįmanoma.

Mėginome skambinti telefonu, bet jis buvo su slaptažodžiu ir po kelių bandymų išsikrovė akumuliatorius. Mudu rėkėme, klykėme, kol užkimome. Atsiliepė tik mūsų pačių aidas, tarsi juokdamasis iš mūsų. Kartais atrodo, lyg būtume kitoje planetoje, kur per mylių mylias nėra nė gyvos dvasios. Artinasi Kalėdos, turėtų kas nors mūsų ieškoti. Bet čia, šioje šiurpioje, nesibaigiančioje tyloje, tuo sunku patikėti.

Apie pabėgimą galvoti nė neverta, tad dabar stengiamės tik išgyventi. Kramtėme nagus, kol ėmė kraujuoti, tada godžiai sučiulpėme kraują. Auštant nuo plytelių nulaižėme kondensatą, bet vis vien gurgėjo skrandžiai. Svarstėme, gal valgyti savo drabužius… bet šią mintį atmetėme. Naktį labai šalta ir nuo hipotermijos nemirštame tik dėl savo menko apdaro ir šilumos, kurią vienas kitam išspinduliuojame.

Ar man pasirodė, ar iš tiesų mūsų glėbiai nebe tokie šilti? Nebe tokie saugūs? Nuo tada, kai tai atsitiko, mudu nepaleidome vienas kito dieną naktį, vienas kitą raginome laikytis, kad neliktume vieni šioje klaikioje duobėje. Kad greičiau eitų laikas, žaidėme žaidimus, fantazavome, ką darysime, kai mus išgelbės: ką valgysime, ką sakysime savo artimiesiems, ką per Kalėdas gausime dovanų. Bet ilgainiui žaisti liovėmės, nes suvokėme, kad čia mus atvežė ne be reikalo ir kad laimingos pabaigos nesulauksime.

– Eime?

Tyla.

– Eime, būk gera, pasakyk ką nors.

Ji į mane nežiūri. Su manimi nekalba. Gal jau niekada nekalbės? Bandau įsivaizduoti, apie ką ji galvoja, bet nepavyksta.

Gal nebeturime ko sakyti? Ieškodami būdų pabėgti išmėginome viską, ištyrinėjome kiekvieną savo kalėjimo colį. Nepalietėme tik vieno – šautuvo. Jis guli ten pat ir šaukiasi mūsų.

Pakeliu galvą ir pamatau, kaip Eimė į jį žiūri. Mūsų žvilgsniai susitinka ir ji nudelbia akis. Ar ji gali jį paimti? Prieš porą savaičių būčiau sakęs, kad tikrai ne. O dabar? Tarpusavio pasitikėjimas yra trapus – jį sunku įgyti, bet lengva netekti. Aš jau dėl nieko nesu tikras.

Žinau tik viena – kad kuris nors iš mudviejų mirs.

Knygą galite įsigyti čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...